Tarybinės parduotuvės asortimentas: duona, silkė „ivasi” ir jautienos lajus

Anykščių rajono vartotojų kooperatyvo direktorė Rita Kripaitienė spėjo dar tarybiniais metais padirbti prekybos sistemoje. Pardavėja ji niekuomet nedirbo, bet devintajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje būdama prekių žinove matė tarybinę prekybą iš vidaus.

-Tarybiniais metais pardavėjos buvo dideli ir svarbūs žmonės. Kurios tarybinės prekybos sferos buvo pačios geriausios, kuriose buvo naudingiausia ir prestižiškiausia dirbti pardavėjomis?

-Anykščiuose, turbūt, kad geriausia buvo dirbti gatavų drabužių ir avalynės skyriuose. Šių prekių visada trūko, kai kažko atsirasdavo prekyboje, rikiuodavosi eilės. Toliau turbūt mėsos skyrius, eilėse pirkėjai stovėdavo nuo ankstaus ryto. Dabartinio turgaus teritorijoje buvo speciali parduotuvė veteranams ir kitiems turintiems privilegijų, kurioje pagal talonus parduodavo žirnelius, šprotus, majonezą… Ši parduotuvė taip pat buvusi gera darbo vieta.

 -Beveik visos prekės, net ir prieš Tarybų Sąjungos griūtį buvo deficitas. Ar galėtumėte pavardinti prekes, kurių bet kuris mirtingasis bet kada galėjo nusipirkti?

-Kruopų visada buvo. Duonos buvo. Dėl duonos buvo valstybinė politika – jos privalėjo visada būti visų parduotuvių lentynose. Pamenu, kai dirbau Anykščių duonos kepykloje, sugedo krosnis, naktį vežė kitą krosnį iš Ukmergės – duoną buvo privaloma laiku pateikti pirkėjams. Duona kainavo kapeikas, todėl ją pirkdavo maišais ir šerdavo gyvuliams. Sviesto būdavo, pieno produktų buvo. Buvo nerafinuoto saulėgrąžų aliejaus iš statinių, jautienos lajaus, silkės „ivasi“.. Pirmos rūšies kvietinių miltų prekyboje buvo, o štai aukščiausiosios rūšies miltai jau buvo deficitas. Buvo tam tikrų prekių fondai, kuriuos parduotuvės nori nenori turi paimti. Dešrų, žinoma, nebuvo. Pamenu, kai atsirado stora, virta „Panerių“ dešra po 3 rublius 20 kapeikų už kilogramą, kokio ji atrodė nepaprasto skonio… Kai kurių prekių parduotuvėse trūko dėl dirbtinai sukurto deficito. Pavyzdžiui, būdavo išduodami įvairūs talonai ir žmogus, gavęs talonus cukrui, jo pirkdavo ne tiek, kiek jam cukraus reikia, o kiek galima įsigyti už tuo talonus.

-Pardavėjos primityviom svarstyklėm turbūt stengdavosi „nusverti“?

-Nesakyčiau, kad toks apgaudinėjimas buvo masinis reiškinys. Ir tada svarstyklės buvo tikrinamos, kalibruojamos. Pati atsimenu, kaip per vieną iš prekių perkainavimų pardavėja, man, tada prekių žinovei, apie neperkainuotas prekes sakė: „Šitų – nematyk“. Visose parduotuvėse prekės kainavo tiek pačiai ir, jei būdavo perkainavimas, visur jis vykdavo tuo pat metu. Dar ir dabar atsimenu, kad sviesto kilogramas kainavo 3 rublius 40 kapeikų, batonas – 12 kapeikų, pigiausia juoda duona – 16 kapeikų, kilogramas kiaulienos – 2 rublius, kilogramas vištienos – nuo rublio 10 kapeikų iki rublio 60 kapeikų.  

 -Parduotuvėse visko trūko, tačiau Anykščių restorane be vargo galėjai gauti kepsnį, o kulinarijoje – keptą vištą. Kažkokia buvo atskira politika specialiai visuomeninio maitinimo įstaigoms?

-Visuomeninio maitinimo įstaigoms buvo kiti prekių fondai. Buvo nustatyta, ko ir kiek turi gauti restoranas ar valgykla.

 -Ar pati pamenat kada pirmą kartą pamatėt apelsinus?

-Senis Šaltis man atnešdavo apelsinų…. Paruošų kontora apelsinų gaudavo kartais. Bananai buvo didžiulis deficitas, tokie žali, mažiukai…