Ar grybaujate?

Dienos anekdotas

- Klausyk, kaip teroristai pagrobia lėktuvus, juk lėktuvai tokie
dideli...?
Kita atsako:
- Durne tu... kai pakyla į orą, tie lėktuvai pasidaro mažiukai,
mažiukai. Tada jau problemos kaip ir nėra!

Komentaras

Vidmantai: "nekurstykite anykštėnų savo rašliavomis, skatinančiomis pilti bjaurius komentarus. Kaip žurnalistas turėtumėte suprasti, kad algos kilo visiems mirtingiesiems - valdžiai, Jonui, Petrui, Onutei... dėl šalies mokesčių sistemos pasikeitimo. Ramybės."

Skaityti komentarus (5)
Tėvas ir sūnus Baltramiejus ir Rimantas Indilai prisimena savo ir kaimo jaunystę.

Šie žodžiai nejučiom išsprūdo į gimtąjį kaimą, pas tėvą ūkininkauti sugrįžusiam Rimantui Indilui. Vyras tuojau pat pasitaisė, kad jam nėra gražesnio ir mielesnio kaimo už Jurgiškį, dėl jo jis palieka ir Utenoje turimą namą ir didžiąją dalį laiko dabar praleidžia kartu su devinton dešimtin įkopusiu, tačiau dar gana tvirtai atrodančiu tėvu Baltramiejum.
Tačiau be tėvo ir sūnaus šiame Viešintų seniūnijos, prie Kupiškio rajono ribos ir Viešintų – Kupiškio plento prisišliejusiame kaime gyvena tik dar nuolatiniai gyventojai.

Upeivis sugrįžo

Viešintų – Kupiškio plento sankryžos rodyklėje kažkodėl parašytas Varnelių kaimas, nors Varneliai dar tolėliau už Jurgiškio. Trikampyje tarp plento ir keliuko į kaimą - sodyba, kurioje, prisiminiau, gal prieš penketą metų šnekinau iškalbingą jo šeimininkę. Deja, durys užrakintos, geriau įsižiūrėjęs suvokiau, kad tvarkingame name, tikėtina, niekas ir negyvena, matyt, vaikai atvažiuoja savaitgaliais ar vasaromis, o mano šnekinta moteris jau bus iškeliavusi į amžinybę…
Pažliugusiu keliuku važiuoju toliau. Toje pačioje kelio pusėje dar viena sodyba. Prižiūrėta, iščiustyta, tačiau irgi be jokių gyvybės ženklų. Kaip vėliau sužinojau, tai buvusios Jurgiškio pradžios mokyklos pastatas, kurį nusipirkę rusų tautybės žmonės čia atvažiuoja tik vasaroti.
Pradžios mokykla kaime veikė nuo 1930 – ųjų, prieškaryje joje mokėsi daugiau šešiasdešimties vaikų, o 1969 metais ji uždaryta visiems laikams.
Keliauju toliau. O čia senos senutėlės sodybos su moliniu tvartu erdviame kieme su benzopjūklu darbuojasi net trys vyrai. Pasisveikinam. Du draugiški, prašo trečiojo bent trumpam benzopjūklą išjungti, juk susišnekėti negalima. Šis benzopjūklą užtildo, tačiau pamatęs fotoaparatą užsiplieskia, vos ne keiktis pradeda, ir toliau rėžia storą alksnį. Bet per trumpą tylos akimirką spėju sužinoti, kad sodybos šeimininkas Alvydas Ragauskas į gimtinę gyventi sugrįžo iš Kauno. „Dirbau Nemuno laivininkystėje, kai ten darbo neliko, sugrįžau, - netęsia vyras. – Taip jau išėjo, gyvenu vienas”.
Nors ežeras netoliese, laivininkystėje dirbęs A. Ragauskas sako, kad žuvauti nemėgstąs. Kas kita medžio darbai. Iš tiesių, kaip iš styga juodalksnių, sako, grožybių padarysiąs. Kad jis tai moka, liudija originali, tarsi inkilas, pašto dėžutė.
Dar viena sodyba toje pačioje kelio pusėje pasitinka užrakintomis durimis, nes į ją irgi tik vasaroti atvažiuojama, tačiau šiek tiek atgal sugrįžus, kitoje kelio pusėje, ir šlapiu keliuku įvažiavus į kiemą, pasitinka žvalus vyras, kviečia į kambarį, nes ten dar ir tėvukas esąs.

Gimtinė mielesnė už miestą

„Dar tvarkomės, noriu įrengti visus patogumus, kaip mieste, - šypteli 18 metų Utenoje gyvenęs ir kiekvieną savaitgalį į kaimą lėkęs R. Indilas, - Visuomet jaučiau gimtojo kaimo trauką. Kai namą suremontuosiu, tuomet gal ir šeimą čia parsivešiu”.
Vyras turi kam palikti išpuoselėtą namą Utenoj: užaugino tris sūnus - Dainius jau mokosi Utenos kolegijoje, Marius – technikos mokykloje, o mažėlis Paulius - Alfonso Šapokos gimnazijoje.
R. Indilo vaikystė prabėgo prie antro pagal dydį Anykščių rajone Jurgiškio ežero, dabar prie šio ežero šliejasi jo žemė, nors dėl darbų ūkyje pažvejoti ir nelieka laiko. Dirba 30 hektarų žemės, turi 15 ha miško, laiko 8 karves, prieauglį, sėja 6 ha grūdinių kultūrų. Kiek gali padeda devinton dešimtin įkopęs tėvas Baltramiejus. Prieš du dešimtmečius į pensiją išėjusio, į šią Užų sodybą, iš kurios Pranciškus Uža už partizanų rėmimą buvęs Sibiran ištremtas. „Užkuriom” iš gretimo kaimo atėjusio B. Indilo rankos dar stiprios, užgrūdintos sunkiuose darbuose kolūkyje.
Vyrai rodo senas nuotraukas, kuriose gausybė žmonių, kraunančių kolūkio šiaudus, kasančių bulves. Pasak jo, tuomet kaime gyveno per 70 žmonių, važinėję sunkvežimiais į ekskursijas prie jūros, į Rygą, Vilnių, vaidinę Viešintų klojimo teatre.
Jurgiškis kadaise, kaip teigiama „Anykščių krašto vietovių žinyne“, net miesteliu tapti pretendavo, dėl to su Viešintom lenktyniavo. XIV amžiuje prie ežero buvo pastatyta karčema, prie jos kūrėsi kaimas. 1589 metais Lietuvos didysis kunigaikštis ir Lenkijos karalius Zigmantas III Vaza leido steigti Jurgiškio mietelį, rengti turgus, prekiauti degtine, midumi.
Tačiau tik už 5 kilometrų buvo Viešintų dvaras ir per kelis šimtmečius Jurgiškį nurungė. Dvaras buvo ir Jurgiškio kaime, 1796 – 1798 metais jame gyveno kunigas ir poetas Antanas Strazdas. Turtinga istorija besididžiuojantis kaimas kelis metus priešinosi kurti kolūkį, kuris čia atsirado tik 1950 – aisiais.
Taigi, dabar ne patys geriausi Jurgiškio kaimo laikai, tačiau turėdamas ežero, deja, gerokai apžėlusiomis pakrantėmis, trauką, gyvasties nepraranda, jo pakrantes jau ženklina kelios vasarvietėmis virtusios sodybos. Kas žino, gal poilsio verslu susidomės ir į gimtinę sugrįžęs R. Indilas arba kuris nors jo sūnus.

Jonas JUNEVIČIUS

Palikite komentarą

0
Sąlygos ir terminai.
  • Komentarų nerasta