Verta geru žodžiu paminėti „Anykštą“, kuri didelės apimties publikacija (Antanas ŽEMAITIS „Naujos epochos šaukliai Anykščių krašte“, – “Anykšta”, 2013-03-23) „nuvalė dulkes“ nuo kai kurių istorinių įvykių, atskleidė dėmesio vertų faktų apie prieš 150 metų tautos valia organizuotą sukilimą.
Sukilimo atgarsiai Svėdasų krašte
Gaila tiktai, kad į laikraštyje skelbiamų objektų sąrašą nepateko Svėdasai. Kaip nepateko ši vietovė į pažintinį žygį 1863 m. sukilimo pėdsakus menančiomis vietomis (Vosgėliai-Papšiai-Teresboras-Andrioniškis-Troškūnai).
Taigi, 1863 metų gegužės mėnesį pro Svėdasus traukdamiesi sukilėliai miestelyje kuriam laikui sustojo, o jų vadas kunigas Antanas Mackevičius, užsilipęs ant tebestatomos varpinės pastolių, sakęs kalbą. Istoriniuose šaltiniuose teigiama, kad tuomet prie sukilėlių prisidėjo ir būrys svėdasiškių. Prieš keliolika metų Svėdasų šv. Arkangelo Mykolo parapijos bažnyčios šventoriuje buvo pastatyta tautodailininko Stanislovo Karanausko sukurta medžio skulptūra, įamžinusi sukilėlių vadą kun. A.Mackevičių.
Kušlių miške – Žalnieriškyje – mokėsi naudotis ginklu
Svėdasų krašte prie Liepagirių kaimo esančiame Vilkabrukių miške gerai apsiginklavęs caro kazokų būrys užpuolė sukilėlių vado bajoro Povilo Červinskio (slapyvardžiu Sova) vadovaujamus sukilėlius. Sukilėlių būrys buvo sumuštas, gyvi liko tiktai trys žmonės, tarp jų ir pats vadas Červinskis. Tačiau ir jis kitą dieną pateko į kazokų rankas ir kovo 19-ąją Užpaliuose buvo pakartas. Pasakojama, kad Svėdasų krašte – Kušlių miške – sukilėliai buvo įsirengę stovyklą ir mokėsi naudoti ginklus. Ta vieta tebevadinama Žalnieriškiu.
Žinoma, tuos faktus dar reikėtų pagrįsti archyviniais dokumentais. Na, o faktas apie kun. A. Mackevičiaus vadovaujamų sukilėlių sustojimą Svėdasuose ir vado sakytą prakalbą iš statomos varpinės yra tikras.
Svėdasiškiai kunigai prie
sukilimo neprisidėjo
Kartais neteisingi, iškraipyti ar net išgalvoti faktai, iš vieno šaltinio į kitą „keliaudami“ dar labiau iškraipomi. Taip atsitiko ir su dviem svėdasiškiais dvasininkais.
Įvairiuose šaltiniuose vis minima, kad Svėdasų parapijos klebonas Kanutas Siaurimavičius ir vikaras Eligijus Montvila (Mantvila, Mantvilas) už pritarimą 1863 metų sukilimui, paramą sukilėliams buvo net ištremti į Sibirą. Visą tiesą atskleidžia Žemaičių vyskupo Motiejaus Valančiaus užrašai „Pastabos pačiam sau“. Tuos lenkiškai rašytus vyskupo užrašus išvertė, spaudai paruošė ir kai kurias savo pastabas prirašė lietuvių literatūros klasikas, kanauninkas Juozas Tumas-Vaižgantas (Tai galima perskaityti 2002 m. išleistame Vaižganto „Raštų“ 14 tome)”.
M. Valančius savo užrašuose sudarė sąrašą: “Žemaičių vyskupijos kunigai, nubausti po 1863 m. sukilimo”. Jame 73 numeriu pažymėta: „Siaurimavičius Kanutas, Svėdasų klebonas, į sukilimą nesidėjo, vis dėlto 1869 m. policijos pastangomis buvo išsiųstas į Kuršą kamendorium“.
Akivaizdu, kad buvęs Svėdasų klebonas buvo pažemintas pareigose ir išsiųstas į Latviją. Taigi, ne ištremtas į Sibirą. O dar kitaip susiklostė kito svėdasiškio dvasininko likimas. Apie jį irgi galima šį tą surasti vyskupo M.Valančiaus užrašuose. „Pastabų pačiam sau“ skirsnyje „Pirmoji knygnešių politikos byla“ pasakojama apie carinės valdžios už lietuviškos spaudos platinimą persekiojamus kunigus, kure buvo suimti ir atvežti tardymui į kalėjimą Vilniuje. „… Prasidėjo tardymas. Kunigai, niekados tokiuose sielvartuose nebuvę, nežinoję kaip teisintis. Kada klausė, kas jas (tas knygeles) rašė, atsakė : „Nežinome“. Vienok kunigai Dembskis, Norvaišas, o labiausiai Batakių klebonas Eligijus Mantvila tvirtino, jog jų autorius – vyskupas. Dėl to tai generalgubernatorius Potapovas atsiuntė į Kauną žandarmų generolą Losevą peržiūrėti vyskupo namų. Losevas, pasiėmęs aštuonetą policijos valdininkų, ieškojo, bet nieko nerado, negalėjo ir rasti, nes vyskupas jokių iš Prūsų atgabentų knygų neturėjo. Be įrodymų sunku buvo vyskupą bausti, pasiuntė į Prūsus rasti rankraščio, autoriaus ranka rašyto, bet nerado…“,- rašė vyskupas Motiejus Valančius.
Šalia šių užrašų spausdinamos ir Juozo Tumo-Vaižganto pastabos:
“Eligijus Mantvila, Batakių dekanas, rusų administracijos pataikūnas ir jos proteguojamas už šnipavimą bei vyskupo neklausymą. Adm. V.Beresnevičiui vos ne vos pavyko jį išmesti iš dekanų į Svėdasų vikarus, o po šešerių metų į Mosėdžio altariją, kur ir mirė…“ Vaižganto redaguoto žurnalo „Mūsų senovė“ I tome 1921 metais buvo išspausdintas V. Biržiškos straipsnis „Vyskupo Valančiaus byla“, kuriame taip pat rašoma apie rusų valdžiai vyskupą M.Valančių įdavinėjusį kunigą Eligijų Mantvilą (1816-1896). Beje, jis paliko savo vardą ir lietuvių raštijoje- buvo vienas iš kun. A.Janikavičiaus (apie 1791-1850) verstinio katekizmo „Mokslas krikščioniškas“ (1845 m. ) taisytojų.
Taigi, šiemet Svėdasams ruošiantis minėti 510-ąjį gimtadienį, viename krašto istorijos puslapių jau galima padėti tašką. Pagaliau paaiškėjo, kad Svėdasų vikaras E. Montvila (Mantvila, Mantvilas) neprijautė 1863 m. sukilimui, nebuvo už tai nubaustas ir ištremtas į Sibirą, bet dargi liūdnai pagarsėjo ir kitokia savo veikla…
Mūsų jau minėtome M.Valančiaus sudarytame sąraše Nr.43 pažymėtas „Mackevičius Antanas, Paberžės filijalistas, tapo uoliausiu maištininkų vadu. 1863 m. Muravjovui paliepus, buvo Kaune pakartas. Buvo tai žmogus „keisto dievobaimingumo“. Taip apibūdinamas tas pats kun. A.Mackevičius, kuris, atlydėjęs sukilėlius, Svėdasuose nuo statomos varpinės pastolių sakė prakalbą ir kurio atminimui Svėdasų bažnyčios šventoriuje stovi medžio skulptūra…
Anykščių kunigų likimas
Rašinio “Naujos epochos šaukliai Anykščių krašte” autorius A. Žemaitis, remdamasis istoriko Domo Butėno teiginiais, rašo, kad buvo suimtas ir ištremtas į Sibirą Anykščių vikaras Jonas Radavičius. Tuo tarpu vyskupas M. Valančius savo sudarytame sąraše “Žemaičių vyskupijos kunigai, nubausti po 1863 m. sukilimo” teigia, kad „Radavičius Jonas, Anykščių kamendorius, kišės į sukilimą, tačiau pasisekė jam pabėgti į Prūsus“. Apie Anykščių parapijos kleboną Ferdinandą Stulginskį sąraše Nr. 81 vyskupas M. Valančius užsimena gana mįslingai: “…Stulginskis Ferdinandas, Anykščių klebonas, išsiųstas į Sibiriją, į katorgą, paskui buvo Tunkoje. Žydai, su kuriais nesutiko, padėjo jį pražudyti.”
M. Valančiaus užrašus vertęs ir rengęs spaudai Juozas Tumas-Vaižgantas pastabose prirašė: “F. Stulginskis sugrįžo į Kuršo Mintaują. Mirė Smolenske 1892 m. Stebėtinas tvirtavalis: pats sau darė operacijas – auglį nuo viršugalvio nusipjovė; koją, palūžus, kai negerai suaugo, tyčia ją vėl nusilaužė ir liepė geriau sudėti. Per visą žiemą eidavo prie šulinio vandeniu persipilti…“. Gaila, kad Vaižgantas pastabose nepaaiškino, ką reiškia vyskupo mįslingas teiginys: „Žydai, su kuriais nesutiko, padėjo jį pražudyti“…
Vaižgantas apie Anykščių parapijos kleboną Feliksą Stulginskį bei kitus Sibiro kankinius labai palankiai atsiliepė ir savo pastabose apie vysk. M. Valančiaus sudarytą „Žemaičių vyskupijos kunigų, nubaustų po 1863 m. sukilimo“ sąrašą.
„…Sąrašas vienų tik pavardžių nubaustųjų už dalyvavimą 1863 m. revoliucijoje rodos sausas, o dėl to tai didis, daug reiškiąs dokumentas; vyskupas Motiejus didį darbą bus padirbęs, patiekdamas kunigų sąrašus, kurie buvo nubausti…Ta liūdna litanija pati savaime gana duoda vaizduotei scenų, kurios tai šalčiu krato, tai ašaras veržia. Kiek ten visai nekaltų, kiek maskolių nežiūrėta paprastos teisybės, ne tik gailestingumo. Gana buvo aiškiai melagingo ar perdėto įdavimo – ir tu jau kalėjime, jei nesuskubai ten numirti – katorgoje, jei ten dar nepasibaigei – visam amžiui ištrėmime niekuo neaprūpintas… Keliolika visiškai nekaltų po 20 metų pravargo katorgoje Sibirijoje, paskui arčiau, Maskolijoje. Varnių seminarijos rektorius J. Dovydaitis, Ariogalos klebonas Jasevičius, Varnių moderatorius Amb. Kašarauskas, Skapiškio klebonas D. Žiūkas, Anykščių klebonas F. Stulginskis, – tai vis šviesieji, išmintingieji ano laiko dvasiškiai, Žemaičių vyskupijos žvaigždės, o gavo svetur užgesti…“
Iš viso šiame sąraše buvo įrašytos 107 kunigų pavardės. Paskutiniuoju – 107-uoju vyskupas įsirašė save: „Žemaičių vyskupas Motiejus Valančiauskis 1863 ir 1864 m. žiemos laiku po keletą kartų gavo važinėtis iš Varnių į Vilnių, į generalgubernatorių Muravjovą. Vieną kartą grįždamas susirgo labai skaudžia liga – inkstų uždegimu… Galų gale gavo persikelti į Kauną, tai jis padarė 1864 m. gruodžio 3 d. Per kelerius metus grasė man išvešią į gilumą Rusijos. Rengės vyskupas, kaip varnos rudenį, lėkti už marių, tačiau paliko vietoje. Šviesusis monarchas visados buvo jam palankus. Tiktai neleido vyskupui išvažiuoti iš Kauno per metus…“
Sodiečių kelionė pas vyskupą
Tuos laikus savo prisiminimuose aprašo Vaižgantas. Rinkinyje „Iš atsiminimų“ yra vaizdelis „Kelionė į vyskupą Valančių“. Pasak rašytojo, kai vyskupui rusai nebeleido važinėti po vyskupiją, M. Valančius pradėjo raginti žmones, kad šie patys pas jį apsilankytų. Vaižgantas aprašo, kaip jo motina Barbora Tumienė organizavo Malaišių kaimo žmones nuvežti savo vaikus į Kauną, kad vyskupas juos „padirmavotų“- suteiktų Sutvirtinimo sakramentą. Prisiminimuose vaizdingai aprašoma sodiečių su vaikais kelių dienų kelionė arkliniais vežimais iš Svėdasų valsčiaus Malaišių kaimo per Anykščius, Vilkmergę į Kauną.
„…Mūsų laimei, vyskupą radom namie, tik sergantį. Jis buvo jau senas; be to, dar sirgo inkstų paveldėta liga. Tačiau, išgirdęs, jog atvyko iš labai tolimo krašto žmonės, ištroškę dirmavonės sakramento, pasisakė rytoj ateisiąs mišių laikyti ir dirmavoti.
Aš būčiau daugiau įsidėmėjęs Valančiaus, kad ne sodietiškasis visų nervingumas ir gėdinga bailė einant į patį vyskupą. O vyskupas buvo kunigas kaip kunigas: senas, kuplus, plačiaburnis. Tik žiponas violetinis, ir paskui jį sekė dar kitas kunigas, kapelionas, kurs jam tarnavo mišioms, imliojo ir dėliojo jam aukštą kepurę, kuri paspaudus išsikečia. Šita kepurė prarijo visą mano atidžią.
Geras senolis pirmiausia paglostė visus vaikelius, kurie jam ranką bučiavo, paskui pasisveikino su vyresniaisiais, gražiai pagyrė juos už rūpestingumą religijos dalykais ir nepatingėjimą tokią kelionę keliauti…
Minkštą riebią vysk. Valančiaus ranką tebejaučiu prie žando ir kaktos… Nors, nedrįsdamas tiesiai žiūrėti, jaučiau to gero senelio meilę ir didžiavaus, tapęs keimariniu vardu: Juozapas Jonas…“, – tokius savo – penkerių metų vaiko prisiminimus – perteikė vėliau žymiu rašytoju, visuomenės veikėju, kunigu tapęs Juozas Tumas- Vaižgantas. Tai jo dėka visuomenei tapo prieinami ir vyskupo Motiejaus Valančiau lenkų kalba parašyti užrašai, tarp kurių buvo ir nukentėjusių po sukilimo kunigų sąrašas.
Caro valdžiai „nusidėjo“ ir
Troškūnų vienuoliai
M. Valančiaus užrašuose „Pastabos pačiam sau“ yra ir dėmesio vertas skyrius „Kunigų bernardinų vienuolynas Troškūnuose“.
„Anykštos“ skaitytojams pateikiame kai kurias ištraukas:
„1864 m. gruodžio 11 d. Kaune gavau raštą, kuriuo, liepiant generalgubernatoriui, Kauno gubernatorius Mikalojus Muravjovas įsako: „Troškūnų bernardinai nedraudė visokių žmonių jiems priklausomoje bažnyčioje giedoti giesmes, priešingas valdžiai. Sukilėlių būrio vyresnysis Mineika 1863 m. gegužės 6 d. užėjo į vienuolyną ir buvo priimtas. Bažnyčioje matyta keturi ginkluoti sukilėliai. Todėl Troškūnų vienuolynas, žalingas valdžiai, yra panaikintinas. Ten gyvenantieji vienuoliai policijos priežiūroje reikia išsiųsti: du į Palėvenę, penki į Agloną ir penki į Kretingą. Bažnyčia paliks dviejų kunigų valdoma kaip parapinė; duoti jiems dalį vienuolyno apsigyventi. Kitus trobesius paduoti policijai prižiūrėti. Vienuolių turtą išlicituoti, pinigus nusiųsti į iždinę. Vienuolyno tarnams užmokėti iš vienuolyno pensijos likučių ir parsiųsti į tuos valsčius, iš kur jie yra atėję“. Gavęs tokį raštą, nusiunčiau į Troškūnus J.M. kun. Damininką Opulskį, Utenos dekaną, idant būtų užgriebiant vienuolyną ir jį licituojant…
Gruodžio 19 d. bernardinus išvežė. Dekanas bažnyčios žiūrėti pavedė J.M. kun. Antanui Jucevičiui; jis tuo laiku gyveno parapijos atnašais…
Pirmuoju pasauliečiu kunigu klebonu pasiunčiau J.M. kun. Juozapą Gabševičių, kamendorium J.M. kun. Žementauską. J.M. kun. Nagrodzkį, maršalkai Komarui prašant, nusiunčiau į Raguvėlę…“
P.S. Šį rašinį parengiau „Anykštai“, tikėdamasis, kad kai kurie čia išdėstyti faktai skaitytojams buvo dar nežinomi arba mažai težinomi. Gal tai bus dar šioks toks indėlis į Anykščių krašto istoriją, menančią 1863 metų sukilimą ir iš jo išplaukusius vėlesnius įvykius.