Ar planuojate atostogas?

Dienos anekdotas

Vėlų rudenį, susėdo alkoholikai prie šiaudų kupetos ir geria. Po kiek laiko jiems pasidarė šalta, ir vienas iš jų padegė tą kupetą. Tai išvydę, kaimo žmonės nutarė nubėgti pažiūrėti, kas vyksta. Pamatęs atbėgančius kaimo žmones, vienas alkoholikas sako:
- Kai padegti, tai niekas nepadėjo, o kai šildytis tai visi susirenka.

Komentaras

Anykštėnas:„Ar galima nors vieną kartą Garbės piliečio vardą suteikti išskirtinai kultūros srities pažibai. Kas garsina Anykščius rimtuose kultūros ir menų projektuose, kieno vardas skamba už Anykščių rajono ar užsienio plotmėje, kas neša žinią apie Anykščių kraštą kaip apie ryškų kultūrai kraštą. Jau laikas būtų pažiūrėti itin profesionaliai į tokios nominacijos skyrimą, o ne saviems išsidalinti, ypač iš biudžeto gyvenantiems."

Komentuoti
„Nemoku pasakoti istorijų, daug geriau jaučiuosi dirbdamas sau įprastus darbus“ – sako 2012 metų Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas Vladas Vildžiūnas, kuriam premija įteikta už viso gyvenimo nuopelnus.
Anykščių miesto centre stovi jo kurta skulptūra „Prisikėlimas“, o šv. Mato bažnyčios šventoriuje – „Jėzus Nazarietis“.
Nacionalinės premijos laureatas atsako į naujienų portale anyksta.lt skaitytojų užduotus klausimus.

„Nemoku pasakoti istorijų, daug geriau jaučiuosi dirbdamas sau įprastus darbus“ – sako 2012 metų Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas Vladas Vildžiūnas, kuriam premija įteikta už viso gyvenimo nuopelnus.

Anykščių miesto centre stovi jo kurta skulptūra „Prisikėlimas“, o šv. Mato bažnyčios šventoriuje – „Jėzus Nazarietis“.

Nacionalinės premijos laureatas atsako į naujienų portale anyksta.lt skaitytojų užduotus klausimus.


 

 

Kurį savo darbą laikote labiausiai pavykusiu?

 

Per gyvenimą daug įvairių darbų padaryta, tad išskirti kurį nors vieną – sunku. Vis dėlto Anykščiuose esanti skulptūra „Prisikėlimas“ – viena iš mano „vizitinių kortelių“.

 

Būtent ši Jūsų skulptūra tarp anykštėnų vertinama labai nevienareikšmiškai. Ar ir dabar, žinodamas kokias diskusijas iššauks, ryžtumėtės ją statyti miesto centre?

 

„Prisikėlimas“ turėjo stovėti Lukiškių aikštėje Vilniuje. Po ilgų diskusijų, svarstymų pasirinkau Anykščius. Ir dėl to nė kiek nesigailiu, jūs, anykštėnai, esate šaunesni už vilniečius... Tiesą sakant, man nelabai įdomios tos šnekos – tinka ji ar netinka miesto centre stovėti, kaip jos autorius manau, jog ši skulptūra stovi ten, kur jai yra geriausia vieta...

 

Skulptūra – skirta Laisvei... Kas Jums pačiam yra laisvė?

 

Prasmingas buvimas visame žmogaus kelyje... Amžinas ėjimas, siekiamybė...

 

Esate daugybės prestižinių premijų laureatas, bet Anykščiuose – tarsi pamirštas. Kaip manote, kodėl Jus Anykščių valdžia „užmiršo“?

 

Nesijaučiu pamirštas, mano darbai esantys Anykščiuose tai įrodo. O gal man paprasčiausiai nereikia išskirtinio dėmesio, yra gerai kaip yra...

 

Gerbiams skulptoriau, įvertintas Nacionaline premija atsistojote į vieną gretą su Anykščių Didžiaisiais - K. Sirvydu, A, Baranausku, A, Vienuoliu, J. Biliūnu... Kas Jums pats didžiausias iš anykštėnų klasikų? O gal kažkuris ir nepelnytai pamirštas, neįvertintas?

 

Nedrįstu vertinti tų didžių asmenybių. Galvodamas apie Anykščius, prisimenu „savo“ žmones, tuos, kurie man buvo autoritetai, pavyzdžiai, tikros asmenybės. Pirmiausia, mano mokytojai Anykščių gimnazijoje... Vienas jų – matematikos mokytojas Stasys Kunčinas. Tai sudėtingais laikas šis žmogus ugdė patriotiškumą, skiepijo esmines vertybes – meilę, pagarbą savo kraštui, žmonėmse, kalbai... Taip pat gimnazijos inspektorius Ulčinas – griežtas, principingas, bet tikras inteligentas.

 

Kas Jums yra Anykščiai: protėvių žemė ar vieta, kurioje semiatės įkvėpimo ir gaunate jėgų?

 

Be abejo, kad Anykščiai – mano gimtinė. Nors seniai čia nebegyvenu, bet visuomet prisistatau esąs anykštėnas. Retai atvažiuoju į Anykščius, nieko čia nebelikę – nei artimųjų, nei Dabužiuose buvusios gimtosios trobos.

 

Ar teko lankytis Anykščiuose 2012 – Lietuvos kultūros sostinės metais? Gal dalyvavote kokiame sostinės renginių projekte?

 

Deja, ne. Angelų muziejui esu padovanojęs vieną savo darbą – tik tos mano indėlis... Gal ir drąsiai pasakysiu, bet šis muziejus – viena iš tų vietų, kuri Anykščius daro Anykščiais...

 

Ar praėjusių metų pabaigoje Jums paskirta Nacionalinė premija labai nustebino?

 

Nenustebino, bet įvertinimas – malonus. Jau ne pirmus metus esu nominuojamas šiai premijai ir, štai, po trejų metų ją gavau... Vis dėlto nesureikšminu jos.

 

Esate modernistas. O lietuviai pakankamai konservatyvi tauta - jie neaiškaus meno nemėgsta. Ką reikėtų daryti kad keistųsi požiūris į meną. Kaip pasiekti, kad "socialistinis realizmas" arba "tautiniai baibokai" išeitų iš mados ir bent jau jaunoji karta meną vertintų kitaip?

 

Tam reikia laiko. Juk mūsų tautą ne vieną dešimtmetį buvo pratinama prie ideologiškai teisingo meno, tad pakeisti žmonių požiūrį nėra taip lengva. Vis dėlto manau, kad procesas vyksta... Reikia, kad žmonės taptų atviri, o tada pasikeis požiūris į kultūrą, meną, patį gyevnimą.... Reikia būti smalsiam ir žingeidžiam.

 

Ar Jūs pats domitės kolegų iš kitų šalių darbais?

 

Žinoma, kiekvienam menininkui svarbu nesustoti, nuolat domėtis, kaip pradedi manyti, kad esi geriausias, verta labai rimtai susimąstyti. Taigi, ir aš domiuosi pasauliu, ir pasaulis domisi manimi. Kartais labiau nei Lietuvoje...

 

Kodėl pasirinkote skulptūrą? Juk, tai net ir fiziškai sunki profesija....

 

Todėl, kas neįstojau į tapybą... Dar besimokydamas Anykščių gimnazijoje, buvau didelis menininkas – įvairiais menais užsiėmiau.... Baigęs mokyklą laikiau egzaminus į Dailės institutą, tapybą, bet neįstojau... Tačiau skulptorius, profesorius Petras Aleksandravičius bevartydamas mano atsivežtas nuotraukas, kuriose buvo nufotografuoti mano keli darbai, pasiūlė laikyti papildomą egzaminą, išlaikiau... Taip skulptūra tapo mano gyvenimu.

Iš tikrųjų, tai – fiziškai sunki profesiją, o aš nuo pat vaikystės buvau ligotas... Tačiau dirbau tiek, kiek galėjau, iš visų jėgų, o kartais ir daugiau....

 

Jeigu galėtumėt viską pradėt nuo pradžių, ar rinktumėtės tokį pat gyvenimą? Būti menininku Lietuvoje tikriausiai nėra lengva....

 

O kas sakė, kad turi būti lengva...? Vaikystėje turėjau užrašų knygutę, kurioje buvau užsirašęs tokius žodžius: „Geriau skurde, paniekintam gyventi ir jausti tai, negu tarp pataikūnų leisti paniekos vertas dienas“. Nepamenu, kieno tai mintys, tačiau jos mane lydi visą gyvenimą. Tai – lyg rodyklė, padedanti nenukrypti nuo kurso...

Daiva GOŠTAUTAITĖ
daiva.g@anyksta.lt

Palikite komentarą

0
Sąlygos ir terminai.
  • Komentarų nerasta