Anykščių kūrybos ir dailės mokykla (Ladigos g. 3, Anykščiai) kviečia vaikus - mažus ir didelius- bei suaugusiuosius  mokytis meno subtilybių. Išsami informacija telefonu 8 381 52953 arba www.akdm.lt

2017-09-23

Medininkų pilyje princesės negyveno

Gynybinėje Medininkų pilyje, viduramžiais apsuptoje miškų, princesės greičiausiai negyveno – čia buvo įsikūrę ginkluoti lietuviai, pasirengę ginti Lietuvos širdį Vilnių. Tiesa, manoma, kad Medininkų pilyje, nors ir neįrengtoje kaip pasakose su prabangiomis menėmis, ne kartą viešėjo Vytautas Didysis ir diktavo savo laiškus – taip pasakojo 2012 metais atidaryto Medininkų muziejaus ekskursijų vadovas Aleksandras Krivošeinas.

Skaityti daugiau...
2017-09-23

Šventupio pasaulis: Magdalenos dvasia ir kunigas Liepa

Jeigu nuo Svėdasų, Butėnų, keliausi Vyžuonų link, į didžiuosius Marijos Magdalenos atlaidus, viso pasaulio vyžuoniškių sambūrį, tuoj už upės, tik persikėlus per Šventąją Vaižganto  tiltu, pateksi į Šventupio kaimo pasaulį.
Ant pašvenčių kalvų tarsi žemiško sosto  palaukėse įsikūręs, sena istorija turtingas gyvas sodžius.  Visuotinai surašant gyventojus 1923-iais, čia gyveno 196 žmonės, buvo daugiau nei trisdešimt sodybų. Dabar kiemų tai ne ką mažiau, tačiau gyventojų visai mažai - tik apie tris dešimtis pasilikę.

Skaityti daugiau...
2017-08-05

Kai žodžiai virsta muzika... (2)

Dainuojamoji poezija yra vienas intymiausių muzikos žanrų. Apie jo žavesį ir prasmę nusprendėme pasikalbėti su tais, kurie dainuojamąją poeziją „valdyti“ moka geriausiai – tai muzikantas ir poetas Domantas Razauskas bei jaunas perspektyvus muzikantas, jau tapęs ir Sauliaus Mykolaičio vardo premijos laureatu, Kristijonas Ribaitis. Šią vasarą Anykščiuose vėl koncertuosiantys atlikėjai neslepia savo simpatijų šiam miestui ir, kaip patys sako, jiems visada gera čia sugrįžti.

Skaityti daugiau...
2017-09-01

Kokia buvo sovietinė armija – išvaduotoja (20)

Antrasis pasaulinis karas vis tolsta, lieka vis mažiau gyvų liudininkų tų įvykių, tik tarybinių karių kapai įvairiose Lietuvos vietose liudija, kad šis karas buvo žiaurus tiek pralaimėjusiems, tiek ir nugalėtojams. Anykščių karių kapinėse kasmet per gegužės 9-ąją vyksta paminėjimai, tačiau kasmet žmonių vis mažiau. Istorija negailestinga mažam žmogui.

 

Skaityti daugiau...
2017-09-23

Kultūros tarybos balsą savivaldybė išgirsta ne visada (8)

Portalo anyksta.lt redaktorius Robertas Aleksiejūnas kalbina savivaldybės Kultūros tarybos pirmininką Tautvydą Kontrimavičių. Skaityti daugiau...

2017-09-16

Treneris tiki, kad Anykščiai turės naują krepšinio žvaigždę (3)

„ANYKŠTA“ TV kalbino Anykščių kūno kultūros ir sporto centro krepšinio trenerį Ramūną Šližį.

Skaityti daugiau...

Ar išvargino lietūs?

Dienos anekdotas

Draugų pokalbis:
– Kažkaip nesveikai atrodai. Kas nutiko?
– Pradėjau sveikai maitintis..

Komentaras

Pastebėjimas: „rengimus posėdžius taryba pasirinko vykdyti uždarus. Tačiau iki šio viešo pranešimo per portalo TV ataskaitų apie posėdyje svarstytus klausimus, siūlytus projektus finansavimui ar kitus aktualius visuomenei ir visuomenės kultūros vystymui konkrečios informacijos nebuvo nei iš savivaldybės atsakingų asmenų už informacijos viešą pateikimą nei tiesiogiai iš KT. Deja , taip pat prieš planuojamus posėdžius nėra viešų pakvietimų iš tarybos ar savivaldybės kultūros skyriaus pateikti piliečiams ar nevyriausybinėms organizacijoms savo pasiūlymus dėl posėdyje svarstomų ar svarstytinų temų, klausimų, pasiliekant išskirtinę galimybę svarstyti tik tarybos narių atstovaujamų organizacijų ar asmenų pasiūlymus."

Komentuoti

Kaimas lauko gale

Kaimas lauko gale
Laukagaliuose daugelį metų gyvenanti Irena Lazickienė dar spėjo ir šiame kaime buvusią pagrindinę mokyklą lankyti.


Mažėja gyventojų

Laukagalių kaimas turbūt ne veltui taip pavadintas – jis iš tiesų stovi tarsi lauko gale: nuo Traupio miestelio nutolęs apie 3 kilometrus, nuo Troškūnų – apie 8. Nors yra manoma, jog kaimo pavadinimas kilęs nuo dvaro žemių galo – vadinamojo lauko galo.
Per visą kaimą eina kelias, o iš abiejų jo pusių stovi trobos. Gyventojai džiaugiasi, kad pravažiuojantys automobiliai nebeteršia darželių – mat daugybę metų šis kelias buvo neasfaltuotas...
Kaime likę visai nebedaug žmonių – prieš ketverius metus suskaičiuota 52 gyventojai, dabar ir tiek nebėra.

Stovėjo dvaras

Pasak internetinio portalo anykstenai.lt, 1944-1954 metais Laukagaliuose veikė Anykščių apskrities Troškūnų valsčiaus Laukagalių apylinkės Darbo žmonių deputatų tarybos vykdomasis komitetas, 1946 metais kaime ėmė veikti pieninė. Po trejų metų kaimas buvo įjungtas į kolūkį „Nevėžis“, vėliau priklausė Traupio „Vienybės“ kolūkiui, kol 1992 m. ūkis iširo. Laukagaliuose buvęs ir dvaras, tačiau iš jo nieko nelikę, tik liepų alėja.
Kaime buvę ir šviesaus atminimo žmonių: 1879 m. čia gimė kunigas ir švietėjas Antanas Keraitis, 1925 m. – laisvės gynėja, visuomenininkė Elena Keraitytė-Terleckienė, 1979 m. – pedagogas ir politikas Julius Panka. Laukagaliai – ir žymaus Lietuvos dainininko Kastyčio Kerbedžio gimtinė.

Atskirti nuo didesnių kaimų

Irena Lazickienė – viena iš kaimo senbuvių, Laukagaliuose gyvenanti apie penkiasdešimt metų. Moteris šiame kaime užaugino keturis vaikus. „Laukagaliuose apsigyvenau, kai apsivedėm. Tėveliai čia gyveno netoli, ir mes atsikraustėm. Esu vietinė, netoli čia ir gimusi“, – pasakojo moteris ir pridūrė, kad dabar kaime „nieko nebėra, baigiamės visi – miršta, miršta...“.
Laukagalietė apgailestavo, kad kaimas yra atskirtas nuo didesnių gyvenviečių – sako, kad ir autobusai nevažiuoja, vienas telikęs, kuris nuveža į Troškūnus, Anykščius. „Į Traupį visai nebegalim nuvažiuot, atskirti esam. Gerai, jei jaunesnis – mašina, dviračiu nuvažiuot gali, o mums, seniams, ką daryti? Tik trečiadieniais į Anykščius, Troškūnus nuvažiuojam ir viskas“, – apie gyvenimą Laukagaliuose pasakojo I. Lazickienė.
Paklausta, gal yra kaime kokia parduotuvė, moteris ėmė juoktis: „Oi ne, seniai nėra! Gerai bent, kad parduotuvė atvažiuoja pirmadieniais ir ketvirtadieniais. Atveža, žinokit, visko – ir duonos, ir pieno, ir mėsų, ir dešrelių. O daugiau, jei ko reikia, vaikai atveža“. Ponia Lazickienė sakė, kad jos vaikai mieste gyvena, vienas Anykščiuose, kitas Panevėžy. O dar du vaikai paliko Lietuvą – įsikūrė Anglijoje.

Gyvulių nelaiko

Nors gyvena kaime, bet moteris su vyru gyvulių senokai nebelaiko – sako, kad ir per daug sveikatos, ir finansų kainuoja. „Turim tik vištų. Patiem nebėra sveikatos – o kam kitam užkraut vargus? Prašyt, kad šieną nupjautų... Žmonės patys neturi kada, skubinas savo susitvarkyt. Nebelabai čia kas ir laiko gyvulius, yra keli tik auginantys“, – pasakojo I. Lazickienė ir pridūrė, kad šviežio pieno gauna ir nelaikydama karvutės, be to, pasak moters, ir pirktinis pigus.
Paklausta, kur laukagaliečiai dirba, I. Lazickienė pasakojo: „Kad čia užkampis labiau, nedaug ir jaunų žmonių likę. Aplink ūkininkai susipirkę žemes, o darbo kaime visai nėra. Jau ir Traupy nelabai rasi kur dirbt – ten dar važiuodavo žmonės pas ūkininkus. Dabar iš pašalpų gyvena. Anksčiau Laukagaliuose pieninė buvo, dabar ir tos nebėra, ją nusipirko žmogus, sandėlį pasidarė“.

Rodydavo filmus

1950-1966 metais veikė Laukagalių (Girelės) pradinė mokykla, kurią laukagalietė dar spėjo lankyti. Irena Lazickienė papasakojo prisiminimus ir iš jaunystės: „Buvo Girelės pradinė mokykla, dar ir aš ėjau ton mokyklon. Paskui jau eidavom į Traupio mokyklą; mokykla buvo ten, kur dabar parduotuvė. Mano vaikai čia mokyklos nebelankė, ji labai seniai uždaryta. Vyriausiam mano vaikui jau 50 metų, atsimenu, kad jau į Traupį ėjo. Gal panašiai tuo laiku ir uždarė Laukagalių mokyklą. O kai jauna buvau, čia buvo salė. Kiną rodydavo“.

Vilniečiai laiko atstumą

Kita pašnekovė – Inga Griškevičiūtė. Moteris yra Laukagalių seniūnaitė, todėl sutiko papasakoti apie kaimo žmones, gyvenimą Laukagaliuose. „Šio kaimo žmonės yra gana draugiški. Kai kurie – uždari, bendrauja tik savam rate; tokie daugiausia yra neseniai atsikraustę. Yra keletas vilniečių, jie laiko šiokį tokį atstumą. Senbuvių – vėl savas ratelis. Jie viską vieni apie kitus žino, bet labai į bičiulystes neina, nėra labai artimų santykių, kad apie šeimas daugiau pasakotų. Yra tokia riba – tik pasako, kad gerai gyvena, ir tiek, niekas nesileidžia į smulkmenas. Bet laukagaliečiai apskritai yra šaunūs žmonės“ – pasakojo I. Griškevičiūtė.
Kaime nėra atskiros bendruomenės, todėl laukagaliečiai jungiasi prie Traupio bendruomenės, dalyvauja jos veikloje.
Pati Inga Griškevičiūtė nėra tikra laukagalietė – ji kilusi iš Kupiškio, tačiau Laukagaliuose gyvena apie dvidešimt metų. Čia yra mamos tėviškė.

Sodybų tuštėjimo metas...

Tikriausiai kaip ir visuose kaimuose, taip ir Laukagaliuose, gyventojų mažėja, sodybos tuštėja. Pasak I. Griškevičiūtės, yra keli vilniečiai, nupirkę tris sodybas. „Viena jauna šeima iš Vilniaus atvažiuoja tik vasaroti savaitgaliais, negyvena nuolat, laiko namus kaip vasarnamius. Mato gyvenimą čia kaip pramogą, gryną orą, džiaugiasi, kad labai ramus kaimelis, jiems čia labai patinka. Nuolat gyventi žmonės čia nesikelia. Yra viena sodyba šalia, Šikšnalaukio kaime, ten gyvena vienas menininkas nuolat. Bendraujantis, įdomus žmogus, atsikėlęs taip pat iš Vilniaus. Kam reikia ramybės, gamtos, tas ją čia ir gauna“, – sakė seniūnaitė.

Kaimas buvęs gyvesnis

I. Griškevičiūtė apgailestavo, kad kaime nebėra jaunų žmonių – gyvena vos keli. Sako, kad čia tiesiog nėra jokių perspektyvų – darbo nėra, tik keli ūkininkai, kurie susisuka patys arba ateina koks kaimo žmogus kažkiek padėti. Jaunimas kaime tik toks, kuris liko su tėvais gyventi, jiems padėti. „Atvirai pasakius, aš kaime vienintelė dirbanti. Dirbu „Raguvos balduose“. Kažkas gal šiek tiek pas ūkininkus dirba, bet darbo vietų tiesiog nėra“, – sakė moteris.
Seniūnaite dirbanti Inga Griškevičiūtė sakė, kad čia buvęs didelis kaimas, buvo ir  daugiau namų, kiti kaimai jungėsi. „Buvo gana daug vaikų, didelės šeimos. Ypač senbuvių – augino po keturis, penkis ar net šešis vaikus. Kai ta karta ėjo į Traupio mokyklą – tai jų buvo tikrai daug. Ir į šokius eidavo, būdavo to bruzdesio, ne taip kaip dabar. Bet tais laikais kėlėsi sodybos į Traupį, ir liko tie keli namai palei kelią... Daugiau visus iškėlė į miestelį“, – pasakojo I. Griškevičiūtė.

Dingo naujametinė tradicija

Moteris sako, kad kaime bus tikrai liūdna, kai išeis tie, kuriems jau nebedaug liko... „Jei nenupirks kas sodybų gyventi čia nuolat, tikrai liūdėsim. Tėvų sodybų parduoti nieks neskuba, vaikai namus pasilieka kaip vasarnamius – tai jie žiemą ir stovi tušti“, – sakė I. Griškevičiūtė.
Pasak moters, dabar kaime bene vienintelė pramoga – atvažiuojanti parduotuvė. „Kai atvažiuoja autoparduotuvė – tada būna smagu, susėda tos mūsų bobulytės kaime ant suoliuko, laukia parduotuvės, aptaria visas naujienas ir smulkmenas. Daug kurios išėjusios, dabar likusios pagrindinės trys, kurios mėgsta pasisėdėti. Jokių pramogų nėra, net autobusas, ir tas likęs vienas, kuris pravažiuoja. Nebent vaikai išsiveža tėvus į miestą“.
Pasak I. Griškevičiūtės, senesniems žmonėms net pas gydytojus nėra kaip nuvažiuoti – su tokiu susisiekimu, jiems yra sunku. „Bet jie kažkaip išsisuka. O gal tiesiog sveiki!“, – svarstė moteris.
Tik keletas metų, kai Laukagaliuose  nebėra naujametinės tradicijos susirinkti visiems bendrai prie laužo. „Būdavo, 12 valandą kūrendavom laužą – visas kaimelis į lauką išeidavo. Dabar jau nebėra tos tradicijos, gal jau per seni gyventojai... Kaimas nyksta, ir senbuvių labai nebedaug. Žiemą nyku. Žinoma, vasarą kitaip, jaučiasi kaime ir šašlykiukų kvapas, muzika kažkur groja, kaimas atrodo gyvesnis“, – pasakojo laukagalietė Inga Griškevičiūtė.

Sigita PIVORIENĖ

Palikite komentarą

0
Sąlygos ir terminai.
  • Komentarų nerasta