Ir nieko nebepakviesim „Tėt“… (Rievės. 2026-06-05)

Tikriausiai antra savaitė vos įsėdus į automobilį ir įsijungus radiją, girdžiu rekomendacijas, kaip Tėvo dienos proga nudžiuginti tėtį. Arba tereikia įsijungti kompiuterį ir ten – šimtas reklamų. Kažkas siūlo marškinėlius su užrašu „Geriausias tėtis“, kažkas – kepsninę, o dar kitas – kuponą pasitikrinti sveikatą, nes geriausias tėtis – sveikas tėtis.
Tokios idėjos džiugindavo. Greitai sesei „numesdavau“ nuorodą, ar ji man ir abi pasidžiaugdavom: tiks! O gal kažką rasim „Žirgelio“ mugėse – būtinai reikia prasukti. Ir nepamiršt iš ten rūkytos žuvies! Susiderinti, kada suvažiuojam, kada pasveikinam, nors tos dovanos, tikriausiai, labiau rūpėdavo mums patiems.

Vis dar sunku suvokti, bet jau antra Tėvo diena – be jokių nuorodų, o kiekviena reklama skaudina. Nei marškinėlių, nei kepsninės, nei „crocsų“ (tiesa, šituos kiekvienais metais dovanodavom gimtadienio proga), nei naujo kastuvo nebedovanosim niekada. Niekada nesusėsim visi šeši prie stalo, traukdami viens kitą per dantį. Neieškosim sode, nes jau iškepė šašlykai. Niekada nepaklausim, koks paukštis čia „rėkauja“, koks vabalas lipa per sieną, koks augalas išdygo prie kelio. Niekas nebepasakys nuomonės, koks politikas teisingai kalba, o kuris – meluoja. Nepatars, už ką balsuoti. Vaikai niekada nebeklaus, kada grįš diedukas, ar nusiveš į sodą, nepasigirs, kad šis parduotuvėj „perka viską“, o sode leidžia vieniems kūrenti laužą ir kept bulves. Nebekalbės su dieduku „apie mokslą“. Ir neis drauge į pirtelę. Niekas nebeslėps nuo mamos, kad prisipirko naujų augalų, jų nebesodins, nebetįs akmenų ir didžiausios „tačkės“ su žemėm. Neberašys knygų. Ir nieko nebepakviesim „Tėt“…
Turėjom tiek daug nuveikti. Tiek daug sužinoti. Liko dar tiek daug pasodinti. Perduoti meilę gamtai anūkams. Tai buvo autoritetas, žmogus, kuris žino beveik viską. Su kuriuo galėjau pasikalbėti ir apie rajono naujienas, žmones, vietas.

…Mūsų vaikystė buvo truputį išprotėjus. Tėtės dėka. Nepažįstu daugiau tokių, kuriems tėtė būtų liepęs važiuoti į pievas gaudyt pelių (o gal pelėnų?), nes rūsy laukia alkanas gandras. Arba pelėdos. Ežys. Žaltys. Ar kas tik nori. Nepažįstu tokių, kurie užklimpo Ruklos smėlynuose, nes reikėjo rasti smėlinę auslindą, kurie skaičiavo serbentus, nes reikėjo palyginti, kiek uogų kasmet subrandina krūmas, kurie rinko stumbražoles ar surašinėjo rajono gandralizdžius. Ar tų, kurie laukė mašinoj, kol miške Tėtė kažko ieško (ne grybų, o reto augalo, nes „tikrai čia turėtų augt“) arba važiuoja beveik grioviu, nes pasirodė, kad ten auga nematyta žolė. Niekada nebijojom varlės, žalčio ar karkvabalio, tempdavom namo viską, kas juda ir klausdavom: kas čia? Jei atsakymo Tėtė nežinodavo, rasdavo knygose.
Tėtė mūsų nesūpavo, nenešiojo ant rankų ir nebučiavo. Mokydamas plaukti, „nesicackino“ – paleido ir plauk. Išmokom. Bet visuomet jautėm jo rūpestį, nuraminimą, žinojom, kad visada padės, pasakys, pamokys.

Antroji Tėvo diena, kai teliko gėlės, žvakė ir tyla…
Kai kas sako, kad jis gyvas visur – sode, mieste, kur tik prisilietė jo ranka, kur buvo jo idėjos. Galbūt. O gal ir ne. Sodas niekur nedingo, jis žydi. Bet jis kitoks. Liūdnas. Nenoriu ten būti. Gal sode gyvena jo dvasia, bet aš jos nematau. Nematau iš krūmo išlendančio Tėtės. Nebėra jo ten, kasančio duobes. Ir augalų kolekcijų daugiau nebėra. Nei augalai, nei projektai nesijuoks, neparašys, nepaskambins, nepatars, nepasakys, neatsakys, nepadės, neparodys.
Ir visos likusios Tėvo dienos bus tokios pat – gėlės, žvakė ir tyla.