Praėjusį savaitgalį per visas Kaziuko mugės dienas tradiciniais kinkiniais ir žemaitukais pasidžiaugė tūkstančiai Vilniaus miesto gyventojų ir svečių. O profesorius Libertas Klimka, apžiūrėjęs kinkinius, šypsojosi: „Širdis džiaugiasi, kad žemaitukai sugrįžo į Kaziuką“.
Sakoma, kad kiekviena įgyvendinta idėja įkvepia jėgų naujiems darbams. Taip atsitiko garsiam raiteliui iš Laukuvos žemaičiui Vaidotui Digaičiui. Vaidotas yra trijų tarptautinių žygių su žirgais dalyvis ir organizatorius. 2010 m. jis kartu su devyniais bendražygiais nujojo prie Juodosios jūros ir ties Ukrainos Očiakovo miesteliu lietuviškus žirgelius pagirdė sūriu Juodosios jūros vandeniu. 2011 m., prisimenant Lenkijos karaliaus ir Lietuvos didžiojo kunigaikščio Žygimanto Augusto meilę Barborai Radvilaitei, jam su kitais raiteliais teko keliauti į Krokuvą.
Kelionėse sukaupęs daug patirties, 2012 m. V. Digaitis ryžosi vienas su dviem žemaitukais apkeliauti Baltijos jūrą. Per pusę metų nujojo 6000 kilometrų, aplankė aštuonias šalis. Nakvodamas viename Švedijos kaime, V. Digaitis sužinojo, kad Roros mieste Norvegijoje vyksta nacionalinė skandinavų šventė – vasario mėnesį Norvegijos ir Švedijos ūkininkai suvažiuoja su arklių traukiamomis rogėmis į mugę, dalyvauja dešimtys tūkstančių dalyvių.
Pernai atkaklusis žemaitis su dviem žemaitukais, pakinkytais į lietuviškas roges, dalyvavo norvegų organizuojamoje šventėje. Tada kilo mintis, kad ir savame krašte reikia atgaivinti jau prigesusias važiavimo į turgų autentiškai pakinkytais arkliais tradicijas. Kaziuko mugė Vilniuje – pati tinkamiausia vieta, nes kadaise į Kaziuką iš įvairių Lietuvos kampelių suvažiuodavo per du tūkstančius ūkininkų, kurie įsikurdavo šalia Vilniaus prekybininkų ir prekiaudavo tiesiai iš savo vežimų.
Važiavimas arkliais į turgų buvo neatsiejama kaimo žmogaus gyvenimo dalis. Raitelis Vaidotas prisimena, kaip jo tėvelis važiuodavo į Rygos turgų. Ruošdavosi kelias savaites, gerai viską apgalvodamas, taisydavo vežimą, pakinktus, kraudavo prekes, nes tai, ką parduodavo, už gautas lėšas turėdavo pragyventi visus metus. Visada važiuodavo lėtai ir atsargiai, dažnai važnyčiotojas išlipdavo iš vežimo ir, eidamas pėsčias, leisdavo arkliui pailsėti. „Nepažįstamoje vietoje arklys gali bijoti, tačiau kai važiuojama lėtai, visada užbėgama nelaimei už akių“, – pasakojo V. Digaitis. Eidamas lėtai, arklys įveikdavo visas kelyje pasitaikiusias kliūtis ir sėkmingai pristatydavo prekes. Arklys ir žmogus buvo viena, todėl, kilus pavojui, kelyje lengvai atsilaikydavo.
Savo mintimis keliauti į Vilnių V. Digaitis pasidalino su žemaitukų veislės žirgų puoselėtoju Liudu Augaičiu. L. Augaitis – muzikantas, renginių vedėjas, Raitųjų skautų organizacijos kūrėjas, sugrįžęs iš Vilniaus į Salantus, įkūrė žemaitukų ūkį, kuriame laiko per dvidešimt žemaitukų veislės žirgų. Tokiam V. Digaičio sumanymui pritarė dar vienas bendramintis, taip pat žygio prie Juodosios jūros dalyvis Česlovas Marcinauskas.
Išgirdę apie V. Digaičio planus, labai apsidžiaugėme ir mes, Arklio muziejaus darbuotojai. Visi pradėjome ruoštis. Reikėjo kruopščiai parinkti pakinktus ir vežimus, būdingus skirtingiems Lietuvos etnografiniams regionams.
Kelionės į Kaziuko mugę sumanytojas V. Digaitis kumelaitę Žvelsą pasikinkė prie žemaitiško brikelio prekėms vežti su šiaurės žemaičių naudotais pakinktais pavalkais su viržiais. L. Augaičio juodbėris žemaitukas Klarnetas buvo pakinkytas prie kurliandiško brikelio su puošniais odiniais šorais. Č. Marcinauskas žemaituką Ceklį prie vežimo pasikinkė Vilniaus krašto ir dalies dzūkų pakinktais – pavalkais su lanku. Žemaituką Takį Aukštaitijai būdingais pakinktais – pavalkais su lanku mes pakinkėme prie Arklio muziejaus vežėčių – Utenos, Anykščių, Molėtų, Ignalinos ir Zarasų rajonuose paplitusio vežimo.
Žemaitukų veislės žirgelių didybės viršūnė – Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė. Žemaitukai siejasi su LDK pilimis, Lietuvos giriomis, Ukrainos stepėmis. Viduramžiais su žemaitukais buvo keliaujama po visą Lietuvos didžiąją kunigaikštystę. Žemaitukas paveldėjo ir klajoklio charakterį, tačiau XVIII šimtmetyje kavalerijoje juos pakeitė žymiai aukštesni Vakarų Europoje išauginti žirgai. Žemaitukus daugiausia tada augino kaimo žmonės. Žemaitukai priprato kantriai traukti vežimus, arklus, žagres ir akėčias. Žemaitukas viską gali.
Kaziuko mugėje žemaitukai pateisino ir kaimo žmonių lūkesčius. Iš pradžių Arklio muziejaus kinkinio žemaitukas Takis, patekęs tarp mašinų, pradėjo muistytis, tačiau nuokalnėje, gaspadoriui Vidmantui Baniui vedant už pavadžio, o gaspadinei Nijolei Kačkuvienei vežėčiose laikant vadeles, nusiramino ir Gedimino prospektu pro Katedrą sėkmingai pristatė važiuotojus į Rotušės aikštę. Viskas baigėsi sėkmingai, nes žemaitukas, gaspadorius ir gaspadinė jautė vienas kitą.
Nors keliauta tarp mašinų ar žmonių spūstyje, žemaitukų kinkinius pastebėjo visi. Važiuojant pro amatininkus, jų veidus visada nutvieksdavo šypsenos. Gyvi žirgeliai buvo tikras džiaugsmas vaikams – jiems įdomiausia šventės atrakcija.
Žemaitukai gražūs, bet įdomus ir vežimų turinys. Visi keliautojai atsivežė įvairiausių prekių: krepšių, šluotų, lėlių. Kartu su keliauninkais atvažiavo žolininkė Jadvyga iš Bijotų. Buvo galima pamatyti lietuviškas žąsis, skaliką ir net kumeliuką. Į Kaziuko mugę gaspadinė, duonos kepėja N. Kačkuvienė pasiėmė savo pačios keptos duonos. Arklio muziejaus vežėčiose tilpo daug ir kitų amatininkų dirbinių: vadelės, gūnios, molinukai, šaukštai, inkilai, duonkubiliai, kinkymo lankai ir degutas. O kokia mugė be muzikos ir šokių. Užsukus į vežimų kiemelį, buvo galima paklausyti Česlovo ir Liudo armonikų garsų, pašokti, paglostyti žemaitukus ir nors trumpam pasijausti sugrįžus į XIX amžių.
