|
|||
|
|
||
Kurį tekstą pirmiausiai perskaitėte naujame žurnalo "Aukštaitiškas formatas" numeryje?Dienos sentencijaDienos anekdotasMokytoja sako: Komentarasvairuotojas:„o gal galima kazkaip padaryt tvarka su 'Mieganciais " automobiliais salia daugiabuciu? stovi jau 3 men apsnigti ir trukdo dirrbancoims masinoms statyt.gal kur i aikstele tokias transporto priemones reit statyt"poilsiui". |
Naujienos
![]()
Knygos autorius Raimondas Guobis prie „didžiosios knygų sienos“...
Apie knygą Ji man - tarsi Šventojoje sugauta žuvis. Gal nelabai vykęs palyginimas? O gal labai tikslus, nes tą žuvį gaudžiau, nors su ilgomis pertraukomis, tačiau su didžia kantrybe ir išmone labai ilgai. Ji švyti dangišku šviesumu. Viršeliui panaudojau didžiosios kaimo vinkšnos, mylimiausio, gražiausio medžio, vaizdą, turėdamas galvoje, kad privalėtume medžius mėgti, mylėti, saugoti, kaip mūsų senoliai darė. Nugarėlėje – didysis gandralizdis, keli gandrai, XIX amžiaus pradžios Butėnų kaimo verpstės ornamentų fone. Tai kreipia mintis į poetišką, menišką senovę, kaimo vardo kilmę ( gandras senybiškai – „bucėnas“), ir teikia gaivią viltį, kad sodžius neišnyks – juk gandrai atneša vaikus. Lemtingas sekmadienis Apie tai dabar sakoma: „Ieškoti savęs“. Tad baigęs mokyklą, atbuvęs sovietinėje kariuomenėje skendėjau nežinioje. Man labai nesisekė suvokti, ko noriu, ko imtis. Svajonių buvo, bet pritrūkdavo ryžto ir dar pasilikau namie, kelerius metus nerūpestingai gyvenau Butėnuose, dirbau kolchoze. Jei tuo metu būčiau pakėlęs sparnus ir išmovęs kur nors į miestą dirbti, mokytis, siekti apčiuopiamos karjeros, gal Butėnų istorijos būtų niekada nebuvę. Mokovai Laikas tebebuvo sustingęs, nors valdžioje jau buvo Gorbačiovas, bet didysis Sąjūdis dar nebuvo prasidėjęs. Tas laikas buvo ir labai palankus man, tyrinėtojui: atėjo ruduo, žiema, ilgi vakarai. Patobulinęs, gerokai išplėtęs klausimyną, pas L. Vilutienę ėjau kelis vakarus. Po to, jau „užsikabinęs“, užrašinėjau iš dar kelių sodžiuje gyvenusių panašaus amžiaus mokovų nuotykius, ne tik istoriją bet ir etnografiją, į magnetofono juostelę įrašiau dainų. Nuosakios moterys – Konstancija ir Liudvika Žvirblytės (Motiejūčios), Sofija Pakštienė, Emilija Juzėnienė, Elena Valuntienė ir vyrai, tikriausi XX amžiaus sodžiaus praeities ekspertai – Vincas Mikėnas ir Zenonas Valunta. Kazimiera Kazlauskienė jau gyveno pas sūnų Vilniuje, tad pas ją nukeliavau, kaip jau daugybę kartų keliavau į įvairias Lietuvos vietas ieškodamas butėniečių ir rankiodamas jų saugomus istorijos trupinėlius. Taip suradau, surinkau lobį. Tokių žmonių buvo kelios dešimtys, apie mūsų bendravimą, tų žmonių likimus būtų galima parašyti ne mažesnę knygą nei ši. Tai paminklas jiems visiems. Atvežęs knygas į Butėnus aš aplankiau juos kapinėse, padėjau knygą ant Atgimimo aukuro, po to apnešiau aplink kapus, tarsi čia besiilsintiems sakydamas, kad jau parašiau. Bandymai Taip jau nutiko, kad taip intensyviai pradėta rinkti informacija gulėjo nenaudojama labai ilgai. Nors buvau pradėjęs krapštyti veik prieš dešimtmetį, po išgyvenimų, priminusių, kad gyvenimas nėra begalinis, gali pasibaigti bet kurią akimirką ar tiesiog nutrūkti, taip ir neįvykdžius suplanuotų darbų. Rašyti sekėsi sunkiai, kartais jį galiu palyginti su kopimu į kalną, kai visai nenori į jį kopti. Tai vyko su pertrūkiais, kai kas pasiliko ranka rašytuose rankraščiuose, tuos lapus spausdino ne viską gerai iššifravusios samdytos rinkėjos. Vėliau rašytus skirsnius jau spausdinau pats ir pagaliau suvokiau, kad daugiau tempti, kažko laukti nebėra prasmės. Kai knyga jau buvo baigta, surinktos reikalingos lėšos ir jau buvo rengiamasi spausdinti, spaustuvėje „Utenos Indra“ prasidėjo kiniškojo gripo epidemija. Tiek ilgai delsus, teko skubėti, nes rodėsi, kad pasaulis gali sugriūti... Rankraščiai nedega Prieš šimtą metų siautusią ispaniškojo gripo epidemiją visi mano didieji Butėnų istorijos mokovai buvo pergyvenę, kaip pergyvenę du karus, pokarį, kitas negandas. Žinia buvo pernešta ir perduota į mano rankas. Su tikėjimu, kad kada nors ji pasklis ir pasieks kiekvieną butėnškį, Butėnus mylintį, krašto istorija besidomintį žmogų, kad bus pastatytas tiltas, kuris bus tvirtai nutiestas per nežinomybės upę. Iš praeities kranto į viltingą dabarties bei ateities krantą. Kokia tai knyga? Ją galima pavadinti monografija. Kaip ir medis, kūrinys prasideda nuo žemės, šaknų. Tad pirmiausia rašau apie upę Šventąją, kalnelius, slėnius ir kitas vieteles, apvaikštau tą žemę, atveriu per vietovardžius jos veidą, supažindinu su vieta, kur ir vyksta aprašoma istorija. Ji, ta knyga – tarsi medžio kamienas su daugybe šakų, tik kai kurios nudžiūvusios, nes jų gyvasties neišsaugojo atmintis. Kas toliau? Didi padėka knygos rėmėjams - jų sąrašą surasite knygoje. Ypatingai noriu padėkoti Augenijui Pakštui, jo broliui Virginijui, kurie parėmė patys pirmieji, itin brangūs smulkieji rėmėjai: kuo jų daugiau, tuo stipresnė visuomenė – bendras darbas, bet svariausi – stambieji. Džiugu, kad sulaukiau paramos iš žmogaus, kuris veik niekuo nesusijęs su Butėnais – tai Arvidas Neniškis, valdantis kompaniją „Expertus Vilnensis“. Dėkingas svariai parėmusiam Petrui Baronui iš didžiosios Butėnų Baronų giminės, po daugelio metų sugrįžusiam į tėvų ir protėvių žemę, kurią atgaivino, pakeitė jos veidą. Manau, kad jei kruopelytę iš savo aruodų jis skirtų dažniau, tai būtų galima Butėnų labui padaryti labai daug. Tikiu, kad taip ir bus. Komentarai (3)
|
Palikite komentarą