Rašytojas Antanas Drilinga yra parašęs apie 40 knygų. Lietuvos rašytojų sąjungai jis priklauso per 50 metų, nuo 1962-ųjų. Jis taip pat ir vertėjas, ir operų libretų autorius, ir žurnalistas. Tarybiniais metais A.Drilinga redagavo tris žurnalus – 1965-1966 m. „Moksleivį“, 1967-1972 m. – „Nemuną“, 1985-1989 m. „Literatūrą ir meną“. Šį kartą „Anykšta“ su rašytoju kalbėjosi apie kultūrinių žurnalų redaktoriaus duoną tarybiniais metais.
-Vyresnieji „Nemuną“ atsimename, kaip nestandartinį, kitokį nei visi kiti tarybiniai žurnalai, leidinį…
-„Nemuno“ net formatas buvo kitoks… Dirbau Vilniuje „Moksleivyje“, vieną kartą pasikvietė į centro komitetą ir nurodė važiuoti į Kauną steigti „Nemuno“. Tai buvo rimtos gimdymo kančios Kaunui, nes miestas kultūrine prasme buvo apsnūdęs, gal todėl ir buvo nuspręsta steigti „Nemuną“ Kaune. Tada mieste gyveno tik trys rašytojų sąjungos nariai. Leidinių turinį kontroliavo „Glavlitas“ – vyriausioji literatūros valdyba, kiekvieno leidinio, kiekvienas puslapis buvo sužiūrėtas. „Nemunas“ buvo savotiškas išsišokėlis. Rūpėjo, kad jis būtų gyvas. Tarybinė propaganda buvo standartizuota, reikėjo išmokti formuluotes, kurios tapo gyvenimo būdu. Regis, „Nemuno“ leidimas Kaune, kiek toliau nuo „Glavlito“, leido turėti laisvesnes rankas, kontrolė buvo silpnesnė. Kaunas, apskritai buvo laisvesnis, maištingesnis. „Nemune“ spausdinti fotomenininkų Aleksandro Macijausko, Romualdo Rakausko, Antano Sutkaus darbai, kuriuose žmogus pateikiamas kaip žmogus, o ne kaip visuomenės atributas. Rūpėjo skaitytojus supažindinti su Pasauliu, praplėsti akiratį, paaiškinti kad Pasaulis nėra tiks TSRS rėmuose. Pasirodė vertimų, modernių rašytojų kūrinių fragmentų.
-„Glavlitas“ pastabas pateikdavo, po žurnalo atspausdinimo ar cenzoriai skaitė jau korektūrinius puslapius?
-Prieš spausdinimą. Jei ką nors ydinga ketini įdėti – spausdinimas bus sustabdytas. Jie peržiūrėdavo maketą, kuris teikiamas spaustuvei. Prisimenu jau „Literatūroje ir mene“ kilo problema, kodėl spausdiname tokius Sigito Gedos eilėraščius ir tie eilėraščiai buvo išimti. Paskui S.Geda juos pataisė.
-Buvo Lietuvos autorių, kurių kūrybos apskritai nebuvo galima spausdinti?
-Kiekvieno autoriaus tikslas buvo rašyti taip, kad juos spausdintų. Buvo Ezopo kalba. Pamenu Juozo Grušo kūriniai „Nemune“ buvo taip užmaskuoti, kad cenzūra prie jų negalėjo prisikabinti. Kiekvienas meno žmogus mokėjo maskuotis. Nesakau, kad „Nemunas“ buvo revoliucinis, nes nepaklusęs ne tik pats nebedirbsi, bet ir leidinio neliks. Viskas buvo sustyguota pagal partijos liniją, bet stengėmės padaryti nors šiek tiek daugiau nei buvo galima.
-Kokiu tiražu ėjo „Nemunas“?
-Tiražas buvo nustatomas. Pradžioje buvo 5000 egzempliorių, bet per pusę metų pasiekėme 75 000. Didinti tiražo nebuvo leidžiama.
-„Nemunas“ buvo deficitas?
-Ne. 75 000 užteko. Kažin ar Lietuvoje kada kitas žurnalas leistas tokiu tiražu.
