Ką pirmiausiai skaitėte naujame žurnalo "Aukštaitiškas formatas" numeryje?

Dienos anekdotas

Kai mergina perskaito mano žinutę, bet neatrašo – jaučiuosi pakylėtas. Matyt sugebėjau ją taip pakerėti, kad liko be žodžių.

Komentaras

Ne Kristupas: „Spėju, kad Gališanka streikuoti nevažiuos. Ką darys Blazarėnas spręsis rytoj. Siūlau rajono tarybai nebalsuoti už algos pakėlimą 30.proc.Tada streiko matysime Blazareną."

Komentuoti
Anykščių krašto šviesuoliai Milda Telksnytė ir Vygandas Račkaitis jau susilaukė proanūkių, tačiau jie gyvena toli... Jono JUNEVIČIAUS nuotr.

Vilniaus valstybinio universiteto auklėtiniai Milda TELKSNYTĖ ir Vygandas RAČKAITIS į Anykščius atvyko prieš 53 metus. Kartu ar atskirai jie parašė ir išleido daugiau kaip trisdešimt knygų, o V. Račkaitis dar dešimtį išvertė iš bulgarų kalbos. Rašytojai, publicistai, žurnalistai yra Anykščių rajono Teresės Mikeliūnaitės kultūros premijos laureatai, Anykščių rajono Garbės piliečiai.
Jie visada kartu, net jei poezijos rinkinį paruošia vienas, kitas būna vertintojas ir pirmasis skaitytojas. M. ir V. Račkaičiai jau atšventė auksines vestuves, užaugino dukrą, susilaukė anūkų, proanūkių. Ir į šventinius „Anykštos“ klausimus, vienas kitą papildydami, jie atsakė abu...


- Kuo jums reikšmingi šie metai?
- Išėjo dvi mūsų knygelės: „Saulėlydžių žaroj“ ir „Užuoganos“. Šįkart „išsiskyrėme“, duetu rašyti eilėraščius būtų neįmanoma.
Sulaukėme proanūkės. Jau antrąkart tapome proseneliais (!). Tik gaila, kad provaikaičiai auga toli Vokietijoje, kur gyvena ir dirba gydytoja neurologe mūsų anūkė.
Džiaugiamės, kad anūkui šiemet pavyko įstoti ten, kur svajojo - į Lietuvos sveikatos mokslų universitetą, medicinos fakultetą, kur dabar jis stropiai ir sėkmingai mokosi.
- Emigracijos banga palietė ir jūsų šeimą. Ką turėtų daryti Lietuvos valstybė, kad gabus ir perspektyvus jaunimas nepaliktų Lietuvos?
- Paradoksalu, kai Lietuvoje baigusius studijas medikus, inžinierius ar kitus jau parengtus darbui specialistus be niekur nieko pasisavina užsienio šalys. Mūsų kartos studentijai natūralu ir suprantama buvo, kad gavęs aukštojo mokslo diplomą privalai bent porą metų padirbėti, kur esi siunčiamas. Gal ir dabar vardan valstybės interesų, norint pristabdyti jaunų Lietuvoje paruoštų specialistų emigraciją, reikėtų taikyti tokius reikalavimus. Turbūt tai būtų laikoma demokratijos, žmogaus teisių pažeidimu? Tačiau demokratija, laisvė be pareigos, be atsakomybės veda į chaosą.
- Kas jus stebina, erzina pasaulyje ir pas mus Lietuvoje?
- Stebina ir liūdina kaskart įžūlėjanti blogio, tamsos jėgų agresija. Pasirodo, net prezidentu gali būti išrinktas amoralus cinikas, didybės manijos apimtas, kompleksuotas, neprognozuojamas žmogus. Toksai tinka pamynusiai garbę, sąžinę, dorą miniai.
Smerkiame patyčias mokykloje. O kiek užgauliojimų, patyčių, netolerancijos išgirstame mūsų politikų kalbose!? Net ir blogybėmis esame linkę mėgautis... Besiklausydamas politikų, valstybės veikėjų pažadų, jau nebežinai, kas tiesa, kas melas, kas tikra netikra...
Baimę kelia Rusijos grasinimai Pabaltijo šalims ir Europai. Baisu matyti televizijos laidas apie Siriją, kur žudomi žmonės, bombarduojamos ligoninės, griaunami miestai. Tai nusikaltimai žmoniškumui.
- Ar buvo šiemet jus džiuginančių permainų Anykščiuose?
- Kasmet gražėja vis labiau turistų lankomi mūsų Anykščiai. Jau tik senos nuotraukos primena, kaip atrodė Anykščiai tada, kai daugiau kaip prieš penkiasdešimt metų mes čia apsigyvenome.
Mus nudžiugino, kad pagaliau po du dešimtmečius trukusių svarstymų šiemet pradėta medinės pilies ant Šeimyniškėlių piliakalnio statyba. Ačiū archeologui Gintautui Zabielai, kuris anąmet atsiliepė į „Kultūros barų“ žurnale išspausdintą straipsnį „Kas įmins Vorutos pilies mįslę?“ ir, nuodugniai ištyrinėjęs Šeimyniškėlių piliakalnį, įrodė, kad čia būta Mindaugo Vorutos. Pastačius pilį Anykščius garsins ne tik literatūriniai, bet ir istoriniai paminklai. Gal ateis laikas, kai turistus domins, bus prieinamas, sutvarkytas ir kitapus Šventosios, Latavos kaimo paribyje, esantis karalienės Mortos kapas.
- Ar deramas dėmesys skiriamas kultūrai Anykščiuose?
- Negalima sakyti, kad Anykščiuose būtų prislopusi kultūrinė veikla. Garsėja savo profesionalų lygio spektakliais Kultūros centro teatras, verti pagyrimo šio centro choreografiniai ir vokaliniai kolektyvai, turintys išmanančius ir mylinčius savo darbą vadovus. Netrūksta įvairių renginių Anykščiuose. Parodos, koncertai, susitikimai su knygų autoriais, aktoriais, spektakliai Kultūros centre, Koplyčioje, Sakralinio meno centre, bibliotekoje, muziejuje...Kartais visko jau negali aprėpti. Būna, kad pasigendi koordinacijos, kultūros įstaigų tarpusavio sutarimo, bendradarbiavimo.
Tačiau neramina tas faktas, kad šiandien Lietuvoje pati kultūros samprata yra neapibrėžta. Nėra normalios kultūros politikos. Kultūra be principų, be kriterijų, be prioritetų... Tad nėra ko stebėtis, kad pakvipus lėšų dalyba yra puikios sąlygos savanaudiškų grupuočių korupcijai, nešvariems sandėriams, klanų klestėjimui. Šiandien dauguma rašytojų, menininkų, teatralų nepaiso turinio kokybės, pamiršta estetinius idealus, nemato ribos tarp gėrio ir blogio, tarp grožio ir bjaurasties.
- Ar nesigailite daug savo laiko ir pastangų atidavę žurnalistikai?
- O ne! Tas laikotarpis, kai mes redagavome ir leidome vaikams savaitraštį „Kregždutė“, buvo pats šviesiausias ir prasmingiausias mūsų gyvenimo tarpsnis. Aštuoniolika metų „Kregždutė“ lankė savo skaitytojus, orientavo juos į tikrąsias gyvenimo vertybes, ugdė meilę Dievui, Tėvynei. Kas savaitė „atskrendanti“ pas skaitytojus „Kregždutė“ tapo jų drauge, jų laikraštuku, kur galima buvo pamatyti atspausdintus savo rašinėlius, eilėraščius, piešinukus, pasakojimus apie išvykas, savo augintinius. Kai kurios mokinukės laiškeliuose prisipažindavo komplektuojančios „Kregždutę“, kad ją galėtų skaityti būsimi jų vaikai... Jau užaugo, išėjo į gyvenimą toji „Kregždutės“ mažųjų, nuoširdžių draugų karta. Juos primena išsaugotos nuotraukos, piešiniai.
Malonu pasklaidyti turinčius išliekamąją vertę, mūsų redaguotą ir parengtą spaudai žurnalą „Anykščiai. Kultūros istorijos puslapiai“. Kasmet išleisdavome po du numerius, išėjo 20 numerių, tau jau keli storoki tomai ir šiandien dėmesio vertų publikacijų... Stebimės, kaip mes tada suspėdavome. Šešetą mėtų kas mėnesį pasirodydavo mūsų parengtas spaudai Anykščių parapijos laikraštėlis „Iš tiesų...“ Taigi daug atiduota žurnalistikai. Ir dabar neišsižadame žurnalistikos, jaunesnių kolegų paprašyti patalkiname parašydami vieną kitą straipsnį.
- Jūsų kūrybinis duetas yra kartu ir atsikirai parašęs daugiau kaip 30 knygų. Manau, kad vėl domitės kokio nors žymaus anykštėno gyvenimu ir veikla, gal rašote apie tą asmenybę knygą?
- Deja... Žinoma, būtų vertos knygų tokios šviesios asmenybės kaip Vasario 16 –osios akto signataras Steponas Kairys, kunigas, rašytojas, visuomenininkas Stasys Yla, jėzuitas, švietėjas, pirmojo lietuviško žodyno autorius Konstantinas Sirvydas, apie kurį apybraižą esame išspausdinę knygoje „Ir mes čia buvom“. Rūpėtų beletrizuotai apsakyti dramatišką Mindaugo žmonos gyvenimą. Tačiau nerealūs tokie pasvajojimai ne tik todėl, kad mums nedaug belikę laiko... Praėjusiais metais išėjusi mūsų knyga „...ir neramu tapo“ apie Antano Baranausko vaikystę ir jaunystę liko mažai kieno pastebėta, tiko tiktai nedideliam skaitytojų ratui. Šiandien paklausios tik originalios komercinę vertę turinčios knygos.
- Jūsų Kūčios, šv. Kalėdos? Kaip švenčiate, kokių tradicijų laikotės?

- Kūčias, šv. Kalėdas ir sovietmečiu švęsdavome pas tėvus. Kaip švęsdavo tėvai, taip pat švenčiame ir mes su vaikais. Ruošdamiesi Kūčių vakarienei po staltiese padedame šieno. Jis primena, kad Kūdikėlis Jėzus gimė šalia gyvulių, tvartelyje, ant stalo statome kryželį, uždegame žvakę, dedame iš bažnyčios parsineštus kalėdaičius ir dvylika pasninkiškų valgių. Kai visi susirenka, pirmiausia sustoję aplink stalą pasimeldžiame, dėkojame Dievui už prabėgusius metus, prašome sveikų, laimingų ateinančių. Pasimeldžiame ir už mirusius. Ant stalo visada stovi tuščia lėkštelė mirusiųjų vėlėms. Vakarienę pradedame dalydamiesi kalėdaičiais, sakydami kiekvienam linkėjimus. Po vakarienės pasikeičiame dovanėlėmis. Vaikystėje nebuvo įpročio pirkti dovanėles. Tik mama kartais apdovanodavo pagražintais keptais „paukštukais“. Stalo nenurenkame, paliekame vaišintis giminių vėlėms.
- Ką norėtumėte pasikviesti prie Kūčių stalo?
- Tarmiškai aukštaitiškas dainas dainuojantį Algirdą Svidinską.

Palikite komentarą

0
Sąlygos ir terminai.
  • aciu

    Nuoroda

    Aciu , mielieji, kad esate salia musu, kad rasote mums.Jusu kurinius skaitome, vertiname ir vis laukiame nauju.

    Prieš 3 mėnesių