Ana – spektaklyje „Visada tavo. Ana Frank“, Liza – „Kreicerio sonatoje“, Elzė Pulmonaitė – „Duokiškio baladėse“, Jaunoji – kino filme „Dievų miškas“. Tai tik dalis vaidmenų, kuriuos sukūrė 25 – erių metų anykštėnė aktorė Toma RAZMISLAVIČIŪTĖ.
Po studijų Klaipėdos universitete atvykote dirbti į Panevėžio J. Miltinio dramos teatrą. Ar Toma vis dar mūsų, anykštėnų, aktorė?
Tik taip ir ne kitaip. Per tuos metus neišblėso meilė ir pagarba Anykščiams bei anykštėnams. Kad ir kur bebūčiau, kokį grožį bematyčiau, visada priduriu, jog žinau pasaulyje vieną dangiškai jaukų taškelį – Anykščius. Ir žmonės čia kaip giminės – vieni kitus pažįsta ir draugauja, net tada, kai teigia, jog nemėgsta vieni kitų. Unikali ir miela bendruomenė. Mama praeitą savaitę pokalbio telefonu metu pastebėjo: “Kodėl tu viską, ką sukuri nori atvežti į Anykščius?“. Nežinau. Gal tai paprasta ir žmogiška: kas esi, jei keliauji po Lietuvą, pasaulį, o gimtinei neturi, ką duoti? Kita vertus, mano darbai kol kas taip ir nepasiekia Anykščių.
Prisiminkite savo patį pirmąjį spektaklį. Drebėjo rankos, kojos, o gal kaip tik buvote rami?
Jaudulys buvo, žinoma. Jis ir dabar mane visada palydi iki pat scenos. Tuomet laukdama debiuto Didžiojoje Scenoje jaudinausi ne dėl savęs – žinojau, ką turiu daryti. Svarbiausia man buvo tai, kad salėje sėdėjo Tėveliai ir artimiausi Draugai. Žmonės, kurių niekada nenorėčiau nuvilti.
Jeigu paprašyčiau nupiešti savo vaikystę, kokį piešinį nutapytumėt?
Niekada nemokėjau piešti tiesos. Mano piešinys būtų formų chaosas su daug apskritimų ir linijų. Bet spalvos tik dvi. Vaikystėje nuolat svajodavau. Ir visada žinojau, kad yra du pasauliai: vienas, kuriame gyvenu ir kitas, kurį galiu čia pat susigalvoti.
Mergina iš provincijos nusprendė tapti aktore, nes…
… nieko kito nenorėjo labiau negu to.
Kaip apibūdintumėt žodį „provincialumas“? Ar tai susiję tik su geografine vieta?
Provincialumas? Tai kvadratinis pasaulio matymas. Kai nematai į kairę, į dešinę, dangaus nematai ir net to, kas tau po kojomis – tik tiesiai ir tik tiek, kiek leidžia tavojo kvadrato rėmas. Su geografine vietove provincialumas susijęs tik tiek, kiek giliai žmogus toje vietovėje įstrigęs: turiu galvoje ne miestelį ar kaimą, o taburetę balkone ar suoliuką prie laiptinės.
Tikriausiai girdėjote, kad šiemet Anykščiai jau trečią kartą netapo Lietuvos kultūros sostine. Kaip manote, ko mūsų miestui trūksta?
Pripažinti savo vertybes ir jas puoselėti. Svarbiausia – auginti. Kai buvau maža mergaitė, apie Anykščių kultūrinį gyvenimą žinojo visa Lietuva ir net lietuviai užsienyje. Ir dabar žino. Ir sensta kartu su tuo anų laikų žinojimu. Nes nevyksta augimas. Manau tai vienintelis trūkumas. Kurį išspręsti nėra sunku. Kol kas…
Ar grįžusi į Anykščius nesijaučiate kaip po padidinamuoju stiklu? Juk tikriausiai žmonėms įdomu, su kuo Toma eina, kokį automobilį turi ir pan.?
Turbūt po padidinamuoju stiklu patys save pastato žmonės, kurie nori ten būti. Aš nelinkusi to sureikšminti. Kita vertus, nekoketuosiu neigdama, jog nejaučiu kitų dėmesio. Jaučiu, žinoma, ir ne tik Anykščiuose – ypač po TV projekto „Chorų Karai“, kuris, kaip dabar jau suprantu, buvo labai populiarus visoje Lietuvoje. Bet aš aktorė. Mano vaidmenys, absoliučiai visa mano kūryba juk skirta būtent žmonių dėmesiui. O Teatras – mano gyvenimas. Vadinasi ir gyventi privalau išmokti taip, kad neturėčiau ką slėpti.
Ar jau žinote, kas yra žvaigždžių liga?
Taip. Tai liga, kuria serga ne žvaigždės.
Ar Jūs kaip žmogus randate savo panašumų su kuriamais personažais? Koks herojus Jums pats artimiausias?
Kurdama vaidmenį paleidžiu mintis į laisvę, leidžiu sau norėti dalykų, kurių Toma niekada nenorėtų, elgtis taip, kaip Toma nesielgia, ir svajoti svetimas svajones. Deja, tiesa yra ta, kad nuo savęs nepabėgsi. Nepriklausomai nuo profesionalumo, fiziškai ir fiziologiškai aš visada būsiu Toma. Mano vaidmenys – mano geriausi draugai. Kiekvienas iš jų į mano gyvenimą atėjo tada, kai reikėjo ir daug mane išmokė. Sakyti, kad kažkuris artimiausias – tai teigti, kad kiti mažiau artimi. Taip nebūna.
Kada spektaklis yra pavykęs?
Tada kai išgirsti, jog žiūrovas net atsikvepia kartu. Tada, kai publika atsistojusi pradeda ploti dar neužsidegus salėje šviesai. Ir tada, kai po spektaklio žmonės verkia pasikūkčiodami… Tai liūdna? Taip. Bet visi taurūs dalykai susiję su liūdesiu.
Kalbama apie ypatingą aktoriaus ir žiūrovo ryšį. Kas tai? Ar vaidindama ieškote salėje akių, kurioms kalbate?
Nuo scenos aktorius nemato žiūrovo akių. Prožektoriai plieskia taip, kad gerai įsižiūrėjęs ir vyrą nuo moters ne visada atskirtum. Žiūrėdamas spektaklį žmogus lieka vienas. Manau tai ir traukia į teatrą. Toje vienatvėje gali pabūti savimi kaip niekur kitur arba pabėgti nuo savęs. Taigi aktoriaus užduotis yra atspėti žiūrovą. O žiūrovas nori būti atspėtas. Jie negali vienas be kito. Tai – tas ypatingasis ryšys.
Dirbtumėt kontoroje nuo 8 iki 17 val., po darbo uždarytumėt duris ir grįžtumėt namo. Ar aktoriui po spektaklio sunku grįžti į realybę?
Po spektaklio uždarau teatro duris ir grįžtu namo. Kaip Toma. Teatras yra vaidmenų namai. Negalima jų iš ten išsinešti.
Ar pati vaikštote į spektaklius? Ką iš teatro gaunate jau ne kaip aktorė, o kaip žiūrovė?
Vaikštau ir gana dažnai. Dabar galvoju, kad kaip žiūrovė aš galiu žiūrėti tik šokio spektaklius. Dievinu šokį, todėl tiesiog žaviuosi reginiu ir tiek. Kitus spektaklius analizuojuosi ir kitaip jau turbūt nebus…
Kaip reaguojate į kritiką? Ar yra tekę dėlto ašarą nubraukti?
Kritikos aš visada laukiu ir net primygtinai reikalauju. Išgirdusi ką nors skaudaus, visada pagalvoju apie motyvaciją. Jei kritika nepagrįsta – nėra ko ir verkti. O jei teisinga – tuomet vėlgi, ne verkti o skubiai taisytis reikia.
Ar šiandien aktorė Toma Razmislavičiūtė yra patenkinta gyvenimu? Kokios vertybės Jums yra svarbiausios?
Patenkinta, juk tai mano gyvenimas. Dievas kiekvienam iš mūsų įdavė po individualią gyvenimo pasaką. Ją vertinti – tokią, kokia ji yra su visais stebuklais ir jų neišsipildymais – matyt, ir yra didžioji gyvenimo išmintis. Todėl svarbiausia vertybė – protas. Protas girdi kūną ir suvokia, ko nori širdis. Jis žino meilės vertę. Ir nugali skausmą. Protą Dievas davė žmogui tikėdamas, kad žmogus mokės juo naudotis.
10 klausimų Tomai Razmislavičiūtei
1. Vaikystės svajonė
Kad pildytųsi norai
2. Ar priklausote (priklausėte) partijai, judėjimui?
Paauglystėje kažkaip atsidūriau tarp Jaunųjų Socialdemokratų. Su draugais ten patekom, nes galvojom, kad bus labai smagu. Po dviejų savaičių pamatėm, kad organizacija skirta ne tik tam, kad kartu švęstų Jonines. Tuomet visi draugiškai iš ten išėjom.
3. Mintis, kuri paguodžia
Tai, kas vyksta – ne Lemtis. O Lemties priežastis.
4. Jūsų pomėgiai
Šokis, knygos, muzika ir visa, kas susiję su makiažu, stiliumi ir mada.
5. Pasiekimas, kuriuo didžiuojatės
Gyvenu savo svajonių gyvenimą.
6. Kokios asociacijos iškyla, išgirdus žodį Anykščiai?
Ilgi pasivaikščiojimai. Tėvelių namai. Ilgesys.
7. Jūsų šeima
Tėveliai, Sesutė su Vyru ir Brolis. Žmonės, kuriais didžiuojuosi be ribų ir myliu be proto.
8. Trys žmonės, kurie padarė didžiausią įtaką
Režisierius Arvydas Navalinskas, AtA Senelis Vitoldas Razmislavičius ir žmogus, kurio vardo neminėsiu, nes Jis nebuvo geras.
9. Ką darytumėt, jei išloštumėt milijoną
Vaikystėje sakydavau, kad važiuočiau gyventi į Holivudą, ir ten nusipirkčiau gyvenvietę, jog visi artimieji ir draugai galėtų gyventi šalia ;)) O dabar manau, kad atiduočiau tą milijoną Tėveliams. Jie turbūt geriau žinotų kaip jį panaudoti.
10. Kas yra laimė?
Laimė yra absoliutas. Ji yra visada. Ją pajusti – žmogaus išmintis.
862898 918989A person essentially support to make seriously articles I would state. This really is the initial time I frequented your web site page and thus far? I surprised with the research you created to make this certain publish incredible. Great job! 356187