Kurią Anykščiuose veikiančią instituciją (įstaigą) vertinate palankiausiai?

Dienos anekdotas

Ateina moteris pas ginekologą. Ją pasitinka vyras baltu chalatu ir sako:
- Nusirenkite, gulkitės.
Pasižiūrėjo, pasižiūrėjo ir tarė:
- Taip, jums reikėtų pasitarti su gydytoju.
Moteris:
- O jūs kas?!
- Aš čia tik sienas dažau.

Komentaras

Nu joo...:„Atrodo būsiu šiandien per anksti prabudęs... Visoje šitoje istorijoje matau ir pliusų. Na juk visiems galima ateiti ir stebėti, kaip išsipustę ponai ir ponios, žengdami raudonu kilimu, demonstruos savo superinius apdarus, brilijantus ir rubinus, mersus ir maibachus... Kaip Kanuose. Ir visa tai nemokamai!!!"

Komentuoti
Vytautas Bagdonas sako, kad šakių už kalbas iš kolūkiečio neatimdavo, bet KGB budri akis vis tiek sekė.

 

Anykštėnams gerai pažįstamas žurnalistas, muziejininkas Vytautas Bagdonas 1979 metų rudenį žurnalistinį darbą „Anykštos“ pirmtake rajono laikraštyje „Kolektyvinis darbas“ iškeitė į tuometinio „Lenino keliu“ kolūkio pirmininko pavaduotojo politiniam- masiniam darbui pareigas. Pirmaujančiame ūkyje, kurio pavadinimas Atgimimo pradžioje buvo pakeistas į Malaišių kolūkį (pagerbiant kraštiečio lietuvių literatūros klasiko kanauninko Juozo Tumo-Vaižganto gimtinę-Malaišius), jis išdirbo daugiau kaip dešimtį metų-iki pat kolūkinės eros pabaigos. Per tuos metus keitėsi pareigų pavadinimai ( kolūkio pirmininko pavaduotojas kultūriniam-masiniam darbui, kolūkio pirmininko pavaduotojo kultūriniams ir socialiniams reikalams), tačiau darbo pobūdis išliko panašus. Be to, tą dešimtmetį, kol sugriuvo Lietuvoje gyvavusi TSKP (Tarybų sąjungos komunistų partija) ir šios partijos respublikinis padarinys –LKP (Lietuvos komunistų partija), V.Bagdonas vadovavo kelias dešimtis komunistų apjungusiai pirminei partinei organizacijai.
Žurnalisto profesiją turintis, kolūkiniame darbe įvairios kitos patirties įgijęs Vytautas Bagdonas atsakė į „Anykštos“ žurnalistų klausimus ir pasidalino savo prisiminimais, apmąstymais apie tuos dar visiškai neprimirštus laikus.

 

- Tarybinė santvarka teigė, kad niekur kitur nėra žemėje taip gerai darbo žmogui, kaip Tarybų Sąjungoje. Kaip iš tikro jautėsi paprastas kolūkietis?

- Taip, tokie teiginiai, posakiai, šūkiai tuomet liedavosi kaip iš „gausybės rago“. Tą mes, ideologinio fronto darbuotojai, taip pat privalėdavome tvirtinti vaizdinės agitacijos stenduose, sienlaikraščiuose, plakatuose, įvairių susirinkimų, pasitarimų, politinio švietimo užsiėmimų metu. Dabar, kai prisimeni tą laikmetį, tai tik juokas suima. O tuomet, gūdžiais tarybiniais laikais, kitaip negalėjai nei mąstyti, nei kalbėti. Pakeiksnoti tarybinę santvarką galėjai nebent tiktai mintyse ar uždarame savo šeimos rate. Viešoje vietoje atsiliepęs neigiamai apie TSRS ar tarybų valdžią būtum susilaukęs didelių nemalonumų: galėjai ir atsakingų pareigų netekti, ir beprotnamyje ar kalėjime atsidurti, pakliūti į KGB akiratį. Savaime suprantama, iš eilinio kolūkiečio šakių ar iš traktorininko vairo už nepalankias kalbas niekas negalėjo atimti, tačiau pernelyg politikuojantys, savo nuomonę reiškiantys, kritikuoti santvarką bandantys atsidurdavo saugumiečių „juoduosiuose sąrašuose“ - juk kiekviename kolektyve buvo KGB užverbuotų agentų ar šiai struktūrai gera valia talkinusių aktyvistų. Kad „kagėbistai“ kartais žinojo apie mūsų kolūkio žmones daugiau, nei mes patys, šalia gyvendami, kasdien susitikdami, bendraudami, vis paaiškėdavo laikas nuo laiko. Pavyzdžiui, „Lenino keliu“ kolūkis draugavo ir bendradarbiavo su Vokietijos Demokratinės Respublikos Erfurto apygardos Veimaro rajono ūkiu „Vokietijos- Tarybų Sąjungos draugystė“, kasmet keisdavosi delegacijomis. Numatę būsimos mūsų ūkio delegacijos sudėtį iš anksto tvirtindavome LKP Anykščių rajono komitete, pateikdavome būsimos delegacijos narių charakteristikas. Kai rajkome gaudavome „palaiminimą“, jau galėdavome tvarkyti vizas, komandiruotes, kitus dokumentus LKP Centro komiteto Užsienio reikalų skyriuje, Užsienio reikalų ministerijoje ir pan. Kai kurių žmonių charakteristikos imdavo ir užkliūdavo atitinkamų įstaigų kabinetuose. Štai, tuomet ir sužinodavome, kodėl vienas ar kitas kolūkietis negali išvykti į Vokietijos Demokratinę Respubliką: tai turi giminių užsienyje ir su jais susirašinėja, tai namuose klausosi „Amerikos balso“ radijo stoties, tai buvęs tremtinys ar šiaip yra nepatikimas „elementas“ ir pan. Mes daugelio faktų net nežinojome, o štai tie, kam „reikėjo- tai žinojo.
Sakoma „ylos maiše nepaslėpsi“. Kad ir kaip girtum tarybinę santvarką, kad ir kaip bekartotum kaip gera gyventi TSRS, žmonės turėjo savo nuomonę, puikiausiai žinojo tikrą teisybę. Tą „gerovę“ kiekvienas savo akimis išvysdavo parduotuvėse prie pustuščių ar visiškai tuščių lentynų, stumdydamiesi eilėse prie „deficito“. Norintys įsigyti kokį vertingesnį daiktą namų ūkiui ar buičiai, metų metais laukdavo iš profsąjungos komiteto skiriamo talono. O dažnai net ir nesulaukdavo, nes visur viskam būdavo limitai, fondai, paskyros, deficitas.
Vis tik, kad ir kaip bebūtų kritikuojama ar net keiksnojama kolūkinė santvarka, dirbti ir gyventi „Lenino keliu“ kolūkyje nebuvo taip jau ir blogai. Ūkis buvo pirmaujantis ne tiktai rajone, bet ir respublikoje, ne kartą pelnytos prizinės vietos TSRS mastu. Neblogi būdavo atlyginimai, už geresnius rezultatus gamyboje darbuotojai sulaukdavo premijų, neretai metų pabaigoje išeidavo ir taip vadinamas „tryliktas“ atlyginimas. Ekskursijos važinėdavo pasižiūrėti modernaus technikos kiemo, iškilo nauji galvijų, kiaulidžių kompleksai, sandėliai, garažai bei kitokie statiniai, laukuose darbavosi pažangiausia tais laikais žemės ūkio technika. Kolūkyje išaugo dvi didžiulės gyvenvietės-Vaitkūnų ir Kunigiškių, buvo pristatyta pakankamai gyvenamųjų namų kolūkiečių šeimoms, pastatyta aštuonmetė mokykla, kultūros namai, vaikų darželis, įrengta poilsiavietė, restauravus istorijos paminklo- buvusios mokyklos pastatą, įkurtas krašto muziejus. Nutiesti geri keliai, dalis kelių buvo išasfaltuoti. Veikė valgykla, medpunktas, paštas, buitinio gyventojų aptarnavimo kombinato punktas. Tris kartus per dieną ištisą savaitę iš Anykščių iki Jatkonių ir atgal (per visą kolūkio teritoriją) važinėjo maršrutiniai autobusai. Kadangi kolūkis tapo dalininku steigiant Palangos ir Druskininkų sanatorijas, pigiai arba net nemokamai kolūkiečiai galėjo gauti kelialapius į tas sanatorijas. Pasirašius bendradarbiavimo sutartį su Kauno 2-ąja klinikine ligonine, du kartus per metus kauniečiai atvažiuodavo į kolūkį, vietoje tikrindavo žemdirbių sveikatą, konsultuodavo, prireikus gydydavo savo ligoninėje. Tradiciškai kiekvieną pavasarį po sėjos darbų būdavo organizuojama kokia nors įsimintina ekskursija, gausus būrys žemdirbių turėjo progos pabuvoti Maskvoje, Sankt Peterburge, Sočyje, Kryme, Taline ir kitur. Ne kartą kolūkyje organizuoti profesionalių atlikėjų koncertai, spektakliai, nuolat jaukiuose kultūros namuose pasirodydavo vietiniai meno saviveiklininkai.
Kai kam gali pasirodyti, kad kalbu pernelyg su nostalgija buvusiam kolūkiui, aukštinu kolūkmetį. Taip nėra. Kolūkmetis - tai ne Rojus ir šiai struktūrai nejaučiu nei nostalgijos, netariu jokių pagyrų žodžių. Bet kas buvo pastatyta, sukurta, pasiekta- akivaizdu. Ir tai pajusdavo visi kolūkiečiai.


- Beveik trečdalis produkcijos buvo pagaminama ne kolūkiuose, o asmeniniuose žmonių ūkiuose, vadinamuose 60 arų.


- Tai irgi tiesa. Kolūkiečiai be asmeninių ūkių buvo tiesiog neįsivaizduojami. Savo aruose visi užsiaugindavo bulvių, daržovių, šalia kiekvienos sodybos buvo sodas, uogynai. Tvartuose žmonės augindavo kiaules, laikydavo vištas, mielai visi laikė karves, galvijų prieauglį. Jeigu būtų leidžiama, savo asmeniniuose ūkiuose daugelis žmonių būtų laikę net po kelias karves ir jų prieauglį. Tačiau absurdiški „aukštesnės“ valdžios nutarimai buvo griežti- buvo galima laikyti tik po vieną karvę ir po vieną galvijų prieauglį. Kaip vykdomas šis nutarimas, vietoje tikrindavo kolūkio valdybos sprendimu patvirtinti specialistai. Vis tik atsirasdavo ir tokių apsukruolių, kurie sugebėdavo griežtus nutarimus „apeiti“ ir slapta išlaikyti didesnį kiekį galvijų. Iš pagalbinių ūkių kolūkiečiai sugebėdavo prisidurti papildomai pajamų, aprūpindavo maistu savo šeimas. Nebūdavo tuomet jokių socialinių išmokų gavėjų, valstybės išlaikytinių. „Lenino keliu“ kolūkis padėdavo savo nariams ir šiuo atveju. Iš kolūkio fermų kolūkiečiams buvo pigiau parduodami auginimui paršeliai, sklypų įdirbimui, ganyklų šienavimui skiriama technika. Miežiai būdavo sėjami bendrame plote, tad nereikėdavo rūpintis nei javų sėja, priežiūra, derliaus nuėmimu : rudenį gatavą produkciją galėjai pasiimti sandėlyje, apmokant tik simbolinį mokestį už sėklą ir atliktus darbus.
Dabar retai kur bepamatysi privačioje ganykloje besiganančią vieną kitą karvę - didesnes bandas turi tiktai ūkininkai. Nebelaiko sodiečiai ne tiktai karvių, galvijų prieauglio, bet netgi ir ožkų. Iškilus kiaulių maro grėsmei, riestasnukes buvo uždrausta laikyti, kiaulės išpjautos. Taigi, daugumoje tvartų dabar –tyla ir ramybė, nebent tik vištelės kudakuoja. Nelaikantys gyvulių privatininkai turimus žemės plotus išnuomojo kaimynams ūkininkams, o nedideliuose sklypeliuose užsiaugina savo reikmėms daržovių, bulvių. Bet kai kas net ir tokiam dalykui nerodo jokio noro, prie žemės nekiša rankų. Tapę socialiai remtinais, žino, kad valstybė aprūpins juos maisto produktais, skirs finansinę paramą pašalpų pavidalu. Nors kolūkmečiu negalėjo džiaugtis žmonės užgyventais turtais, bet ir neskurdo, netiesė rankų į pašalpas. Nes reikėjo dirbti ir kolūkiuose, ir savo pasodybiniuose sklypuose. Jeigu kas dėl kokių nors priežasčių nedirbo, tas buvo vadinamas „veltėdžiu“ ir sulaukdavo milicijos pareigūnų dėmesio. Pamenu, mūsų kolūkyje dėl pateisinamų priežasčių nedirbo du vyriškiai, tad atvykęs milicijos įgaliotinis laikas nuo laiko tikrindavo jų dokumentus, invalidumo pažymėjimus, gydytojų pažymas, domėdavosi, ar šie žmonės neveltėdžiauja.

-Kasmet buvo pareikalaujama, kad kolūkiai pagamintų vis daugiau. Ir įvykdydavo. Kokiais būdais tai būdavo pasiekiama?

- O ar galima buvo nepaisyti tų reikalavimų? Tai - tiesiog nesuvokiamas, sunkiai įsivaizduojamas dalykas. Tai tik dabar galima šnekėti, postringauti, kad buvo galima prieštarauti, neklausyti, nevykdyti reikalavimų, ginčytis, turėti savo nuomonę ir pan. Anuo metu nepasiginčysi, nepaprieštarausi. Iš Maskvos ateidavo reikalavimai į Lietuvą, iš Vilniaus jie pasklisdavo po rajonus, iš rajkomų – po ūkius. Kasmet buvo reikalaujama vis didesnių pieno išmilžių, kiaulių ir galvijų priesvorių, aukštesnių grūdinių kultūrų, linų derlių. Pabandyk pasiekti mažesnių rodiklių! Tuomet tą ūkį ir jo vadovus linksniuos iš visų tribūnų per visus pasitarimus, spaudoje, ramybės neduos komisijos, visokie kontrolieriai. Juk visuomet maloniau, kai giria, o ne kai peikia. „Lenino keliu“ kolūkis visuomet buvo pirmaujantis, tad argi galima buvo kada nors užleisti savo pozicijas? Ne kartą mūsų ūkiui netgi buvo patikėta rašyti raportus LKP ir TSKP suvažiavimams, siųsti telegramas apie pasiektus laimėjimus TSKP Generalinių sekretorių L.Brežnevo, M. Gorbačiovo vardu. Naivu būtų manyti, kad galėjai tuose raportuose, sveikinimo telegramose rašyti visą teisybę, nepagražintus skaičius. Neseniai tvarkydamas Svėdasų krašto (Vaižganto) muziejaus fondus, suradau 1986 metais kolūkio „Lenino keliu“ kolektyvo siųstą raportą Lietuvos komunistų partijos XIX suvažiavimui. Jame be kita ko rašoma:
„...“Lenino keliu“ kolūkio dirbantieji sėkmingai anksčiau laiko įvykdė 1985 metų ir viso vienuoliktojo penkmečio augalininkystės ir gyvulininkystės produkcijos gamybos ir pardavimo valstybei planus ir socialistinius įsipareigojimus. Per vienuoliktąjį penkmetį 15 procentų padidėjo grūdinių kultūrų derlingumas, o bendroji grūdų gamyba padidėjo trečdaliu, 2,5 karto padidėjo linų pluošto derlingumas, o valstybei šios produkcijos buvo parduota 55 procentais daugiau. Žymiai padidėjo per penkmetį gyvulių produktyvumas, pieno ir mėsos gamyba. Pieno primilžis iš kiekvienos karvės pasiekė 4026 kilogramus. Per penkmetį 78 proc. išaugo pašarų bazė. Darbo našumas padidėjo 25 proc., o ūkio rentabilumas- nuo 29 iki 47 procentų…”
Savaime suprantama, iki begalybės visi rodikliai kasmet negalėjo augti, didėti, pūstis. Tačiau vieną kitą skaičiuką padidinti, pagerinti, suapvalinti juk būdavo galima. Nuo tokio nekalto melo niekas juk nenukentėdavo, o daugeliui tai būdavo tiktai į naudą. Kolūkį lydėjo šlovė ir garbė, pas mus nuolat svečiuodavosi patys aukščiausi šalies asmenys, sulaukdavome svečių ir iš „plačiosios tėvynės sostinės- Maskvos“.

- Kas per daiktas buvo socialistinis lenktyniavimas?

- Lenktyniavimas, lenktynės - labai suprantamas, aiškus dalykas. Tiktai tarybiniais laikais būta ne šiaip sau paprasto lenktyniavimo, o socialistinio. Juk, kaip buvo teigiama, tuo metu visi gyvenome socialistinėje visuomenėje, iš brandaus socializmo „sėkmingai“ žengėme į komunizmą. Lenktyniauti privalėjo tarpusavyje miestai, rajonai, darbo kolektyvai, kultūros, švietimo, gydymo įstaigos, įvairios organizacijos, kolūkiai, taip pat atitinkamų profesijų žmonės. Nežinia, kokie protuoliai tai sugalvojo, iš kur tokie dalykai buvo „nuleisti“, tačiau šis sovietmečio reliktas buvo taip įsitvirtinęs, kad net mintis neateidavo į galvą, jog būtų galima išsiversti be soclenktynių. Socialistinio lenktyniavimo organizavimas buvo vienas svarbiausių ideologinių darbų ir „Lenino keliu“ kolūkyje. Kasmet socialistinius įsipareigojimus turėjo prisiimti fermos, brigados, skyriai ir kitokie padaliniai. Pasirašydavo socialistinius įsipareigojimus darbuotojai ir konkrečių darbų atlikimui, pavyzdžiui, sėjos, grūdinių kultūrų, linų nuėmimo laikotarpiui, pašarų ruošimo sezonui ir t.t. Tarpusavyje pasirašydavo socialistinio lenktyniavimo sutartis karvių melžėjos, kiaulių šėrikės, galvijų augintojai, traktorininkai, kombainininkai, vairuotojai, laukininkystės darbuotojai. Pasirašyti, užpildyti popierius neužtekdavo. Soc. įsipareigojimai būtinai turėdavo būti iškabinti viešoje vietoje: fermų „raudonuose kampeliuose“, mechaninių dirbtuvių poilsio kambaryje, dispečerinėje. Neduok Dieve, jeigu koks nors kontrolierius iš rajono, rajkomo darbuotojas pasidairys po fermą ar technikos kiemą ir nepamatys tų įsipareigojimų. Be to, reikėdavo laiku tuos popierius papildyti, kas mėnesį ar ketvirtį įrašyti atnaujintus duomenis, darbymečių metu išleisti „kovos lapelius“ , naujus sienlaikraščių numerius. Būdavo ir visiškai absurdiškų reikalavimų. Štai, prasidėjus javapjūtei, kombainininkams tiesiog į laukus būdavo atvežami pietūs, pavakariai. Kartu su maistu reikėdavo į laukus vežti ir stendą su duomenimis apie socialistinį lenktyniavimą, kombainininkų pasiektus rezultatus. Mėgaujasi kombainininkai maistu, o tu jiems „pūti miglą“, kalbi apie socialistinį lenktyniavimą, vedi politvalandėles... Prikūlus atitinkamą kiekį grūdų, pirmaujančio kombainininko kombainą tekdavo papuošti baltai išdažyta žvaigždute. Lenktyniaudavo tarpusavyje ir atskiri kolūkiai. Mūsų ūkis lenktyniaudavo su Anykščių rajono „Švyturio“ kolūkiu ir Rokiškio rajono „Tarybinės žemės“ kolūkiu. Kasmet per ataskaitinius susirinkimus vieni pas kitus važinėdavo lenktyniaujančių ūkių atstovai, kurie atnaujindavo sutartis, aptardavo socialistinio lenktyniavimo rezultatus. Teisybę pasakius, tokie sambūriai dažniausiai baigdavosi linksmomis vaišėmis, o apčiuopiamos naudos neduodavo jokios. Lenktyniavome ir su broliais baltarusiais iš Mogiliovo rajono „Zaria“ kolūkio, tiktai dėl tolimų atstumų vieni pas kitus lankydavomės jau gana retai...
Vis tik socialistinis lenktyniavimas kai kuriais atvejais būdavo ir labai reikalingas, naudingas dalykas. „Lenino keliu“ kolūkis nuolat buvo tarp lenktyniavimo nugalėtojų Anykščių rajone, taip pat ir respublikoje. Ne kartą pelnytos prizinės vietos ir Visasąjunginiame socialistiniame lenktyniavime. O atsidurti tarp geriausių respublikos ar TSRS mastu tai reiškia ir solidžias pinigines premijas, ir geras dovanas. Įteiktos premijos būdavo išdalinamos tų sričių, už kurias skirtas apdovanojimas darbuotojams, atsirasdavo galimybė metų pabaigoje išmokėti „tryliktą“ atlyginimą. Dovanų pavidalu kolūkiui skirti net keli tarnybiniai lengvieji automobiliai, du pianinai, keletas televizorių. Už pasiektus aukštus gamybinius rezultatus kelių dešimčių mūsų kolūkiečių krūtines papuošė ordinai ir medaliai. Net penki „Lenino keliu“ kolūkio darbuotojai pelnė vieną aukščiausių apdovanojimų- Lenino ordinus. Respublikoje kažin ar buvo dar bent vienas toks kolūkis, kuriame dirbo net penketas Lenino ordininkų? (Kad šis ordinas iki šiolei nepraranda materialinės vertės, įrodo ir kolekcionierių skelbimai: už šį apdovanojimą siūloma gana įspūdinga eurų suma...)
Nors kartais bandoma aiškinti, kad kolūkiuose masiškai buvo vagiama, tinginiaujama, girtuokliaujama, bet tai nėra visiška tiesa. Gal kai kuriuose ūkiuose tokia betvarkė ir gyvavo. Tačiau „Lenino keliu“ kolūkyje tinginiams, girtuokliams buvo sudaroma nepakantumo atmosfera, susumuojant socialistinio lenktyniavimo rezultatus būdavo atsižvelgiama ir į žmonių poelgius, jų darbo efektyvumą, pasiektus rezultatus. Visko, žinoma, pasitaikydavo, juk nėra namų be dūmų. Bet visumoje kolūkyje netrūko darbščių, sąžiningų žmonių, kurių dėka ir buvo pasiekiami ženklūs ( neprirašyti, nepagražinti, nepadailinti) rodikliai.

- Svėdasų krašte kolūkiai buvo, palyginus, stiprūs, ar netekdavo dalies uždarbio skirti silpnesniesiems rajono kolūkiams?
-Tokių faktų nežinau ir bijau ką nors ta tema kalbėti. Konkrečiai „Lenino keliu“ kolūkis kaip pirmaujantis ir ekonomiškai stiprus ūkis šefavo M.Melnikaitės kolūkį. Mes- šefai- dalyvaudavome to kolūkio ataskaitiniuose susirinkimuose, kviesdavome M.Melnikaitės kolūkio delegacijas į savo susirinkimus, pasirašinėjome šefavimo sutartis. Bet visa tai būdavo daugiau moralinė parama. M. Melnikaitės kolūkio pirmininkui Donatui Krikštaponiui pačiam netrūko sumanumo, iniciatyvos, jis puikiai tvarkėsi, bet „seno vilko“ Aleksandro Slavensko patarimai, pamokymai irgi labai pravertė. Gal kai kada esame savo „globotiniams“ padėję pašarais, kokybiškesne grūdų sėkla. O dėl finansinės paramos tai nieko nežinau.

- Iš dabarties įvertinkite, ar galėjo buvę kolūkiai išgyventi su turima technika, supratimu apie žemės ūkį ir požiūriu į darbą?
- Gyvenimas nestovi vietoje, technika modernėja, tobulėja, tų prabėgusių metų net neįmanoma palyginti su dabartimi. Savaime suprantama, kad kolūkiai būtų sunkiai išgyvenę, jeigu būtų naudojama atgyvenusi technika, jeigu nebūtų diegiamos šiuolaikinės technologijos, mokslo pažanga. Žinoma, labai svarbu yra ir žmonių požiūris į darbą, darbo efektyvumą, jiems patikėtas užduotis, pareigas, žemės ūkio naujoves ir panašius dalykus. Betgi, viskam tobulėjant, keičiantis, galėjo keistis ir patys žmonės, prisitaikyti prie laikmečio reikalavimų.
Mano įsitikinimu, prieš kolūkius buvo užsimota per greitai ir neapgalvotai, viskas daryta pritaikant vieną „kurpalį“, be jokių išlygų. Buvo galima nesiimti tokių drastiškų priemonių, vienu mostu likviduojant kolūkius ir tarybinius ūkius. Galima buvo leisti žmonėms pasirinkti: kas nori- tegu ūkininkauja, pasiima savo dalį, o kas nori- telieka kolūkyje. Ypatingai nereikėjo skubėti su pažangių, stiprių ūkių, turinčių pakankamą materialinę bazę, likvidavimu. Kas liko iš buvusio garsaus, stipraus, pirmaujančio „Lenino keliu“ kolūkio? Atsiskyrus panorusiems savarankiškai ūkininkauti, buvo įkurtos kelios atskiros smulkios žemės ūkio bendrovės, privačios įmonės, tikros ūkinės bendrijos bei kitokie padariniai. Šios struktūros vienos anksčiau, kitos vėliau buvo likviduotos, turtas išdalintas pajininkams. Iš daugelio statinių liko tik tušti, niekam nereikalingi, apleisti pastatai ar net griuvėsių krūvos. Kolūkmečiu čia visi turėjo darbus, buvo daug jaunimo. Nebelikus kolūkio ir bendrovių, kaip ant mielių išaugo bedarbių, socialines pašalpas gaunančių žmonių skaičius, jaunimas išvažinėjo. Nelengvas dienas pastaruoju metu išgyvena ir pieno ūkius turintys ūkininkai. Esant tokioms juokingoms pieno supirkimo kainoms ir abejingam, aplaidžiam šalies valdžios požiūriui į pienininkystės ūkius, sodiečiai pradeda naikinti fermas, išpardavinėja karves, atsisako pieno ūkių, ganyklų vietose sėja grūdines kultūras. O koks dabartinis buvusio „Lenino keliu“ kolūkio vaizdas? Mokslo metais čia dar užsuka „Autoveldos“ autobusiukai, o moksleivių atostogų metu ištisomis savaitėmis ar net mėnesiais gyventojai palikti be jokio susisiekimo su seniūnija ar rajono centru. Iš vaikų darželio, pagrindinės mokyklos liko tiktai pastatus- vaiduoklius primenantys vaizdai. Tenka rinktis: arba ieškoti pakeleivingo transporto, samdyti geranoriškus kaimynus, arba kėpsoti namuose, laukiant, kol baigsis moksleivių atostogos ir vėl teiksis kursuoti maršrutiniai autobusai. Poilsiavietę Jotkonyse ir tvenkinį valdo privatininkai – tos žemės savininkai. Prieš kurį laiką buvo panaikintas felčerinis- akušerinis punktas, visai neseniai uždarytas Vaitkūnų paštas. Teliko Vaitkūnuose tiktai kultūros namai ir biblioteka, o Kunigiškuose- muziejus. Dar laimė, kad veikia buvusio kolūkio teritorijoje dvi parduotuvės, dažnokai užsuka autoparduotuvės, bent jau gyventojams nereikia sukti galvos, kaip nusipirkti maisto produktų.

Palikite komentarą

0
Sąlygos ir terminai.
  • realybė

    Nuoroda

    Žurnalistai turėjo rašyti taip, "kaip reikia". Toks darbas. Ir dabar tas pats, tik dievukai kiti, tad dabartiniai žiniasklaidininkai nė kiek ne kitokie, nei anuomet buvo gerb. Vytautas.

    Prieš 3 metų
  • taigi

    Nuoroda

    tokius zmones reikia gerbti ,nes jis neapsimeta nekeicia kailio ,buvo ir bus tikras komunistas

    Prieš 3 metų
  • Kaimietis

    Nuoroda

    Taip gera buvo "ponu" būti prie "draugų" valdžioje, kad nebegali nešlovindamas sovietų pamatyti dabartinių laisvų žmonių pasiekimų. Dėl to kas sugriūvo- kiti kalti tik ne patys vadovavę ir skaičiukus "gražinę".
    Labai keista ir dėl "Anykštos" tiek daug skiriamo dėmesio buvusiam TSKP vietos sekretoriui-ideologijos fronto darbuotojui.... ar tik nebus toks tokį sutikęs?

    Prieš 3 metų
  • Mindaugas

    Nuoroda

    Gerai, Vytautai, parašei. Linkėjimai!

    Prieš 3 metų
  • XXX

    Nuoroda

    Net ašarą ištraukė kaip "gera" buvo prie sovietų. Negi tas žmogelis neprisimena technikos, primilžių ir t.t. kaip buvo viskas pasiekiama. Šiurpu pagalvot kad dar yra su tokia nostalgija prisimenančiu sovietizmą, šiurpu

    Prieš 3 metų
  • Vytuk, užmiršai paminėti, kad tebegalioja tų laikų auksinė taisyklė "Netepsi - nevažiuosi" :) Tie, kurie gyvenime vadovaujasi šia taisykle, neskursta ir Anykščiuose... ar ne ?

    Prieš 3 metų