Kapinyno archeologinių tyrimų akimirka.
2024 metų rugpjūtį Zarasų rajone, Dusetų seniūnijoje, prie Šventosios upės esančiame miške buvo aptiktas XII–XIV amžiaus degintinis kapinynas, kuriame rastos įkapės, būdingos ir sėliams, ir to paties laikotarpio etninės Lietuvos gyventojams.
Tai unikalus, ankstyvąjį Lietuvos valstybingumo laikotarpį menantis objektas, kokio šiame regione anksčiau nebuvo žinoma – dauguma šio laikotarpio degintinių kapinynų yra randama etninėse lietuvių žemėse, tad šių metų birželio 8–20 dienomis naujai atrastą kapinyną tyrinėjo Lietuvos nacionalinio muziejaus archeologų komanda, vadovaujama dr. Povilo Blaževičiaus, jiems talkino grupė savanorių, čia atvykusių pagal Erasmus+ Jaunimo mainų programą.
Istoriniai tyrimai rekonstravo bei gerokai pasendino Antalieptės apylinkių praeitį
Antalieptės ir jos apylinkių istorijos raida ankstyvuoju Lietuvos valstybingumo laikotarpiu anksčiau nebuvo išsamiau tyrinėta, tačiau didelis progresas vietovės tyrimuose buvo pasiektas 2024 metais atlikus Lūžų miško šventvietės archeologinius kasinėjimus bei istoriškai išnagrinėjus greta buvusios Kaniūkų dvarvietės raidą.
Apibendrinus surinktą istorinę medžiagą tapo aišku, kad ankstyvuoju valstybingumo laikotarpiu Antalieptės apylinkėse buvo susiformavęs vienas iš lokalinių centrų – Kraštų valda, apėmusi dabartines Antalieptės ir Vencavų apylinkes su Lietuvos valdovui priklausiusiu dvaru, kaip spėjama, buvusiu netoliese dabartinio Antalieptės miestelio. XV amžiaus pirmojoje pusėje, kai Lietuvos didysis kunigaikštis Vytautas už karinę tarnybą didikams ėmė plačiai dalyti savo valdas, Kraštai buvo atskirti nuo tuometinės Užpalių seniūnijos ir padovanoti kunigaikščiams Alšėniškiams.
Tyrimų metu nustatyta, kad į pietus nuo Antalieptės, prie Šavašos upės XIII-XV amžiais būta valdovo žirgšėrių-karių kolonistų (leičių) tarnybos, kuri vadinta Kaniūkais, o maždaug už kelių šimtų metrų į pietryčius nuo šios vietos, kitame Šavašos upės krante buvusi senojo baltiško tikėjimo šventvietė su apeiginiu akmeniu.
Šis akmuo, kaip rodo tyrimų rezultatai, buvo naudotas ypač ilgai – net iki XVII amžiaus antros pusės. Tai liudija apie šiose apylinkėse itin ilgai gyvavusią senojo tikėjimo tradiciją, o kartu ir gana silpną krikščionybės plėtrą.
Mirusiųjų deginimo papročio plėtra siejama su Lietuvos valdovo pastangomis vienyti valstybę
2024 metų rugpjūtį Zarasų rajone, Dusetų seniūnijoje, prie Šventosios upės esančiame miške buvo aptiktas XII–XIV amžiaus degintinis kapinynas, kurio archeologinius tyrimus, siekiant stiprinti vietos kultūrinį identitetą, inicijavo Antalieptėje veikianti nevyriausybinė organizacija „Inovatorių slėnis“. Tyrimų įgyvendinimą reikšmingai parėmė Zarasų rajono savivaldybė.
Dalis šiame kapinyne rastų įkapių priskiriamos sėlių genčiai, kurios palikuoniais save laiko nemažai Zarasų rajono gyventojų.
Tuo tarpu kita rastų įkapių dalis yra būdinga to paties laikotarpio etninės Lietuvos gyventojams, Lietuvos valdovo elitiniams kariams (leičiams). Tai unikalus, ankstyvąjį Lietuvos valstybingumo laikotarpį menantis objektas, kokio šiame regione anksčiau nebuvo žinoma – dauguma šio laikotarpio degintinių kapinynų yra randama etninėse lietuvių žemėse.
Pasak tyrimuose dalyvavusio Lietuvos nacionalinio muziejaus archeologo dr. Gedimino Petrausko, mirusiųjų deginimo papročio įsitvirtinimas pagoniškojoje Lietuvos valstybėje, senųjų laidojimo paminklų apleidimas ir naujų degintinių kapinynų atsiradimas jos branduolyje – tai XIII amžiuje įvykusios religinės reformos rezultatas.
Reformą mena valstybinių kulto vietų įsteigimas ir vyriausiųjų dievų panteonas, jos atgarsių yra 1261 metais užrašytame Sovijaus mite ir XVI amžiuje į legendinę Lietuvos metraščio dalį (Bychovco kroniką) įrašytoje Šventaragio legendoje. Ir Sovijaus mite, ir Šventaragio legendoje vaizduojama laidojimo papročių kaita atspindi senovės lietuvių religijos pokyčius ir liudija apie išskirtinę mirusiųjų deginimo papročio reikšmę.
Būtent šiame religiniame kontekste turi būti matomi XIII–XIV amžiaus degintiniai kapinynai. Religinė reforma, mirusiųjų deginimo papročio plėtra ir įsivyravimas bei vientiso degintinių kapų įkapių horizonto kilmė yra susijusi su Lietuvos valdovo ir diduomenės pastangomis vienyti valstybę, įtvirtinti joje valdžią.
Etninėje Lietuvoje ir ypač jos pakraščiuose atlikdami karines užduotis, palaikydami ir stiprindami didžiojo kunigaikščio valdžią, valdovo tarnybiniai žmonės – žirgšėriai (leičiai) – tapo visuotinio mirusiųjų deginimo papročio skleidėjais, tad didžioji dauguma šio laikotarpio degintinių kapinynų yra randami etninėse lietuvių žemėse – centrinėje dabartinės Lietuvos dalyje bei Šiaurės vakarų Baltarusijoje.
Mokslininkai šiame kapinyne nebuvo pirmieji
Po miško samanomis slypintis viduramžius menantis kapinynas buvo suardytas kone prieš dešimtmetį, kai šioje vietoje buvo sodinamas miškas. Vėliau čia buvo įsisukę ir lobių ieškotojai, kurie nurinko žemės paviršiuje buvusius radinius ir atskleidė jų radimvietę.
Lobių ieškotojų aptikti radiniai buvo perduoti Kultūros paveldo departamento specialistams, kurie juos atidavė saugoti Lietuvos nacionaliniam muziejui (kadangi Zarasų krašto muziejus neturi archeologinio profilio rinkinių bei specialistų, galinčių kvalifikuotai tvarkyti radinius).
Iš muziejui jau perduotų 44 radinių atskirai verta paminėti dvinarius žąslus, žirgo kamanų apkalus ir pakinktų skirstiklius su sidabravimo likučiais, įmovinį ietigalį, skiltuvus ugniai skelti, cilindrinę spyną, antkakles plokščiais užkeistais galais, apskritą segę, apyrankės dalis, žvangučius bei mėlyno stiklo karoliukus. Tačiau tai ne viskas – dar panašiai tiek radinių yra nugulę į privačią kolekciją ir neaišku, kada atiteks valstybei ir bus restauruoti.
Pastarųjų tyrimų metu archeologams pavyko surinkti gausybę perdegusių ir rituališkai sutrupintų žmonių kaulų fragmentų, mėlyno ir žalsvo stiklo karolių, žvangučių nuo žirgo pakinktų, susilydžiusių sidabro lašelių bei sėlių genčiai priskiriamos apykaklės fragmentų.
Visi šie radiniai liudija išskirtinį palaidotųjų statusą to meto visuomenėje, o pats kapinynas yra unikalus ankstyvąjį Lietuvos valstybingumo laikotarpį menantis paminklas, kokio šiame regione anksčiau nebuvo žinoma. Kartu šis kapinynas neabejotinai yra susijęs su senovės antalieptėnų bendruomene ir yra platesnio konteksto dalis.
Tyrimus lydėjo diskusija bei pažintinis žygis
Birželio 14 dieną Antalieptės basųjų karmelitų vienuolyne į Gyvosios archeologijos vakarą susirinkusiems apylinkių gyventojams tyrimuose dalyvavę archeologai Gediminas Petrauskas ir Šarūnas Subatavičius pristatė degintinio kapinyno tyrimų metu aptiktus archeologinius radinius, vietovės istorinį kontekstą, pasidalijo žiniomis apie mitologinę senosios Lietuvos pasaulėžiūrą ir tikėjimą.
Kitą dieną žymus senosios Lietuvos šventviečių tyrinėtojas, Klaipėdos universiteto profesorius dr. Vykintas Vaitkevičius vedė 11 kilometrų pėsčiųjų žygį Sėlių šventtakiu, apjungiančiu į pietus nuo Antalieptės stūksantį Lūžų miško apeiginį akmenį, pilkapius, piliakalnį, Jakštų kaimo alkakalnius ir kitas senąsias baltiškas vietas.
Pasibaigus lauko darbams, tyrimas tęsis
Pasibaigus lauko tyrimams, visi radiniai bus perduoti Lietuvos nacionaliniam muziejui, kur bus konservuojami ir restauruojami, aptiktų organinių radinių pavyzdžiai bus išsiųsti į laboratoriją datavimui C14 radioaktyviosios anglies metodu (ketinama ištirti keturis mėginius), o gavus rezultatus ir apibendrinus turimą medžiagą, bus rengiama ataskaita bei rašomi straipsniai moksliniuose leidiniuose.
Projektą „Mes – aukštaičiai“ 9000 Eur iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas.
