Žmonių mažėja, o Peslių kapinės – atgyja…

Kiekvienas, keliaujantis iš Anykščių į Kavarską ir atvirkščiai, neišvengiamai pravažiuoja mirusį Peslių kaimą, tiesa, dažniausiai to nežinodamas. O kai nuveži svečią į tirštai karklų ir alksnių prižėlusį pašventupį, tas būtinai nustemba: „Ir iš viso kaimo ničnieko neliko?“. Belieka parodyti senas kapinaites – o tada vėl nuostaba: „Žmonių nėra, tačiau kapinės tebegyvos?“.

Mįslingas kampelis

Būtent taip ir yra. Akmenine tvora apjuosta kalvelė, kadaise prisėta medinių kryželių ir nebeprižiūrimų kapų kupstų, nūnai vėl šviečia šviežiai supiltais geltono smėlio kauburiais, šiuolaikiškais paminklais ir kryžiais. Pernai čia atgulė iš šio krašto kilusi, dešimtos dešimties neužbaigusi Elžbieta Balandienė, kiek anksčiau Peslių kapines savo amžinojo poilsio vieta pasirinko ažuožerietė poetė Janina Cibienė. Sąrašas žmonių, norinčių pasilikti būtent čia, kiek teko girdėti, vis ilgėja…

Antrasis kapinių gyvenimas

Kokia magija ar mistika traukia senolius į šį atokų kampelį? Šlovinga, daugelį amžių siekianti  praeitis (turiu omeny legendas apie toje vietovėje kadaise klestėjusį Daikslio miestą), tarp Šventosios, medžių viršūnių ir dangaus tvyranti paslaptinga aura? Retai kieno trikdoma tyla? O gal  auksinis smėlis, kokio retai kur rasi? 

Būtent jis – lengvas, auksinio skaistumo smėlis – XIX amžiaus pabaigoje suviliojo iš Devenių kilusį kunigą Kondratą Liogę. Šis garbus dvasininkas (kurį laiką buvo kariuomenės kapelionas), nemažai gyvenimo praleidęs belankydamas Sibiro pulkuose tarnaujančius tautiečius katalikus, senuose bažnytiniuose dokumentuose aptiko, jog kadaise Pesliuose buvusios didelės, gražios, meistriškais drožiniais papuoštos kapinės; tai liudijo ir ant upės šlaito nuolat vėjo bei lietaus atidengiami žmonių kaulai. Tos kapinės išnykusios po susirėmimų su švedais ar kazokais, kai iš Peslių kaimo ar Daikslio miesto likęs tik plynas laukas. Pasak amžininkų, K.Liogė nenorėjęs gultis šlapion Dabužių žemėn, taip pat Anykščiuose, nes „miestas vis tiek plėsis, kapinės atsidurs tarp namų, aš nenoriu, kad mano kapą mindžiotų žydų ožkos!“          

Tad kunigas pasirinkęs Peslius – ir 1897 metų vasarą tapęs pirmuoju, palaidotu „naujosiose“ Peslių kapinėse. Tuomet ir išdygo dailus koplytstulpis, kurio kamienas dabar saugomas Rumšiškėse, Lietuvos liaudies buities muziejuje (statulėles, kitas puošmenas „nulasiojo“ laikas ir… lietuvišką juostą „Vyrų vasara“ sukę kinematografininkai).    

Kas perskaitys užkastą 

metraštį?

Legendine Peslių praeitimi bene pirmasis rimčiau susidomėjo prelatas Stanislovas Kiškis (jo tėvai buvo kilę iš Kavarsko parapijos, o paskui ir jis pats Kavarske klebonavo). Bandė kasinėti, klausinėti aplinkinių kaimų gyventojų, susirašinėjo su kitais kunigais. Kiškių giminė turėjo nemažai žemės ir miško, o kai kunigas atvertė senas bažnytines knygas, pasirodė, jog garsiųjų LDK didikų Kiškų pavardė greičiausiai bus susijusi ne tiek su enciklopedijose minimais Palenkės didžiūnais lenkais ir čekais, kiek su lietuviškais Kiškiais…  

Tai prisiminėme, nes šios vietovės (taigi ir kapinių) istorija vis dar mįslė. Akademikas, Anykščių krašto sūnus Juozas Jurginis prieš kelis dešimtmečius tikino šių eilučių autorių ieškojęs Peslių-Daikslio pėdsakų užsienio enciklopedijose, švediškuose, lenkiškuose, rusiškuose žemėlapiuose, tačiau nieko konkretesnio neapčiuopęs. Tad iš kur mums žinoti, kokie žymūs žmonės buvo palaidoti senosiose Peslių kapinėse? Dyla ir duomenys tų žmonių, kurie buvo palaidoti praeitame šimtmetyje: šiandien ištuštėję kapinių lopai iš tiesų slepia tankiai suleistus karstus, dažnai – vieną ant kito… 

Peslių kapinės ypač prasiplėtė XX amžiaus trečiajame dešimtmetyje, kai ant šalimais srūvančios Šventosios išdygo „amerikono“ Kazio Rimkaus malūnas. Iki tol atokus kaimelis (tiesa, pro jį nuo seniausių laikų ėjo kelias iš Anykščių į Kavarską, kurį savo dienoraštyje mini ir jaunasis raštininkas Antanas Baranauskas, buvo karčema) staiga tapo plačios apylinkės „sostine“! Gražios gamtos apsuptų kapinaičių „reitingas“ kaipmat pakilo. 

Galimas daiktas, krašto gyventojams patiko ir jau minėtas auksinis smėlis, ir meniški čionykščių kryždirbių Igno Simaškos, Mato Lunskaus, Petro Blažio kryžiai. Ypač dailus kryžius iškilo 1917 metų vėlyvą rudenį: jį P.Blažys raudodamas išdrožė savo dvylikamečiui sūnui Petriukui, rugpjūčio mėnesį nutrenktam žaibo: čia buvo ir daili „mūka“, ir ąžuolo lapų vainikas, apsivyniojęs sustorintą postamentą, o aplinkui kryžmę įkurdintą smulkų „debesėlių“ ažūrą dangun skraidino angeliukai… Deja, kruopštus, skausmo ir meilės įkvėptas darbas neatlaikė darganų ir saulės, liko tik fotonuotraukose. 

Daugelį Peslių kapines pirmąkart išvydusių žmonių stebina stora akmeninė tvora, kurios viršumi lakstė ne viena vaikų karta. Ją 1924 metais, niekieno neraginamas ir finansiškai neremiamas, sumūrijo iš Rusijos grįžęs, prie Susienos upelio gyvenęs Juozas Gabrilavičius su Vaivadiškių Jonu Urbonu ir Justinu Semėnu. Vyrai sutempė didžiausius apylinkės akmenis – nuo Koplyčkalnio, pašilėj likusių „bažnyčių“ – ir aptvėrė Peslių kapines: šventa vieta turi būti šventa. (Gaila, šiandieniniai kapinių lankytojai tvorą įvertino kaip ribą, už kurios galima versti visokias šiukšles…)

Vien minėti Peslius – negerai! 

Natūralu, kad kapinės atspindi vietos gyventojų kilmę, šeimų sudėtį, pavardžių specifiką: Semėnai, Linartai, Šablevičiai, Blažiai, Kirkai, Simanavičiai, Samackai, Januliai… Esama ir „ateivių“: į Peslius iš Dabužių perkelta plati dvarininkų Sorokų giminė, iš Zaviesiškių sovietmečiu atkeliavo Peterburgo imperatoriškojo universiteto studento, 1863 metų sukilėlio Jono Maigio (žinomo dvarininko ir tautosakos rinkėjo Kazimiero Maigio brolio) antkapis: palaikų nėra, o dailus, pergamento lapą imituojantis paminklas – stovi… 

Kapinės kaip ir miestai, tautos, valstybės: gimsta, klesti, nyksta, vėl atgyja… O atgyja jos   nelemtais laikotarpiais: per epidemijas, karus, gaisrus, suirutę. Pats didžiausias ir nelemčiausias mums žinomas Peslių kapinių „atgijimas“ – pokaris. Tai įrodo dešimčių jaunų vyrų pavardės, surašytos pagrindiniu kapinių akcentu tapusiame laisvės gynėjų paminkle, pastatytame jau nepriklausomybės metais: Albinas ir Julius Griškos, Ričardas ir Edvardas Januliai, Birutė Jasikonytė, Povilas Grumbinas ir kt. Lietuvoje neteko matyti tokių kaimo kapinių, kur būtų palaidota tiek pokary žuvusių vyrų! 

Peslių kapinės sovietmečiu buvo ta vieta, kurią buvo patartina aplenkti, o dar geriau – užmiršti. Šių eilučių autorius, gimęs Pesliuose, pamena, jog vien Peslių paminėjimas valdžiai ir buvusiems stribams rėžė ausį: girdi, čia buvęs „banditų“ lizdas, kapinėse gulį vieni „nusikaltėliai“… Tuo tarpu didžiausia daugumos čia palaidotų jaunuolių „kaltė“ – nenoras tarnauti okupantų kariuomenėje. Už tai jie buvo medžiojami kaip žvėrys, šaudomi, tardomi, kankinami. O mano tėvas, stalius, naktimis slapčia kalė jiems karstus…

„Anykštos“ pirmtake „Kolektyviniame darbe“ 1979 m. išspausdinta mano novelė „Pelynų kvapas“ ir eilėraštis „Pesliai“ (o ypač eilutės 

“Aš tas, kuris priešą vijau paknopstom –

Ir griuvo kaimynas akim išplėstom”) anuometiniam KGB Anykščių įgaliotiniui sukėlė klausimų, pvz., kas buvo tas priešas ir kas – kaimynas: „banditas“ ar stribas? Savo budrius įtarimus ir raudonu pieštuku storai pabrauktas citatas jis netgi išklojo rajono mokytojų konferencijoje – kaip neatsakingos ir pavojingos rašliavos pavyzdžius…

Be kaltės kankiniai

Daug ko geriau nežinoti, neprisiminti. Taip man tvirtino seserys Emilija Vildžiūtė ir Elena Skrebūnienė, kiekviena savaip išgyvenusi pokario dramą. Ypač sunku kalbėti apie jaunus žmones, likimo paverstus aukomis. Tikrovė buvo tokia žiauri, kad net atpasakoti ją liežuvis nesiverčia. 

…Šokių metu tyčia ar netyčia sprogus granatai, žuvo Butageidžio kuopos Lokio būrio vadas Alfonsas Juodis-Rickus ir Birutė Jasikonytė. Sprogimas buvęs toks stiprus, kad kai kurios kūnų dalys prilipusios prie lubų…    

Kadaise Peslių kaimynystėje, Pailgiuose, gyvenęs Alfonsas Vernickas šių eilučių autoriui yra pasakojęs:

„Jonas Januliokas (Jasevičius) nuėjo Gudeliuos pas ruskį Simą. Tas šovė pro langą ir nušovė Joną. Partizanai per ledą rogėm nuvežė jį Pesliuos. Kurklių skrebai atsekė, atkasė, rado Janulio pasą. Pakratė apylinkę, užėjo pas Šablevičius. Kas neturėjo dokumentų, tuos iškart sušaudė: Varanavičių, Jurgį Simašką, Joną Šablevičių. Varanavičius liko gyvas. Užuožeriuos pas Pilipavičių skrebai rado bunkerį, metė granatą; vienas partizanas liko gyvas, tai jam lopeta galvą nukirto…“

Pas tėvą Petrą Janulį, apylinkėj garsų daktarą ir paskutinįjį Peslių malūno savininką, iš Kauno atvažiavo du sūnūs studentai, Ričardas ir Edvardas. Manė čia išsislapstysią, „kol ateis amerikonai“. Miegodavo pirtytėje. Bet… Vieną enkavedistai nušovė bebėgantį prie Vetygalos, Pasusieny, kitą – Peslių miškelyje, Ramoškalny. Peslių kaimo vaikas Vytautas Kiškis-Klevečka šių eilučių autoriui pasakojo:

„Gerai pamenu tą baisų atsitikimą. Pasitraukus garnizonui (taip kaimiečiai vadino baudžiamuosius kariuomenės dalinius), mano mama su kaimyne Semėniene persikėlė per upę, paskui sakė, kad taip sužalotų žmonių nebuvo mačiusi. Vienam jaunuoliui buvo nuskelta pusė galvos, smegenys išdrikę ant dirvono žolės; moterys jas rankomis sugraibstė, sudėjo į kaukolės dalį ir surišo galvą skarele“. 

Pirmojo žuvusio sūnaus lavoną Petras Janulis vežėsi nuo Vetygalos bijodamas ką nors susitikti, kad nebūtų atpažintas, nes „bandito“ tėvui grėsė kalėjimas ir tremtis. Kai žuvo antrasis sūnus, tėvas nulėkė prie šulinio ir užsivertė ant galvos kibirą vandens, kad neišprotėtų…

Štai ką slepia kelios pavardės ant paminklo ir Peslių kapinių smėlis.

Kapinės – kaip vaistas

Kapinės reikalingos ne tik mirusiems, bet ir gyviems. Kai iš senų žmonių pasakojimų sužinai, kas ir kodėl jose ilsisi, supranti, jog tau be galo pasisekė! Pajunti lyg sąžinės graužatį, kad štai lyg niekur nieko vaikštai, dairais, klausais paukščių ir Šventosios… 

Girdėjau, jog Anykščių Šv. Apaštalo evangelisto Mato bažnyčios klebonas monsinjoras Albertas Talačka dar sovietmečiu sukrėtimų, nevilties akimirkomis kažkaip nejučia atsidurdavęs Peslių kapinėse. Jam imponavusi stipri, šviesi kunigo K. Liogės asmenybė, apie kurią sužinojęs iš St. Kiškio laiškų, jo sugebėjimas neprarasti optimizmo, tikėjimas ne tik Visagaliu, bet ir žmonėmis. 

Monsinjoras pastovėdavęs prie Liogės koplytstulpio, apsikabinęs kapinių beržą, ir ašarą nubraukdavęs… Pasak K.Liogės giminaičio, mūsų dienų teisininko Arūno Liogės, tie A.Talačkos pasinėrimai į stebuklingai veikiančią Peslių aurą padėdavę impulsyviajam monsinjorui atgauti savitvardą, dvasinę ramybę…