Šiandien kalbamės su Mykolo Romerio universitete (MRU) Žmogaus ir visuomenės studijų fakulteto (ŽVSF) Psichologijos instituto (PI) direktore prof. dr. Rasa Pilkauskaite-Valickiene. Iš Anykščių kilusi profesorė, kuriai buvusios mokyklos direktorius iki šiol yra „skolingas“ vieną penketą, papasakojo, kaip astronomijos, anglų kalbos ir žurnalistikos studijos pralaimėjo tikrajai profesorės aistrai – psichologijai.
Aktyvistė – taip galima buvo pavadinti Rasą vaikystėje. Jau nuo pat mažens būsima profesorė nenustygdavo vietoje – nuolat imdavosi įvairiausių veiklų tiek kieme, tiek mokykloje.
Ji buvo vaikas, kurį dažnai buvo galima buvo pastebėti besikarstančią medžiais, įsirengiančią slėptuves, vakarais su draugais stebinčią žvaigždes.
„Vakarais kieme stebėdavome žvaigždes ir išmokome savarankiškai, kur yra koks žvaigždynas. Net Plejados žvaigždžių spiečių aptikome, o koks buvo Halio kometos laukimas!“ – prisimena R. Pilkauskaitė-Valickienė.
Mokykloje profesorė taip pat buvo aktyvi. Nuolat dalyvaudavo įvairiose olimpiadose ir vis siekdavo sužinoti tai, ko dar nežino. Ją domino įvairios sritys – nuo fizikos iki žurnalistikos, tačiau galiausiai Rasa pasirinko psichologiją – dar mažai Lietuvoje žinomą mokslą, kuris dabar yra neatsiejama jos gyvenimo dalis.
Šiuo metu prof. dr. R. Pilkauskaitė-Valickienė ne tik užima ŽVSF PI direktorės pareigas, bet ir dėsto raidos psichologiją „Psichologijos“ bakalauro, Karjeros vystymo psichologiją ir Personalo psichologiją „Verslo psichologijos“ magistrantūros ir Psichosocialinę raidą Psichologijos krypties doktorantūros studentams.
– Esate kilusi iš Anykščių. Ar pasakytumėte, kad esate savo gimto krašto, gimtinės patriotė, ar iki šiol palaikote artimą ryšį su vieta, iš kur esate kilusi, ar dažnai grįžtate, aplankote?
– Taip, esu kilusi iš Anykščių, ir tuo labai didžiuojuosi. Nenoriu įžeisti kitų miestų, bet man atrodo, kad tai pats nuostabiausias miestas Lietuvoje, turintis savo nepakartojamą literatūros meninę aurą. Tad niekada nepraleidžiu progos visiems pasakyti, kad esu iš Anykščių. Kaip ir dauguma jaunimo, baigusi mokyklą, iš jų išvykau ir dabar atvykstu tik retkarčiais, dažniausiai parodyti kitiems, koks šis miestas ypatingas.
– Ar mokyklos laikais jau jautėte trauką mokslui, tam tikroms disciplinoms? Galbūt turėjote svajonių profesiją? Kokia buvote mokinė?
– Anykščiuose mokiausi Antano Vienuolio mokykloje. Mūsų klasė buvo ypatinga – kartu patyrėme labai daug nuotykių, daug keliavome, prisigalvodavome visokių idėjų ir veiklos. Visa laimė, kad mūsų visi nuotykiai buvo pozityvūs ir smagūs.
Turėjome nuostabią auklėtoją Agripiną Jakimovą, kuri mumis be galo rūpinosi ir globojo, o direktoriumi vienu metu buvo mano dabartinis kolega universitete prof. dr. Saulius Nefas, kuris vis dar man „skolingas“ vieną penketuką. Jau tuo metu jis taikė labai inovatyvius mokymo metodus ir paskutinės penktos klasės pamokos metu pateikė kryžiažodį, kurį išsprendę galėjome pažymį pernešti į kitus mokslo metus. Bet… Šeštoje klasėje istorijos ėmė mokyti kita mokytoja ir pažymys liko tik prisiminimu.
Mokykloje sekėsi visi dalykai, dalyvaudavau matematikos, fizikos olimpiadose, tad norėjau studijuoti viską. Ir fiziką, ypatingai astronomiją – čia galbūt kaltas mano proprosenelis Šmukštaras, kurį aprašė Antanas Vienuolis savo apsakyme „Astronomas Šmukštaras“, ir anglų kalbą, ir žurnalistiką.
Galiausiai apsistojau ties medicina ir psichologija, o nugalėjo psichologija. Tuo metu tai dar buvo labai jaunas mokslas Lietuvoje, mažai suprantama, kas tai yra, bet jaučiau, kad jame galiu išnaudoti visas savo kompetencijas. Ir iš tikrųjų, šiandien man reikia ir matematikos, ir anglų kalbos, ir rašymo įgūdžių. Tad baigusi mokyklą sidabro medaliu, įstojau į Vilniaus universitetą ir ten baigiau psichologijos bakalauro studijas bei Klinikinės psichologijos magistro studijas.
– Kaip vyko Jūsų akademinio kelio pradžia – kokia buvo svarbiausia karjeros posūkio akimirka?
– Dar studijų laikotarpiu pradėjau dirbti ŠMM Pedagoginiame – psichologiniame centre Taikomųjų tyrimų skyriuje. Tad šiek tiek neplanuotai man, ėmiau daryti tyrimus mokyklose, o vėliau pasirodė pirmas mano straipsnis, tiksliau knygos skyrius, apie paauglių konsultavimą knygoje „Vaikų konsultavimas“. Taip pat dirbau ir su mažais vaikais Vaiko raidos centre, kur atlikdavau raidos vertinimą, konsultuodavau tėvus.
Tuo pačiu netikėtai sužinojau, kad Mykolo Romerio universitete, tuo metu dar Lietuvos teisės akademijoje, Psichologijos katedra ieško naujų dėstytojų. Kadangi katedros vadovė buvo mano bakalauro ir magistro darbų vadovė prof. dr. Rita Bandzevičienė, išdrįsau jai paskambinti ir taip jau esu beveik ketvirtį amžiaus šiame universitete.
– Kokie buvo didžiausi iššūkiai ar atradimai pradėjus dirbti MRU?
– Per šį laikotarpį universitete patyriau labai daug asmeninio ir profesinio augimo. Pradėjusi dirbti lektore, prisijungiau ne tik prie dėstymo, bet ir naujų studijų programų, mokslinių tyrimų rengimo ir įgyvendinimo. Turėjau galimybę prisijungti prie pačių pirmųjų longitudinių (tęstinių) tyrimų Lietuvoje, kai yra apklausiami tie patys dalyviai net keletą metų iš eilės, taip siekiant atskleisti įvairius raidos psichologijos mechanizmus.
Tad, tik įkūrus doktorantūros studijas MRU, įstojau ir tapau pirmąja psichologijos krypties mokslų daktare, apgynusia disertaciją šiame universitete. Savo disertacijoje nagrinėjau, kaip keičiasi paauglių įvairūs prosocialaus elgesio aspektai ketverių metų laikotarpiu, t. y., nuo devintos iki dvyliktos klasės, ir kokį vaidmenį atlieka jų klasės aplinka.
Po disertacijos apsigynimo po kurio laiko tapau vieno iš fakulteto prodekane. Šis laikas buvo ypatingai sudėtingas, nes reikėjo ne tik įsigilinti į įvairius ŠMSM įsakymus, studijų tvarkas ir kita, bet ir sugebėti juos operatyviai, kartais kūrybingai, pritaikyti. Na, o šiuo metu vadovauju Psichologijos institutui, turiu nuostabią profesionalių dėstytojų komandą ir pačius nuostabiausius studentus.
– Kokius pasiekimus ar projektus labiausiai vertinate?
– Pastebiu, kad norinčiųjų studijuoti psichologiją skaičius kasmet tik auga. Todėl mūsų dėstytojai siūlo ne tik savo žinias ir kompetencijas, bet ir puikiai bendrauja su jaunąja karta. Tai yra didelis mūsų pasiekimas, kad studentai jaučia mūsų betarpiškumą ir bendradarbiavimą. Galbūt todėl studentai labai aktyviai įsitraukia į įvairias veiklas – mokslinius tyrimus, seminarus, konferencijas ne tik mūsų universitete, Lietuvoje, bet ir užsienyje.
– Kokių kitų veiklų turite už universiteto ribų? Kaip pavyksta derinti ir paskirstyti save toms veikloms? Ar viskam spėjate skirti laiko, kam norėtumėte?
– Laisvo laiko nuo dėstymo, mokslinių tyrimų atlikimo, straipsnių rengimo ir administracinės veikos, lieka tikrai nedaug. Tačiau esu aktyvi Lietuvos psichologijos sąjungos narė, esu šios sąjungos Finansų priežiūros komisijos pirmininkė bei Organizacinės ir verslo psichologijos komiteto pirmininkės pavaduotoja. Kasmet organizuojame įvairius seminarus, konferencijas. Taip pat esu įsitraukusi į kasmetinį geriausių Lietuvos disertacijų vertinimo komisijos veiklą.
Taip pat mėgstu keliauti, labai patinka ragauti įvairių šalių, kraštų virtuvę. Knygos, kinas, parodos, muziejai, muzika, teatras bei susitikimai su draugais, klasiokais, grupiokais taip pat užima vietą mano laisvalaikyje.
– Ar laisvalaikiu, ne darbo metu, stengiatės ištrūkti iš akademinio pasaulio, akademinės
aplinkos? Ar profesūrą, dėstytojus tam tikri akademinės etikos dalykai įpareigoja, varžo už profesinio gyvenimo ribų?
– Natūralu, kad dirbant universitete net ir laisvalaikiu nelabai pavyksta ištrūkti iš akademinės aplinkos. Tad dalis laisvalaikio būna su kolegomis, kurie šiai dienai yra tapę daugiau draugais nei kolegomis. Tad ir laisvalaikiu, žiūrėk, nepraeina nei valandėlė, ir vėl kalbos apie darbus – kaip ir ką padaryti geriau, efektyviau ir įdomiau.
– Kokią žinutę norėtumėte perduoti jauniems žmonėms, ypač tiems, kurie galbūt svarsto studijuoti ar dirbti MRU?
– Jaunimui šiais laikais tikrai nelengva po mokyklos pasirinkti savo gyvenimo kelią, studijas. Svarbiausia – pajausti, kas uždega kibirkštį, o tada jau visą gyvenimą kurti save. Norėčiau palinkėti būsimiems studentams drąsiai priimti savo mintis ir jausmus, nes tik taip galite kurti klestinčią pozityvią asmenybę.
Užsak. Nr. 451
