|
|||
|
|
||
Kas turėtų tapti populiariausia 2021-ųjų metų Anykščių slaugytoja?Dienos anekdotas– Nustok man rodyti liežuvį, nes susirgsi! KomentarasTaigi:„Gyvename laikais, kai protingi žmonės laikomi kvailiais, kvailiai laikomi protingais, sveiki žmonės laikomi ligoniais, ligoniai laikomi sveikais. Turi būtinai sirgti, į oganizmą leistis nuodus, po 2-3 dozes į metus, tik tada būsi laikomas sveiku. O tas žmogus, kuris turi gerą imuninę sistemą, daug metų nesirgo peršalimo ligomis, laikomas ligoniu ir pavojingu, nes jis nenori dalyvauti eksperimentinių vakcinų išbandyme, klauso specialistų, kurie daug metų tiria koronavirusus ir perspėja, jog vakcinos yra rizika žmogaus imuninei sistemai ir jokios naudos, nes pasiskiepiję taip pat bus viruso nešiotojai ir taip pat sirgs, todėl jie niekuo nesiskirs nuo nepasiskiepijusių, todėl privalės elgtis taip pat. |
![]()
Vyskupas Teofilius Matulionis kunigų apsuptyje.
Tas kaimas yra garsiojoje Skiemonių parapijoje, prie nedidelio, lėtai sruvenančio Lento vardu žinomo upelio, plukdančio savo vandenis į didžiausią šių apylinkių upelaitę Lukną, visuomet buvo nedidelis, net tarpukariu, 1923 m., surašant tebuvo 7 sodybos su trisdešimčia gyventojų, o po visų amžių audrų ir negandų pasiliko tik trys gyvenimai, kuriose prieš penkerius metus suskaičiuoti vos penki čia registruoti sodiečiai. Tokia mat dabar lietuviškojo kaimo realybė. Klėtelės paslaptys Būsimo palaimintojo pusseserė Anastazija Matulionytė buvo ištekėjusi už Jono Balaišio į Spiečiūnų kaimą. Buvusi jauki, giliai tikinčių žmonių šeimyna. Kuomet vyskupas Teofilius Matulionis lankydavosi gimtuose kraštuose, šių giminaičių sodyboje apsistodavo ilgesniam laikui, o 1934 - ųjų vasarą gyveno net dvi savaites. Jam patiko paprastoje klėtelėje, kur nakvodavo bei įsirengęs altorių kasdien švęsdavo šv. Mišias. Lankėsi ir kitose apylinkės bažnyčiose – Alantoje, Anykščiuose, Burbiškyje, užsukdavo pas giminaičius bei pažįstamus – lankėsi pas Filomeną Navikienę Klykūnuose, pas Juozą, Anicetą bei Kazimierą Paulavičius Anykščiuose. To didžio žmogaus tikėjimas, nuoširdumas, tiesumas, kentėjimų sovietų kalėjimuose legenda ypač paveikė Anastazijos anūką, jos sūnaus Teofiliaus vyresnįjį sūnų Bronių, kuris, matyt, todėl apsisprendė ir pasirinko kunigo kelią. Per visą savo dvasininko kelią, uoliai tarnaudamas vikaru prie vyresniojo kunigo, o vėliau jau pats būdamas klebonu, nuolat prisimindavo šventojo aureolės vertą pamaldų vyrą, gilinosi į jo neįtikėtiną istoriją, ką išgirdęs, pajautęs užrašinėjo. Taip palengva susidėjo kelių dešimčių lapų aprašas, istorijos, apie kokias pasakoja visų amžių šventųjų gyvenimus nušviečiančios knygos. Buvo girdėję apie Teofiliaus studijas Petrapilyje, apie darbus, skleidžiant Kristaus tiesą, statant bažnyčias Latvijoje, apie dar vieną sugrįžimą į bolševikų valdomą, prievarta paženklintą, jau Petrogradu tapusį miestą prie Nevos. Apie šiame dideliame mieste neįprastai sunkiomis sąlygomis statomą katalikų bažnyčią, proletarinės valdžios persekiojimus, metus, praleistus kalėjime ir išmainymą į Lietuvos bolševikus. Tuomet visoje Lietuvoje buvo rašoma ir kalbama apie grupę lietuvių kunigų, kuriuos sovietinė vyriausybė sutiko paleisti, jei mainais į Rusiją galės išvykti mūsų šalyje kalinti bolševikai. Saviškiai, tokie kaip Antanas Sniečkus ir kiti tėvynės išdavikai bei jos laisvės duobkasiai išvyko pas saviškius. Tuomet T. Matulionis jau atvyko kaip vyskupas. Lankėsi šioje sodyboje, pamaldos vyko Skiemonių bažnyčioje, Alantoje, kryžiaus pašventinimas, o po to kelionė į Romą, kelionė į Ameriką, net Afriką. Visą pasaulį apskriejusi žinia, kad jį su broliška meile sutikęs popiežius Pijus XI paprašė, kad pirmasis jį palaimintų vyskupas Teofilius, nes jis yra tikėjimo kankinys. Prieš išvykdamas į didžią kelionę, viešėjo Balaišių vienkiemyje, išvykęs pasigedo rožančiaus, todėl susirūpinęs laiške iš Klaipėdos, prieš sėsdamas į laivą per Švediją keliauti į Ameriką, A.Balaišienei rašė: „Man išgaišo paminklinis, iš Rusijos atsivežtas Rožančius, kuris mane lydėjo kalėjimuose. Man regis, kad jis iškrito iš palto kišenės, kai jis buvo valomas nuo dulkių padėjus ant darželio tvoros. Prašome paieškoti, jeigu rasit, prašau palaikyt, o grįžus iš Amerikos man jį atiduoti...“ Relikvija atsirado. Palaimintasis lankėsi ir Anykščiuose, svečiavosi vietinių verslininkų klubo šventėje, sakė pamokslą apie tikėjimą ir darbą. Uolusis Bronius Balaiša... Kaip pasakoja amžininkai, jaunojo Broniaus pasirinkimas žengti kunigystės keliu buvo nulemtas garsiojo giminaičio, tikėjimo kankinio kova, atkaklumas, iškęsti persekiojimai ir tvirtybė. Kunigas per amžius - buvo pasakyti įšventinimo žodžiai ir Skiemonių bažnyčią jo primicijų dieną, dar spindint pavasario sniegui prigužėjo pilnutėlė džiaugsmingai nusiteikusių žemiečių ir tolimesnių tikinčiųjų. Užrašas prie šventovės durų kvietė Bronių būti narsiu Kristaus kariu, tikėjimo saugotoju. Uolus ir buvo. Pandėlyje buvau jį susitikęs. Važiavo dviračiu, ant vairo, kurio gale spindėjo prisuktas veidrodėlis, buvo užsikabinęs nemenką išsipūtusį portfelį, plakėsi ilgo palto skvernai, per spindinčius akinių stiklus švytėjo linksmos akys. Jaunasis brolis – žinios nešėjas Tam, kad dar daugiau apie Teofilių sužinotume, ko dar niekas negirdėjo išgirstume keliavome pas Balaišos brolį Algirdą Balaišį į Uteną. Šis linksmas vyras kelias valandas įdomiai pasakojo apie brolį, apie tai, ką girdėjo, ką regėjo, apie palaimintąjį arkivyskupą Teofilių. Komentarai
|
Palikite komentarą