Vienintelės Anykščių rajone mokslo įstaigos Lietuvos agrarinių ir miškų mokslų centro Elmininkų bandymų stoties direktorius Kęstutis Rainys.
Naujieji Elmininkai su Anykščių miestu sujungti siauru kolektyvinių sodų siūlu, tad nežinantiems gali atrodyti, kad važiuodami pro šalį vis dar yra Anykščių mieste. Tiesos tame yra, nes ir patys elmininkiečiai nesijaučia kaimo gyventojais. Kaimo pavadinimas atsirado XX a. antrojoje pusėje, kai prie Elmininkų bandymų stoties kūrėsi ir plėtėsi Anykščių priemiesčio gyvenvietė.
Įsikūrę pilies pašonėje
Šioje vietovėje žmonės įsikūrė, matyt, jau seniai. Nors nėra tikslių duomenų, tačiau tai, kad šalimais buvo medinė pilis, leidžia spėti, kad ir žmonių, aptarnaujančių šią pilį, turėjo gyventi, apie tai liudija ir Šeimyniškėlių kaimas, su kurio ribojasi Naujieji Elmininkai. Šeimyniškių, Šeimyniškėlių kaimų Lietuvoje yra ne vienas, istorikai sako, kad būtent taip vadinosi kaimai, kurie priklausė kuriai nors piliai.
Žinoma, kad dabartinių Naujųjų Elmininkų vietoje buvo dvaras, kuris XIX a. viduryje priklausė Narbutovams. Kai dvaro savininkas prasilošė kortomis, dvarą XIX a. pabaigoje iš jo nusipirko ūkvedys Antanas Valmusas, iki 1940 m. jį valdė Valmusų šeima, kurią 1941 m. ištrėmė į Sibirą. Anykštėnų krašto vietovių žinynas nurodo, kad išlikę Elmininkų dvaro pastatai 1992 m. buvo grąžinti dvaro savininko vaikams Felicijai Gapšienei ir Dominykui Valmusui.
Kaimas įsikūręs abipus krašto kelio Anykščiai–Rokiškis, už 4 kilometrų nuo Anykščių. Per kaimą teka upeliai Volupis ir Kiaulupis – Elmės kairieji intakai. 2001 metais 85 sodybose buvo registruoti 696 gyventojai, 2011 buvo likę 573 gyventojai.
Vienintelė mokslo įstaiga
tiria bulves
Elmininkiečiai gali didžiuotis, kad jų kaime veikia vienintelė mokslo įstaiga Anykščių rajone. Elmininkų dvaro vietoje 1941 m. buvo įkurta Lietuvos žemdirbystės instituto Elmininkų bandymų stotis, kuriai nuo 1999 m. vadovauja direktorius Kęstutis Rainys. 1956–1992 m. prie Elmininkų bandymų stoties veikė ir eksperimentinis ūkis, turėjęs 7 245 hektarus žemės. Elmininkų bandymų stotis 2010 m. pertvarkyta į Lietuvos agrarinių ir miškų mokslų centro Elmininkų bandymų stotį. Kaip sakė „Anykštai“ direktorius K.Rainys, dabar stotis naudoja savo bandymam 84 hektarus žemės. „To mokslo ne kažin kiek ir belikę, dirbam dviese mokslinį darbą, bet mastai nebe tie“,- sakė K.Rainys.
Jis sakė, kad Bandymų stotis specializuojasi ne selekcijoje, kaip daugelis mano, o bulvių agrotechnikos tyrimuose. Direktorius K. Rainys sakė, kad mokslui svarbus finansavimas. „Lietuvoje veikė 29 moksliniai institutai, po stambinimo atsidūrėme darinyje, į kurį sujungtos 3 mokslo įstaigos: mes, daržininkai ir miškininkai. O mūsų finansavimas priklauso nuo to, kiek išspausdiname mokslinių straipsnių anglų kalba leidžiamuose rimtuose moksliniuose leidiniuose, o tai sudėtinga“, – apie dabartį kalbėjo K.Rainys.
Paklaustas, ar galima nusipirkti sėklos iš jų, K.Rainys sakė, kad jau pavėlavome. Sėklines bulves ūkis išpardavė, be to, patarė geriau bulvių auginimą patikėti specialistams. „Nuoširdžiai sakau, geriau gėlytėm užsiimkit. Investicijos į bulves didelės, o dabartinės veislės reikalauja intensyvios priežiūros ir neturėdamas žinių žmogus to nepadaro, bet lietuviui vis tiek reikia suleist nagus į žemę“,- šypsojosi direktorius.
Jaunimui reikia
krepšinio aikštelės
Naujųjų Elmininkų kaime veikia biblioteka, bendruomenė, o prie kelio radome grupę vyrukų, mėtančių kamuolį į krepšį. Įsižiūrėję pamatėme, kad tai vis dėlto ne tikra krepšinio aikštelė, o „savadarbė“ – prie asfaltuotos automobilių stovėjimo aikštelės elmininkiečiai atgabeno krepšinio stovą, įkasė jį į žemę, nusibraižė linijas, o dabar žaidžia laisvalaikiu. „Turėti savo krepšinio aikštelę yra sena mūsų svajonė. Pažiūrėkit – kituose kaimuose įrengtos naujos aikštelės, sporto aikštynai stovi užrakinti, nežaidžia ten, o mes neturime kur žaisti“,- apie elmininkiečių jaunimo poreikį sakė vienas iš aikštelėje žaidusių vaikinų Audrius Ilonis.
Vaikinas pasakojo lankęs A.Sabonio krepšinio mokyklą, bet problemos su sveikata neleido siekti krepšininko karjeros. „Nuo sveikatos viskas priklauso, bet kai pagerėja, žaidžiu krepšinį, dabartinė mūsų aikštelė baigia sulūžti, būtų gerai, jei atsirastų kita“,- sakė A.Ilonis.
Žaidžiančius stebėjo ir vienas vyrukas, nepanoręs sakyti pavardės, pasinaudodamas šiluma jis ant suoliuko gurkšnojo alų. Paklaustas, kaip gyvenasi kaime, tik ironiškai mostelėjo ranka: „Visur vienoda virvela“.
Kaime gyventi ramu
Dalis kaimo gyventojų, o ir čia atsikėlusių miestiečių, gyvena Elmininkų bandymų stoties kūrimosi laikotarpiu statytuose daugiabučiuose. Prie vieno iš jų sutikome Anelę Dagienę, kuri sėdėjo ant suoliuko. „Visą gyvenimą dirbau čia, stažas – 41 metai. Mačiau, kaip buvo statomi šitie namai, 30 metų gyvenu čia, namams buvo tiekiamas centralizuotas šildymas, bet atėjus nepriklausomybei atjungė, dabar šildomės kiekvienas sau. Anksčiau buvo pigiau, bet man dabar geriau – kiek noriu, tiek pasikūrenu“,- sakė A.Dagienė.
Moteris pasakojo, kad turi 2 vaikus ir 3 anūkus. „Dukra gyvena netoliese, o sūnus dirba tolimųjų reisų vairuotoju. 25 metus dirbo vyno gamykloje, bet atleido, nuėjo vairuotoju dirbt, jam patinka, tik ilgai namuose nebūna, reisas po 7 savaites trunka, štai ir Velykoms neatvažiuos“,- pasakojo A.Dagienė.
Jos teigimu, gyventi kaime ramu. „Kiek čia mūsų belikę, pensininkai daugiausia. Tik pašalpų dienomis prie parduotuvės net ūžia. Dieve, Dieve, kaip be reikalo moka tas pašalpas. Anksčiau, jei šlitinėsi, tuoj pas direktorių ant kilimėlio, kaip nuduos…“ – sakė A. Dagienė.
Jos kaimynas Dainius Petrauskas sakė, kad kaime liūdėt nėra ko – biblioteka yra, tvenkiniai. „Tiesa, aš pats jau dvejus metus, kaip nesu užmetęs meškerės, o anksčiau ištisai sėdėdavau“,- sakė taip pat pensininkas D.Petrauskas. Beje, pasakius, kad dabar pensininkus senjorais vadina, elmininkiečiai purtė galvas. „Netinka mums tas žodis, geriau rašykit „esantys užtarnautame poilsyje“,- sakė D. Petrauskas.
Kadangi Naujųjų Elmininkų kaimais netoli miesto, jame veikia kelios medžio apdirbimo įmonės bendrovės, o veidrodžiais Anykščių ir aplinkinius rajonus aprūpina gamybos įmonė „Žibuldė“. Šios individualios įmonės savininką Alvydą Češiūną kieme kaip tik radome klijuojant stiklinę detalę. „Saulės reikia, nes klijai kitaip neveikia“,- sakė A.Češiūnas.
Verslininko teigimu, per krizę jie įmonėje liko dirbti tik dviese. „Dabar baldžiai atsigauna, iš paskos velka ir mus“,- sakė A.Češiūnas. Pasak jo, veidrodžius jie gauna iš Europos, Azijos, o vietoje tik pjausto, apdirba. „Seniai nebegaminam veidrodžių, nes nepasiekdavom matmenų, kurių reikia baldų pramonei“,- aiškino A.Češiūnas.
Verslininkas pasidžiaugė, kad kaimas atsigauna, verslas tvirčiau įleidžia šaknis, o krizė jau eina į pabaigą.
