Vyriausybė pripažino žemės ir maisto ūkį nacionaliniam saugumui svarbia sritimi. Toks sektoriaus pripažinimas leis kurti ir palaikyti atsparią bei savarankišką šalies apsirūpinimo maistu sistemą.
„Nacionalinis saugumas neapsiriboja valstybės gebėjimu atgrasyti ir gintis – svarbi jo dalis yra ir maisto saugumo užtikrinimas. Pandemija ir karas Ukrainoje aiškiai parodė, kokios pažeidžiamos gali būti pasaulinės maisto tiekimo grandinės ir kaip svarbu turėti stiprią vietinę gamybą, gerai išvystytą rezervo sistemą ir užsitikrinti kuo didesnį savarankiškumą „nuo lauko iki stalo“. Žemės ir maisto ūkį pripažindami strategiškai svarbiu nacionaliniam saugumui – tai, ką padaryti įsipareigojome Vyriausybės programoje – didiname mūsų atsparumą bet kokioms krizėms ir sudarome palankesnes sąlygas stiprėti pačiam sektoriui“, – sako Ministras Pirmininkas Gintautas Paluckas.
Apsirūpinimo maistu saugumas ir maisto įperkamumas yra vienas iš pagrindinių Europos Sąjungos (ES) ir jos valstybių narių prioritetų. Žemės ir maisto ūkio pripažinimas strategiškai svarbiu nacionaliniam saugumui yra numatytas ir Lietuvos Vyriausybės programoje.
„Žemės ūkis vaidina itin svarbų vaidmenį nacionaliniam saugumui. Jis ypač aktualus susiklosčius šių dienų geopolitinei situacijai. Gyventojų būtinųjų poreikių tenkinimas yra gyvybiškai svarbi valstybės funkcija, žmonių aprūpinimas maisto produktais ir geriamuoju vandeniu yra būtiniausias išteklius, o karo atveju – ir strateginis ginklas. Labai svarbu, kad žemės ir maisto ūkio bendrovėms ir įstaigoms būtų užtikrinamas nepertraukiamas elektros ir dujų tiekimas, kritiniais sutrikimų, nutraukimų ar gedimų atvejais jos prioriteto tvarka gaus būtinų išteklių“, – teigia žemės ūkio ministras Ignas Hofmanas.
Žemės ūkio ministerijos parengtam Nacionalinio saugumo pagrindų įstatymo projektui, kuriam šiandien pritarė Vyriausybė, dar turės pritarti Seimas.
Reikia leisti kurtis šeimos ūkiams o neprisigalvoti visokiu barjerų dėl ko negali dalyvauti ES finansuojamuose projektuose. Dar daug yra niekam jau nebereikalingų vienkiemių….
kokias reikia būti glušais, kad šito nesuprasti. Geriau vėliau nei niekada. Po antro pasaulinio partizanai tik ir laikėsi, kad buvo daug kaime gyvenančių žmonių, auginančių maistą. Šaii dienai anas pasipriešinimas būtų jau nebeįmanomas. Kaime nebėra tiek žmonių nei galutinių maisto produktų pas juos.