Kokį alkoholį dažniausiai renkatės?

Dienos anekdotas

Prieina abu prie troleibuso vairuotojo ir klausia:
- Dėdė, ar mane šis troleibuso maršruta iki stoties nuveš?
- Nuveš, sūneli, nuveš.. - Užtikrina vairuotojas.
Kitas, pasilenkęs prie talonelių langelio:
- O mane?..

Komentaras

xxx: „o kokias slides ruostis kalnu ar vandens"

Komentuoti
Švelnusis angelas ant Viliaus Meškausko kapo.
Kaip toj dainoj, kaip daugybėje dainų, aukštas smulkiausių smilčių kalnelis, apkaišytas medžiais, kuriuose čiulba paukšteliai ir amžiną dažnai liūdną dainą ūžauja vėjelis, rymo kryžiai ir paminklai, brangiais vardais išrašyti. Matyt, nėra didesnės laimės, kaip tame pačiame kaime užgimti, gyventi ir savo sodžiaus kapuose palaidotam būti.

 


 


Butėnų kaimo kapinaitės įkurtos praėjusiais amžiais dažnai siautusių epidemijų metais, kai buvo nespėjama visų mirusių gabenti į parapijines kapines Svėdasuose. Čia ne taip, kaip Svėdasuose, dažniausiai laidodavo be kunigo, apeigoms vadovaudavo giesmininkai, ne tik giedoję, bet ir reikalingas maldas perskaitydavę. Ramesniais atokvėpių tarp įsismarkaujančių ligų metais daugiausia laidodavo Svėdasuose, mat tikėdavo, kad kapinėse prie judraus kelio besiilsinčių sielos daugiau maldų pelno. Juk tuomet visi žinojo, kad pro kapines einant ar pravažiuojant reikia sukalbėti poterį ar bent jau „Sveika Marija“ ar Amžinąjį atilsį“ pašnabždėti.


Butėnų kaimo kapinės yra truputį piečiau senosios kaimo „ūlyčios“, beveik per patį vidurį. Iš amžinybės kalvos matyti kaip pavertas visas gatvinis kaimas, kiekviena sodyba. Čia tiesiog išsipildydavo kiekvienam nesvetimas, literatūros klasiko į eilėraštį įpintas troškimas, kad „matytų kapas sodžių, kūdikėlis kur užaugau“. Ar gali būti didesnė laimė, kaip tame pačiame sodžiuje gimti, augti, gyventi, pasaulio išmintį suprasti ir galiausiai į tą pačią žemę amžinybei atgulti, pavirsti smiltele? Kartais nuo gyvenimo pavargę pagalvoja, kaip ramu čia gulėti, atsukus kojas į rytus stebėti patekančią ir dangumi riedančią saulę, klausytis paukščių čiulbėjimo ir pušų viršūnėse amžinybės dainas ošiančio vėjo.


Tą kalnelį, kaip pasakoja senoliai, labai seniai pono įsakymu supylė sodžiaus gyventojai, gal todėl jis iš be menkiausios priemaišos, be menkiausio akmenėlio smėlio. Smiltys kaskart krinta švelniai veik be garso ant karsto, tarsi vėjo genamas smėlis užpūsto amžinybėn plaukiantį laivą.


Vartant XIX amžiaus parapijos mirusiųjų metrikų knygas, matyti, kad šimtmečio pradžioje dažnai siautė karštligė ir kitos užkrečiamos ligos ir tuomet beveik visi mirusieji laidoti kaimo kapinaitėse. Štai 1827 m. iš 9 mirusiųjų net 7 palaidoti Butėnuose, o 1828 m. buvo ypač liūdni, nes net 25 sodiečiai žengė į amžinybę ir visi buvo palaidoti savose kapinėse. Ne ką linksmesni buvo ir 1829 m. paženklinti net 22 mirtimis, o 1830 m. užfiksuotos tik 7 mirtys. Tais metais mirė ir tiems laikams gerokai pagyvenusių – Tomas Valunta ir Jurgis Ožys, sulaukę net 70, Darata Butėnienė – 60, Rozalija Pakštaitė – 20, o Konstantinas Butėnas – vos 5 metų.


Amžiaus pabaigoje jau dauguma kaimo mirusiųjų laidojami Svėdasuose: 1899 m. iš 15 mirusiųjų Butėnuose palaidoti 6, 1902 m. – 20 (6), 1903 m. - 10 (4), 1905 m. – 20 (10), 1915 m. – 9 (5), 1920 m. – 9 (1), 1922 m. – 5 (3), 1926 m. – 7 (2), 1930 m. 9 (6), 1938 m. – 5 (2), 1939 m. – 8 (5).


Tarpukariu kapinės buvo aptvertas apirusia karčių tvora, tik įėjus dešinėje ant pačio kalnelio augo jau ne vieną šimtmetį skaičiuojančios kelios milžinės pušys. Tai vienam, tai kitam sutemose pro šalį einant ar net iš sodžiaus matydavosi keistos ugnelės. Sprendė, kad čia melsva liepsnele „dega“ po senpušėmis paslėptas auksas. Drąsesni ir lengvai praturtėti trokštantys kaimo vyrukai bandė to aukso ieškot. Paprašė kalvio ir tas nukalė aštriai nusmailintus geležinius virbus, kuriais smaigė žemę bandydami užkliudyti puodynę, o gal ir visą statinaitę, pripiltą auksinių monetų. Tarsi ir nustatę lobio vietą bandė kasti, bet vienam pasirodė  keliuku palei kapines riedanti, ugnimi šviečianti karieta be arklių, tad drąsuoliai darbą pametę spruko. Jų paliktas duobes užlygino kaimo mokytojas Balys Brazauskas su vyresniais mokinukais.


Besibaigiant antrajam tarpukario dešimtmečiui ūkininkai prakuto ir apie 1940 metus sumanė kaimo kapinaites akmenų mūro tvora aptverti. Nupjovę minėtas senpušes, pardavė terpentino gamyklėlės savininkams Šukiams, Žemės ūkio ratelio nariai paaukojo pinigų, gautų už sėklinių grūdų valymą gyvatuku, dalį pelno skyrė ir kaime veikęs grietinės nugriebimo punktas, dar sudėjo po bene 5 litus nuo valako ir susidarė veik 300 šimtų litų suma. Visi sutartinai privežė akmenų, žvyro, o tvorą sumūryti pasamdė rimtus meistrus Joną ir Vincą Pakštus. Pietinėje pusėje dalis kapinių pasiliko neaptverta, už tvoros. Darbą meistrai atliko puikiausiai, darė, kad stovėtų amžinai ir dabar žiūrint į lygutėlį tinką, stulpelius, stogelio briauną, aptvaro priderinimą prie reljefo, negalima nesistebėti. Čia iš tiesų darbas meistrą giria. Mažesnius, nelaimingai mirusiųjų kampelin vedančius vartelius, padarė stalius Jonas Juzėnas, didžiuosius dvivėrius nukalė dar jaunas, bet jau sumanus kalvis Petras Pakštas. Taip gražiai sutvarkius kapinaites, jau veik visi norėjo laidotis čia.


Kapų kalvos viršūnėje minint jubiliejinius naujojo šimtmečio pradžią   (1901 metus) kaimo jaunimas pastatė kryžių. Ant postamento akmens buvo iškalta data ir užrašas: „1901 m. JAUNIMA PUNDACIJA“. Ir iškelta aukšta, Jurgio Žvirblio nukalta saulutė, po stikliniais gaubtais buvo matyti Vilniuje pirktos Dievo Motinos ir Jėzaus Kristaus statulėlės. Apie 1980 m. statulėlės buvo jau seniausiai dingę, o apirusį kryžių atnaujino – iš naujo išlankstė ir suvirino Algis Prelgauskas. Tais pačiais 1901 m. bene Juozas Mikėnas padarė medinį apeiginį, saulutėmis papuoštą kryžių, kuris buvo naudojamas laidojant bei  „kryžavų dienų“ procesijose, prieš keletą metų jis buvo perduotas į Nacionalinį muziejų butėniečiams grąžinus tik kopiją. Nūnai naudojamas prieš keliolika metų Aloyzo Mikėno padarytas kryželis.


Neramią 1940 m. vasarą, jau Lietuvoje šeimininkaujant sovietams, katalikės moterys, vadovaujamos Konstancijos Prūsienės, pastatė aukštą cementinį kryžių su užrašu: „Viešpatie / pasigailėk mirusių / Butėnų / kat. Moterys / 1940 - IX  - 8“. Įdomu, kad tai Marijos gimimo ir lietuvių tautos diena. Dar vienas visuomeninis paminklas – 1989 m. kaimo jaunimo sumūrytas aukuras. Pamenu, kaip jį iš skaldytų akmenų lipdant dalyvavo mūsų keliolika. Į buteliuką, kurį kaip kokie senovės katedros statytojai įmūrijom, įdėjom laišką – pareiškėme, kad tikime Lietuvos nepriklausomybe, šviesia tautos ir kaimo ateitimi ir visi kaip signatarai pasirašėme. Į aukurą įmūrijome juodo akmens plyta su iškaltu kryžiumi ir užrašu: „1989 / ATGIMIMO METAI / BUTĖNŲ JAUNIMAS“.


Dar vėliau, apie 1998 m., nūnai Utenoje gyvenantis butėnietis Juozas Valunta pasirūpino pastatyti masyvų, veik rombo formos medinį, geltonai dažytą kryžių – paminklą, skirtą Butėnų kaimo bolševizmo aukoms: žuvusiems sovietiniuose lageriuose, kalėjimuose, partizanams bei tremtiniams atminti.


Šiame kalne visada tvyro ypatinga ramybė, kurioje telpa ir medžių viršūnes glostantis vėjas ir praskriejantis, savo giesmę giedantis paukštis. Šventa vieta, kurioje ilsisi veik visa kaimo istorija, ypač XX amžius užkoduotas čia, šiame kaimo panteone. Kur tik pažvelgsi - vien pažįstamų ar bent jau žinomų žmonių vardai, gyvenimo kelionės ribas žyminčios datos.


Keletas iš tiesų įdomių paminklų. Štai krūvoje ilsisi plati Juzėnų giminė - akmeniu su portretiniu bareljefu pažymėtas amerikono, puikaus staliaus ir kitokių darbų meistro Jono Juzėno kapas, šalia vos pusamžį perkopę ir Anapilin nužengę sūnūs Aleksandras ir Vilius bei juos visus pergyvenusi, po aukštu koplytstulpiu besiilsinti puiki pasakotoja ir dainininkė Emilija Juzėnienė bei klasikiniu mediniu kryžiumi pažymėtas Julijos Juzėnaitės kapas. Aukštas, kaltine saulute vainikuotas 1983 m. tautodailininko Stasio Karanausko sukurtas stogastulpis žymi Cecilijos Pliupelienės kapą. Kompozicijos centre - skara apsigobusi, sodietiškai pasipuošusi, smakrą ranka parėmusi, susimąsčiusi motina, kitoje pusėje - nuo gimtojo namelio skriejančios gulbės, simbolizuojančios vaikus. Penkios kyla aukštyn, o antroji, pažyminti jau mirusį sūnų, sklendžia žemyn. Kruopštūs apvalumai, tikslios formos, toks tai iš gretimo Šaltinių kaimo kilęs meistras. Klasikinis kryžius mena 1944 m. Kūčių išvakarių tragedija, kai sovietiniai kariai ir enkavedistai sušaudė brolius Pakštus – Tamošiokus. Po Besimeldžiančiosios ir Nazaretiečio skulptūromis papuoštu koplytstulpiu ilsisi Algirdas Milčiukas, tyraveidis angelas sergsti Viliaus Meškausko kapą. Gausios šeimos motinos Liudos Vilutienės paminkle pažymėtas ir tolimojoje Nachodkoje, sovietiniame lageryje miręs jos vyras Aleksandras. Žemaičių paminkle įrašytas sūnus Benjaminas, kuriam žydi „tolimųjų rytų pievos“, mokytojai Kristinai Mačeikaitei iškalta rūtų šakelė. Kartu su savaisiais besiilsintis kaimo patriarchas Vitalius Baronas, netoliese ir guvioji senosios istorijos, sakmių ir smulkių pasakojimų žinovė bei eiliuotoja Kazimiera Kazlauskienė, seserys Motiejūčios – Žvirblytės: Ona, pamaldžioji Kastutė bei Vytauto Didžiojo Universiteto absolventė, istorijos mokytoja, Tauragės apskrities šaulių vadė, stalininių lagerių kalinė Liudvika. Žvirbliai, Vilučiai, Zobarskai, Juškos, Bieliūnai, Masioniai, garsusis liaudies meistras, kelminio gyvūnų, istorinių literatūrinių personažų sodo kūrėjas Zenonas Valunta. Netoliese, jau į pakalnę, ir kukliojo kaimo muzikanto Vinco Mikėno kapas.


 Kiekvienas kapas byloja sava istorija, drama, dažnai kelių puslapių ar net visos knygos verta, visko nei pasakysi, nei surašysi. 


 

Raimondas GUOBIS

Palikite komentarą

0
Sąlygos ir terminai.
  • Komentarų nerasta