Ar planuojate atostogas?

Dienos anekdotas

Mokytoja – tėvams:
– Žinote, jūsų sūnus nesimoko geografijos.
– Nieko baisaus. Su mūsų pajamomis daug neprivažinėsi…

Komentaras

Tikrai?:„Ar tik negrįžta kioskų laikai kaip 1990 metais...?"

Skaityti komentarus (1)
Silvijos MAŽEIKYTĖS nuotr.

Kas gimė ir augo dešiniajame Šventosios krante, tam Puntuko brolis, tūkstantmečius kūpsojęs pavėsingoje aikštelėje ant smėlėtos kalvelės netoli iškalbingo, kilpomis susimazgiusio Plaštakio, išties buvo kaip brolis.

Užuožerių, Pašventupio kaimų, o vėliau ir Žvejų gatvės vaikai bėgdavo pievelėn prie žaibo kardu paženklinto akmens, norėdami pažaisti, ieškodami saugios užuovėjos lietuje, vėtroje. Įlipti į didžiąją eglę buvo didelė garbė! O kiek įsimylėjėlių porų čia slapčia susitikdavo! Ir kiek piemenėlių, susikrovę laužą, čia rankeles šildydavosi… Vieta visais atmenamais laikais buvo ypatinga, paslaptinga, turtinga ne tik samanų, baravykų, bet ir apaugusi pasakojimais, legendomis.  

 

Antai Žvejų gatvės gyventoja Rita Juodelienė pamena, kaip sykį su keliolikos bičiulių kompanija prie Puntuko brolio kūrenę laužą, žiūrėję į romantiškai kylančias žiežirbas, ryškias vidurnakčio žvaigždes, dainavę. Netikėtai išgirdę šlamesį, žingsnius. Po akimirkos aikštelėje pasirodžiusi jauna šeimėnėlė, vienas vaikas džiugiai aiktelėjęs:

Žiūrėk, mama, dvylika mėnesių!

Ir visiems buvę labai smagu, linksma – pasijutę kaip pasakų karalystėj…    

O šių eilučių autorius su šviesios atminties tolimojo plaukiojimo šturmanu Stasiu Šenavičium vieną tylią sekmadienio popietę prisėdo prie Puntuko brolio po šimtamete egle; aplinkui, sustoję glaudžiu ratu, lyg pilies kuorai kilo eglių bokštai. Buvo taip žalia, tylu, gaivu ir gera, kad nejučia Stasys, šiaipjau nemėgęs gražbylysčių, ištarė:

Jauti? Mus saugo miško dvasios!

Ir tai buvo tik spektaklio pradžia! Netrukus, neatkreipusi dėmesio į du užsisvajojusius pakeleivius, nuo didžiosios eglės į pievelę nušoko voveraitė. Apsidairė, pakraipė galvą, vikstelėjo uodegaite… ir, mudviem nespėjus nė mirktelėti, greta jos išdygo antra voverė!

Sulaikę kvėpavimą stebėjome, kas bus toliau. O voveraitės, lyg išgirdusios muzikos garsus, ėmė sutartinai šokti! Kaip linksmi vaikeliai, o gal paiki įsimylėjėliai: staipėsi viena prieš kitą, liuoksėjo trumpais žingsneliais, sukosi ratu…

Tai buvo tikras gamtos stebuklas, kurio neįmanoma pamiršti.

Plačiau skaitykite šeštadienio "Anykštoje"

Rimantas VANAGAS

Palikite komentarą

0
Sąlygos ir terminai.
  • tos

    Nuoroda

    egles nudziuvo

    Prieš 3 mėnesių
  • Petrutė

    Nuoroda

    Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijoa Anykščių skyriaus vedėjo įsakymu buvo leistą iškirsti didžiulį beržyną Anykščių miesto pakraštyje. Vietoj beržyno liko keli beržai. Koks galingas žmogus! Leido iškirsti beržyną. Turbūt vaikšto išdidus, turtingas ir laimingas, nes savo sprendimu gali naikinti gamtos grožį ir gamtos turtą.

    Prieš 3 mėnesių
  • brolis

    Nuoroda

    Kur tie iš judėjimo "Saugokim miškus"? Turėtų galų gale išsiaiškinti kieno sprendimu kertami gražiausi medžiai/ Koks yra mechanizmas? kas tie žmonės? Tegul visuomenė žino juos.

    Prieš 3 mėnesių
  • Na, va...

    Nuoroda

    Kas pasisavino Puntuko brolį? Rimantai, ar tai tie iš Žvejų gatvelės? O kodėl Ažuožerių (Užuožekių) kaimas, kai arčiau yra ŠEIMINIŠKIAI ir ne ŠEIMYNIŠKIAI? Ar šis kaimas nieko neįdomus, ar jojo žmonės menkaverčiai? Juk ir mes vaikai karstydavomės ant jo, verdavom ant smilgos ar mesdavom ant liežuvio žemuoges, prisirinkę ir rūgštynių šuoliuodavome atgal į namus. Deja, viską pakoregavo valymo įrenginių statyba, na, ir žinoma, metai, metai ir dar kartą METAI.

    Prieš 3 mėnesių