2017-11-19

Valdovų rūmuose rezidavo ne tik karaliai, bet ir kareiviai (2)

XV – XVI amžiaus pradžia datuojami Valdovų rūmai – ne tik kažkada buvusi didžiųjų Lietuvos bei Lenkijos valdovų rezidencija, bet ir lietuvybės, istorijos simbolis. Dar dabar ant senovinių polių stovintys rūmai, niokoti daugybės karų ir sujudimų, kadaise siaubti caro kareivių, apsistojusių čia šešeriems metams, po atstatymo rūpestingai prižiūrimi ir tvarkomi, o jų požemiuose šalia išlikusių fragmentų eksponuojami čia kažkada gyvenusių dvaro žmonių daiktai ir prabangių Valdovų rūmų puošybos elementai. Trijų aukštų muziejus su apžvalgos aikštele siekia beveik 1500 kvadratinių metrų, todėl vieno straipsnio jam aprašyti nepakanka.

Skaityti daugiau...
2017-11-18

Aš nemokytas, aš viską iš savęs... (2)

Netoli Svėdasų, vos už keturių kilometrų, Anykščiu link besidriekiančiu plentu nusileidus į svaigų slėnį ir tilteliu pervažiavus čia į tvenkinį ištvinusią Vosintos upelę, tuoj už begriūvančių buvusios Vikonių plytinės mūrų, lygia eile rikiuojasi Pauriškių kaimo sodybos. Kadaise čia buvo Svėdasų dvaro palivarkas, kurio žemę XIX amžiaus pabaigoje iš varžytynių įsigijo keturi prakutę sodiečiai. Surašant 1923 metais kaime buvo dešimt sodybų su 40 gyventojų. Nūnai telikę penkios sodybos ir apie dešimt gyventojų. Kiekvienas kiemas su sava, jau besibaigiančia ar naujomis varsomis spindinčia istorija.

Skaityti daugiau...
2017-10-28

Vienuolį laiko pirmuoju anykštėnų bendrijos pirmininku (3)

Kauno valstybinio muzikinio teatro solistas, Kauno Vytauto Didžiojo universiteto Muzikos akademijos Dainavimo katedros vedėjas, Anykščių rajono savivaldybės Kultūros tarybos narys Tomas Ladiga sakė, jog rašytojas Antanas Vienuolis jį žavi ir domina ne tik literatūriniu palikimu, bet ir biografija: ,, Nepaprastas buvo A.Vienuolio gyvenimas ir gebėjimas nesiafišuojant atkakliai dirbti svarbius ir reikalingus darbus Anykščiams ir jų istorinei atminčiai. Drąsiai teigiu, kad jis buvo anykštėnų sąmonės ir kultūrinės - pilietinės bendruomenės žadintojas ir formuotojas, didelis savo krašto patriotas. Kitaip tariant – neįvardytas pirmasis anykštėnų bendrijos pirmininkas.“

Skaityti daugiau...
2017-11-11

Naujoji santvarka ir likimai (5)

Pokaris tebėra dar neišdiskutuota tema. Anykščiuose gyvenantis ir gerai anykštėnams pažįstamas pedagogas, elementorių autorius Juozas Danilavičius dalinasi savo prisiminimais iš to laiko, kaip buvo laužomi žmonių likimai, atėjus komunistinei santvarkai. Nors oficialiai buvo trimituojama, kad rūpinamasi žmonėmis, tačiau realybėje vyko žiauriausias tautos naikinimas ir skurdinimas.

Skaityti daugiau...
2017-11-18

Ir toliau žengs siekių keliu (5)

Portalo anyksta.lt redaktorius Robertas Aleksiejūnas kalbina Anykščių rajono savivaldybės vyriausiąją specialistę kultūrai ir turizmui Audronę Pajarskienę. Skaityti daugiau...

2017-11-11

Lietaus nustekentiems ūkininkams rekomenduojama susirūpinti melioracijos įrenginiais (3)

Portalo anyksta.lt redaktorius Robertas Aleksiejūnas kalbina Anykščių rajono savivaldybės Žemės ūkio skyriaus vedėją Virmantą Velikonį.

Skaityti daugiau...

Ką manote apie Anykščių pilies statybas?

Dienos anekdotas

Iš laiško žurnalo redakcijai: „...o jūsų kryžiažodžiai žemina žmogaus orumą! Bandydamas juos išspręsti pasijuntu tikru idiotu!“

Komentaras

Mergaitė dailia krūtine:„2017 01 01 buvo 27892 gyventojai. Dabar 27001. Per mėnesį netenkam bevek 100 gyventojų. Anykščiams liko tik 27 metai. Gal nebestatom pilaitės? Pastatom didesnę autobusų stotį su tiesioginiais reisais į Vilniaus ir Kauno aerouostus ir praplečiam kapinių teritoriją. O gal valdininkų pamažinam per pusę?"

Komentuoti

Kaimas lauko gale

Kaimas lauko gale
Laukagaliuose daugelį metų gyvenanti Irena Lazickienė dar spėjo ir šiame kaime buvusią pagrindinę mokyklą lankyti.


Mažėja gyventojų

Laukagalių kaimas turbūt ne veltui taip pavadintas – jis iš tiesų stovi tarsi lauko gale: nuo Traupio miestelio nutolęs apie 3 kilometrus, nuo Troškūnų – apie 8. Nors yra manoma, jog kaimo pavadinimas kilęs nuo dvaro žemių galo – vadinamojo lauko galo.
Per visą kaimą eina kelias, o iš abiejų jo pusių stovi trobos. Gyventojai džiaugiasi, kad pravažiuojantys automobiliai nebeteršia darželių – mat daugybę metų šis kelias buvo neasfaltuotas...
Kaime likę visai nebedaug žmonių – prieš ketverius metus suskaičiuota 52 gyventojai, dabar ir tiek nebėra.

Stovėjo dvaras

Pasak internetinio portalo anykstenai.lt, 1944-1954 metais Laukagaliuose veikė Anykščių apskrities Troškūnų valsčiaus Laukagalių apylinkės Darbo žmonių deputatų tarybos vykdomasis komitetas, 1946 metais kaime ėmė veikti pieninė. Po trejų metų kaimas buvo įjungtas į kolūkį „Nevėžis“, vėliau priklausė Traupio „Vienybės“ kolūkiui, kol 1992 m. ūkis iširo. Laukagaliuose buvęs ir dvaras, tačiau iš jo nieko nelikę, tik liepų alėja.
Kaime buvę ir šviesaus atminimo žmonių: 1879 m. čia gimė kunigas ir švietėjas Antanas Keraitis, 1925 m. – laisvės gynėja, visuomenininkė Elena Keraitytė-Terleckienė, 1979 m. – pedagogas ir politikas Julius Panka. Laukagaliai – ir žymaus Lietuvos dainininko Kastyčio Kerbedžio gimtinė.

Atskirti nuo didesnių kaimų

Irena Lazickienė – viena iš kaimo senbuvių, Laukagaliuose gyvenanti apie penkiasdešimt metų. Moteris šiame kaime užaugino keturis vaikus. „Laukagaliuose apsigyvenau, kai apsivedėm. Tėveliai čia gyveno netoli, ir mes atsikraustėm. Esu vietinė, netoli čia ir gimusi“, – pasakojo moteris ir pridūrė, kad dabar kaime „nieko nebėra, baigiamės visi – miršta, miršta...“.
Laukagalietė apgailestavo, kad kaimas yra atskirtas nuo didesnių gyvenviečių – sako, kad ir autobusai nevažiuoja, vienas telikęs, kuris nuveža į Troškūnus, Anykščius. „Į Traupį visai nebegalim nuvažiuot, atskirti esam. Gerai, jei jaunesnis – mašina, dviračiu nuvažiuot gali, o mums, seniams, ką daryti? Tik trečiadieniais į Anykščius, Troškūnus nuvažiuojam ir viskas“, – apie gyvenimą Laukagaliuose pasakojo I. Lazickienė.
Paklausta, gal yra kaime kokia parduotuvė, moteris ėmė juoktis: „Oi ne, seniai nėra! Gerai bent, kad parduotuvė atvažiuoja pirmadieniais ir ketvirtadieniais. Atveža, žinokit, visko – ir duonos, ir pieno, ir mėsų, ir dešrelių. O daugiau, jei ko reikia, vaikai atveža“. Ponia Lazickienė sakė, kad jos vaikai mieste gyvena, vienas Anykščiuose, kitas Panevėžy. O dar du vaikai paliko Lietuvą – įsikūrė Anglijoje.

Gyvulių nelaiko

Nors gyvena kaime, bet moteris su vyru gyvulių senokai nebelaiko – sako, kad ir per daug sveikatos, ir finansų kainuoja. „Turim tik vištų. Patiem nebėra sveikatos – o kam kitam užkraut vargus? Prašyt, kad šieną nupjautų... Žmonės patys neturi kada, skubinas savo susitvarkyt. Nebelabai čia kas ir laiko gyvulius, yra keli tik auginantys“, – pasakojo I. Lazickienė ir pridūrė, kad šviežio pieno gauna ir nelaikydama karvutės, be to, pasak moters, ir pirktinis pigus.
Paklausta, kur laukagaliečiai dirba, I. Lazickienė pasakojo: „Kad čia užkampis labiau, nedaug ir jaunų žmonių likę. Aplink ūkininkai susipirkę žemes, o darbo kaime visai nėra. Jau ir Traupy nelabai rasi kur dirbt – ten dar važiuodavo žmonės pas ūkininkus. Dabar iš pašalpų gyvena. Anksčiau Laukagaliuose pieninė buvo, dabar ir tos nebėra, ją nusipirko žmogus, sandėlį pasidarė“.

Rodydavo filmus

1950-1966 metais veikė Laukagalių (Girelės) pradinė mokykla, kurią laukagalietė dar spėjo lankyti. Irena Lazickienė papasakojo prisiminimus ir iš jaunystės: „Buvo Girelės pradinė mokykla, dar ir aš ėjau ton mokyklon. Paskui jau eidavom į Traupio mokyklą; mokykla buvo ten, kur dabar parduotuvė. Mano vaikai čia mokyklos nebelankė, ji labai seniai uždaryta. Vyriausiam mano vaikui jau 50 metų, atsimenu, kad jau į Traupį ėjo. Gal panašiai tuo laiku ir uždarė Laukagalių mokyklą. O kai jauna buvau, čia buvo salė. Kiną rodydavo“.

Vilniečiai laiko atstumą

Kita pašnekovė – Inga Griškevičiūtė. Moteris yra Laukagalių seniūnaitė, todėl sutiko papasakoti apie kaimo žmones, gyvenimą Laukagaliuose. „Šio kaimo žmonės yra gana draugiški. Kai kurie – uždari, bendrauja tik savam rate; tokie daugiausia yra neseniai atsikraustę. Yra keletas vilniečių, jie laiko šiokį tokį atstumą. Senbuvių – vėl savas ratelis. Jie viską vieni apie kitus žino, bet labai į bičiulystes neina, nėra labai artimų santykių, kad apie šeimas daugiau pasakotų. Yra tokia riba – tik pasako, kad gerai gyvena, ir tiek, niekas nesileidžia į smulkmenas. Bet laukagaliečiai apskritai yra šaunūs žmonės“ – pasakojo I. Griškevičiūtė.
Kaime nėra atskiros bendruomenės, todėl laukagaliečiai jungiasi prie Traupio bendruomenės, dalyvauja jos veikloje.
Pati Inga Griškevičiūtė nėra tikra laukagalietė – ji kilusi iš Kupiškio, tačiau Laukagaliuose gyvena apie dvidešimt metų. Čia yra mamos tėviškė.

Sodybų tuštėjimo metas...

Tikriausiai kaip ir visuose kaimuose, taip ir Laukagaliuose, gyventojų mažėja, sodybos tuštėja. Pasak I. Griškevičiūtės, yra keli vilniečiai, nupirkę tris sodybas. „Viena jauna šeima iš Vilniaus atvažiuoja tik vasaroti savaitgaliais, negyvena nuolat, laiko namus kaip vasarnamius. Mato gyvenimą čia kaip pramogą, gryną orą, džiaugiasi, kad labai ramus kaimelis, jiems čia labai patinka. Nuolat gyventi žmonės čia nesikelia. Yra viena sodyba šalia, Šikšnalaukio kaime, ten gyvena vienas menininkas nuolat. Bendraujantis, įdomus žmogus, atsikėlęs taip pat iš Vilniaus. Kam reikia ramybės, gamtos, tas ją čia ir gauna“, – sakė seniūnaitė.

Kaimas buvęs gyvesnis

I. Griškevičiūtė apgailestavo, kad kaime nebėra jaunų žmonių – gyvena vos keli. Sako, kad čia tiesiog nėra jokių perspektyvų – darbo nėra, tik keli ūkininkai, kurie susisuka patys arba ateina koks kaimo žmogus kažkiek padėti. Jaunimas kaime tik toks, kuris liko su tėvais gyventi, jiems padėti. „Atvirai pasakius, aš kaime vienintelė dirbanti. Dirbu „Raguvos balduose“. Kažkas gal šiek tiek pas ūkininkus dirba, bet darbo vietų tiesiog nėra“, – sakė moteris.
Seniūnaite dirbanti Inga Griškevičiūtė sakė, kad čia buvęs didelis kaimas, buvo ir  daugiau namų, kiti kaimai jungėsi. „Buvo gana daug vaikų, didelės šeimos. Ypač senbuvių – augino po keturis, penkis ar net šešis vaikus. Kai ta karta ėjo į Traupio mokyklą – tai jų buvo tikrai daug. Ir į šokius eidavo, būdavo to bruzdesio, ne taip kaip dabar. Bet tais laikais kėlėsi sodybos į Traupį, ir liko tie keli namai palei kelią... Daugiau visus iškėlė į miestelį“, – pasakojo I. Griškevičiūtė.

Dingo naujametinė tradicija

Moteris sako, kad kaime bus tikrai liūdna, kai išeis tie, kuriems jau nebedaug liko... „Jei nenupirks kas sodybų gyventi čia nuolat, tikrai liūdėsim. Tėvų sodybų parduoti nieks neskuba, vaikai namus pasilieka kaip vasarnamius – tai jie žiemą ir stovi tušti“, – sakė I. Griškevičiūtė.
Pasak moters, dabar kaime bene vienintelė pramoga – atvažiuojanti parduotuvė. „Kai atvažiuoja autoparduotuvė – tada būna smagu, susėda tos mūsų bobulytės kaime ant suoliuko, laukia parduotuvės, aptaria visas naujienas ir smulkmenas. Daug kurios išėjusios, dabar likusios pagrindinės trys, kurios mėgsta pasisėdėti. Jokių pramogų nėra, net autobusas, ir tas likęs vienas, kuris pravažiuoja. Nebent vaikai išsiveža tėvus į miestą“.
Pasak I. Griškevičiūtės, senesniems žmonėms net pas gydytojus nėra kaip nuvažiuoti – su tokiu susisiekimu, jiems yra sunku. „Bet jie kažkaip išsisuka. O gal tiesiog sveiki!“, – svarstė moteris.
Tik keletas metų, kai Laukagaliuose  nebėra naujametinės tradicijos susirinkti visiems bendrai prie laužo. „Būdavo, 12 valandą kūrendavom laužą – visas kaimelis į lauką išeidavo. Dabar jau nebėra tos tradicijos, gal jau per seni gyventojai... Kaimas nyksta, ir senbuvių labai nebedaug. Žiemą nyku. Žinoma, vasarą kitaip, jaučiasi kaime ir šašlykiukų kvapas, muzika kažkur groja, kaimas atrodo gyvesnis“, – pasakojo laukagalietė Inga Griškevičiūtė.

Sigita PIVORIENĖ

Palikite komentarą

0
Sąlygos ir terminai.
  • Komentarų nerasta