Ką pirmiausiai skaitėte naujame žurnalo "Aukštaitiškas formatas" numeryje?

Dienos anekdotas

- Žinai Laima ištekėjo!
- Iš meilės ar dėl pinigų?
- Iš meilės pinigams.

Komentaras

Burbiške dedukas:„Pažiūrėkit kelia Anykščiai-Rubikiai..iki Keblaniu tai vai, vai - su matociklais tuoj nebemažna bus praslinkt, a su gruzoviku vos prasilinkiau, ne daug truka, buč ravan su sava Audyti intlekis :-) Aina vaikai makyklan, siaubas, nutrinks kadu patumsi ? Parodykit - sakykit turim keliu-muziejų Ruske da laiku (asfaltas1975 metu gamybas) !"

Komentuoti
„Anykščiai – mano kraštas“, - sako daugiau kaip tris dešimtmečius Anykščių šventovėje vargonais grojantis, kelis chorus subūręs ir jiems vadovaujantis Rimvydas Griauzdė.

Anykščių Šv. Mato bažnyčios vargonininkui, chorvedžiui bei vokalinių ansamblių vadovui, muzikos pedagogui, buvusiam trijų kadencijų Anykščių rajono tarybos nariui ir lakūnui Rimvydui Griauzdei  paskutinį rugpjūčio šeštadienį  minėtas Anykščių kamerinio choro „Salve cantus“ (Sveika, giesme) trisdešimtmetis buvo ypatinga šventė. 1990 – aisias šviesaus atminimo monsinjoro Alberto Talačkos ir vargoninko R. Griauzdės inciatyva įkurtas choras nūnai žinomas ne tik Anykščiuose.
Choro giesmės kiekvieną sekmadienį aidi po Anykščių šventovės skliautais, pasaulietinės - patriotiniuose renginiuose prie paminklo Laisvei ir Anykščių kultūros centre. Giedota  daugelyje Lietuvos bažnyčių, dalyvauta respublikinėse dainų šventėse, festivaliuose, aplankyta daug užsienio šalių, giedota net Romos (Italija) panteone...

 

R. Griauzdė buvo sukūręs Anykščių savanorių ansamblį, kuris kelis kartus tarp tokių kolektyvų buvo pripažintas kaip geriausias šalyje, dar vadovauja tremtinių chorui, vyrų vokaliniam ansambliui „Varius“ ir dainuoja Kultūros centro populiarios muzikos ansamblyje (vad. Regina Stumburienė).Kelias į pripažinimą nebuvo lengvas. „Reikėjo suburti žmones, juos mokyti ir pačiam mokytis, o 1990 – aisiais man viso labo tebuvo 22 – eji“, - prisiminė chorvedys, pastebėjęs, kad giesmė ir vargonų muzika užbūrė dar vaikystėje. ,,Augau Namišių kaime (Pasvalio raj.) paprastų, tačiau balsingų, bažnyčios chore giedojusių tėvų šeimoje su trimis broliais ir trimis sesėmis. Kaip ir visi kaimo berniūkščiai, buvau mažumėlę padūkęs, tačiau pamaldūs tėvai drausmino ir mokė gyventi pagal 10 Dievo įsakymų. Kiekvieną sekmadienį eidavome melstis į Kyburių bažnytėlę. Patarnavau mišioms, žavėjausi vargonų muzika ir greitai susidraugavau su kunigu, kuris leisdavo paliesti fisharmonijos klavišus. Bažnyčiai netekus vargonininko, tą mažytę fisharmoniją autobusu parsiveždavau namo ir mokiausi groti. Matyt, buvau gabus, nes greitai jau pagrodavau ir per Šv. Mišias. Drauge domėjausi ir vargonų istorija, siekiančia per penkis tūkstantmečius – Lietuvą, beje, vargonai pasiekė tik XVI amžiuje“.    
Gal ir keista, tačiau paprasto Lietuvos kaimelio vaikai rinkosi  profesijas, susijusias su aviacija ir muzika, stojamuosiuose egzaminuose nurungdami didmiesčių moksleivius. Vyresnis R. Griauzdės brolis Gintautas tapo karo aviacijos lakūnu ir tebeskraido iki šiol. Tėvo pėdom pasekė ir brolio sūnus Laurynas, kartais patikintis lėktuvo šturvalą savo dėdei Rimvydui. Sesuo Bronė tapo muzikos pedagoge, o Zita puikiai groja klavišiniais instrumentais. „Baigęs Pasvalio vidurinę mokyklą, ėjau brolio pėdomis. Įstojau į aviacijos mokyklą, mokiausi ir tapau malūnsparnių pilotu. Gauti darbo civilinėje aviacijoje nepavyko, o būti sovietinės kariuomenės karo lakūnu netraukė, juolab laikai keitėsi, jaučiau artėjantį Atgimimo dvelksmą, tad grįžau į Lietuvą ir 1987 – aisiais pradėjau vargonininkauti Kriaunų ir Obelių bažnyčiose.Vienu metu buvo mintis nuleisti sparnus Zarasuose, tačiau netraukė rusiško bei lenkiško atspalvio turinti aplinka. Pajutau, kad tikrasis mano pašaukimas yra vargonai“ , - prisiminė R. Griauzdė.  ,,Vargonininkystės mokiausi pas Panevėžio Šv. Petro bažnyčios vargonininką Antaną Aleksandravičių. Į Anykščius, tarpininkaujant bičiuliui, tuomečiam Troškūnų klebonui Stasiui Kazėnui, mane 1989 metais  pasikvietė  meno puoselėtojas, šviesaus atminimo monsinjoras Albertas Talačka, kad pakeisčiau sergantį vargonininką Petrą Garšvą. Taip tapau anykštėnu ir iki šiol esu bažnyčios vargonininkas, kelių chorų ir vokalinių ansamblių vadovas.“
Siekdamas meistriškumo jaunasis vargonininkas mokėsi Lietuvos muzikos akademijos Vargonų katedros rengiamuose vargonininkų – chorvedžių kursuose, kuriuose vargonuoti mokė garsūs profesionalai
Jam dėstė Balys Vaitkus, Renata Marcinkutė, diriguoti – Petras Vaičekonis. R. Griauzdė neakivaizdžiai baigė Panevėžio Jono Švedo konservatoriją ir įgijo choro dirigento, solinio dainavimo ir vargonininko specialybes, Vilniaus pedagoginiame universitete įgijo muzikos mokytojo specialybę.
Profesionalios žinios buvo būtinos, nes bažnyčioje veikė didysis ir vyrų chorai, o A. Talačka jaunam vargonininkui pasiūlė suburti mišrų jaunimo chorą. Vieni prmųjų į kvietimą atsiliepė tuometiniai muziejininkai Vytautas Balčiūnas (dabar Lietuvos dailės muziejaus direktoriaus pavaduotojas), Lendrina Meškauskaitė, Rita Urbonienė, mokytojai, gydytojai, tarnautojai. Taip 1990 metais gimė Anykščių kamerinis choras „Salve cantus“, jau kūrybinio kelio pradžioje išgarsėjęs atliekamomis vyskupo ir poeto Antano Baranausko giesmėmis. Choras įrašė bent kelias kasetes, o 2006 metais išleido kompaktinę plokštelę. Bėgant metams, atėjo ir pripažinimas. Anykščių kamerinį chorą į svečius kvietėsi Aukštaitijos, Žemaitijos ir didžiųjų Lietuvos miestų bažnyčios. Pasipylė kelionės į užsienį. Koncertuota Italijoje (įspūdingas koncertas Romos panteone), Lenkijoje, Vokietijoje, Norvegijoje, Šveicarijoje, Austrijoje ir kitose šalyse. „Salve cantus“ -  visų pastarųjų dešimtmečių respublikinių švenčių, daugelio festivalių dalyvis. „Mieliausi koncertai Anykščiuose, anykštėnams, - šypsojosi  maestro, priminęs, kad  giedota ir dainuota daugelyje rajone vykusių patriotinių renginių, jubiliejų. – Paskutinį šio rugsėjo savaitgalį ruošiamės giedoti Viešintų šventovėje per Šv. Mykolo atlaidus.
Chorvedys džiaugiasi gerai sutariantis su choristais, su klebonais, kurių per tris dešimtmečius būta ne vieno. Juk chore gieda skirtingo amžiaus, įvairių profesijų, pomėgių žmonės, kuriuos vienija meilė bažnytinei muzikai, pasaulietinei dainai. Tai  lemia bendravimo ypatumus, susiklausymą ir net daro įtaką repertuaro parinkimui. Antai vyriausi choristai - jau senjorai, o jauniausiam - vos 22 metai. Choristams Klemensui Bagdonui ir Anykščių krašte žinomam armonikieriui Albertui Paškevičiui jau per 90 metų. Chore dalyvauja šeimomis. „Tai beveik nuo choro susikūrimo jame dalyvaujantys senjorai Alvyra ir Romualdas Tuskeniai, Violeta Juciuvienė su sūnum Antanu, Sigitas ir Gina Petraškos ir visi kiti choristai, kuriems giedojimas yra dvasios šventė ir Dievo malonė. Su visais reikia bendrauti, rasti tinkamiausią sprendimą dėl vietos chore, sutarti ir suprasti  jų lūkesčius, reaguoti į emocijas“, - sakė maestro, prisimindamas, kad bendravimui padeda ne tik ilgametė patirtis, bet ir mokslo įstaigose kadais įgytos žinios.   
„Salve cantus“ kiekvieną sekmadienį Anykščių bažnyčioje gieda per Šv. Mišias, joje ir repetuoja. Rugsėjo mėnesį chorui vyko meistriškumo pamokos, kurias vedė chorvedys, profesorius Kęstutis Barysas. Tarp kitko, bažnyčioje dar yra taip vadinamas Sumos choras, kuris gieda sekmadieniais, per Sumą.
Šalia chorų, R. Griauzdės gyvenime visada svarbiausi buvo vargonai. Atvykus į Anykščius, 10 metų teko vargonuoti 1934 metais kunigo Juozo Norvilos pastatytais 6 registrų 1 manualo meistro čeko Otto Kratokvilo pagamintais, už parapijos žmonių suaukotus  5000 litų (beje, vidinėje vargonų pusėje yra dosniausių aukotojų pavardės:  Mykolas Keibus – 1000 Lt,, Jonas Šližys – 500Lt....) įsigytais vargonais. ,,Jie buvo visai neblogi, tačiau erdviai Anykščių šventovei tikrai per maži. Net aš negalėjau atlikti sudėtingesnių kūrinių, ką jau bekalbėti apie vargonų virtuozus“, -  pastebėjo vargonininkas. – Daug pastangų dėl naujų vargonų dėjęs monsinjoras A. Talačka naujųjų vargonų nesulaukė - sumontuoti jie buvo klebono Stanislovo Krumpliausko rūpesčiu 1999 metų pabaigoje. Į Anykščius galingi ir skambūs 45 balsų, 3 manualų, 2614 vamzdžių, vamzdelių, kurių ilgiausias - 670 cm, o trumpiausias - vos 2,5 cm, atkeliavo iš Anglijos, nes tenykštė bažnyčia jiems buvusi per ankšta. Kiek pamenu, jų pervežimu pasirūpino gamykla „Anykščių vynas“. Minint Anykščių šventovės 90 – metį, juos pašventino Panevėžio vyskupas Juozas Preikšas, o krikštatėviais buvo buvęs A. Baranausko vidurinės mokyklos direktorius, „Anykštos“ laikraščio žurnalistas, Anykščių rajono tarybos narys Antanas Žemaitis ir ‚Anykščių vyno“ generalinis direktorius Jonas Makštelė. Specialistai  ir vargonų virtuozai teigia, kad Anykščių vargonai yra vieni geriausių Lietuvoje. Repetuoti į Anykščiius atvyksta geriausi šalies vargonininkai, o kiekvieną rudenį vykstančiuose tradiciniuose  Anykščių Šv. Mato vargonų festivaliuose koncertuoja ir vargonininkai iš užsienio“.
R. Griauzdė įvaldė sudėtingus vargonus, pats  juos derina, taiso, tam net specialių įrankių ir prietaisų komplektą turi pasidaręs. Ypač kruopščiai vargonus tenka paruošti festivaliams. Maestro yra įvaldęs ir kitus klavišinius instrumentus:  groja pianinu, akordeonu, griežia smuiku, tačiau pagrindinis muzikos instrumentas – vargonai.
„Anykščiai – mano miestas“ - ne vienam yra prasitaręs vargonininkas ir chorvedys. Tai ne tušti žodžiai. Atgimimo metais jis įsiliejo į Lietuvos krikščionių demokratų partijos veiklą, šiai susijungus su konservatoriais, yra Tėvynės sąjungos – Lietuvos krikščionių demokratų partijos narys. Šiai politinei partijai 12 metų ( iki 2015 – ųjų) atstovavo Anykščių rajono taryboje, dirbo Tarybos Etikos, kultūros ir švietimo, Kaimo reikalų komitetuose.
Tėvo pėdomis nuėjo vyresnioji dukra Gabrielė Griauzdaitė – Patumsienė, chore „Salve cantus“ neretai atliekanti solo partijas, aktyvi tos pačios partijos, kaip ir tėtis, narė, dirba Anykščių rajono mero patarėja. Jaunėlė Paulina, baigusi mokslus, gimtinėje kuria savo verslą.
Atsisveikinant paklaustas, ko tikisi artimiausiu metu, R. Griauzdė šelmiškai šyptelėjo:  ,,Laukiu būsimos respublikinės dainų šventės repertuaro, o spalio mėnesį tikriausiai tapsiu seneliu: Gabrielė padovanos anūką...“

Jonas JUNEVIČIUS