10 metų kalėjimo už trispalves vėliavėles Anykščių gatvėje

Anykščiuose daug kas pažįsta ir už nuosaikumą, patriotiškumą, visuomet gerą nuotaiką gerbia nenuilstančią kovotoją už laisvą ir teisingą Lietuvą, Lietuvos tremtinių ir politkalinių sąjungos Anykščių skyriaus pirmininkę Primą Petrylienę.
Atverkime jos netrumpo, džiaugsmais ir vargais paženklinto gyvenimo istoriją.

Laimės dienos tėviškėje

Tėvelis Balys Bučys kilęs iš Ažuraisčių kaimo kartu su žmona, kurkliete iš Trakinių sodžiaus Pranciška Mockevičiūte, dar prieš Pirmąjį pasaulinį karą sugrįžo iš Amerikos, pirko Songailos dvare net 35 hektarus žemės. Kūrėsi, išsistatė gražius trobesius, uoliai darbavosi, bet neatlaikė tolimame krašte aukso kasyklose prarasta sveikata, mirė dar prieš karą, vos 33 – ejų, palikdamas dar apyjaunę žmoną ir pulką vaikų – Stasį, Steponą, Antaniną, Algimantą ir vos penkerių metų Primą.
Tad visiems jau nuo mažens teko dirbti ūkio darbus, nes ūkis didelis, daug gyvulių – laikę 4 arklius, 6 – 7 karves, prieauglio, avių, kiaulių, paukščių. Samdydavo berną, mergą, o vienu metu ir piemenį, kiek įmanydama našlė sukosi pati, kiek galėdami padėjo vaikai. Prima jau aštuonerių melžė karves, uoliai dirbo kitus darbus. Didžiausias pajamas gaudavo parduodami grūdus, bekonus bei į Bajorų grietinės nugriebimo punktą gabendami pieną.
Sulaukę šventadienio motinos vedama šeima keliaudavo į pamaldas Skiemonių bažnyčioje, dalyvaudavo katalikių moterų, šaulių ir kitų visuomeninių organizacijų rengiamuose vakaruose su paskaitomis, deklamacijomis, sportiniais pratimais, dainomis bei vaidinimais.
Mama prenumeruodavo katalikišką žurnalą „Lurdą“, vaikišką „Žvaigždutę“, na, ir „Karį“. Moteris buvo patriotiškai nusiteikusi, žavėjosi Lietuvos kariuomene, norėjo, kad šį leidinį vartydami ir skaitydami vaikai augtų sąmoningais Lietuvos piliečiais.

Mokslo šviesa

Mokslų visi Bučių vaikai siekė pirmiausia lankydami Skiemonių pradžios mokyklą, kur uoliai mokslo žinias skleidė, būti drausmingais ir stropiais mokė dažnai besikeičiantys mokytojai.
Ypač įsiminė patriotas, nuolatinis šventinių susibūrimų kalbėtojas, mokytojas Rudokas. Moksleiviai ne tik mokslo žinių siekė, bet ir dalyvavo Angelo Sargo bei Jaunųjų ūkininkų organizacijose. Ūkio žinių besisemiantys augindavo įvairias daržoves – bulves, morkas, jas eksponuodavo parodėlėse, pelnydavo paskatinimo dovanėlių.
Kol Prima baigė šešis skyrius, praūžė karas, ir Skiemonyse atsidarė didesnė mokykla – progimnazija. Ten trumpai pasimokiusi, metus praleidusi, pusmetį mokėsi Vilniuje, o Utenoje išlaikiusi egzaminus ėmė lankyti penktąją Anykščių gimnazijos klasę. Gyveno mieste samdomame butuke su broliu, savaitgaliais ir per atostogas sugrįždavo į tėviškę, kur dažnai užeidavo partizanai. Motina juos rėmė, išvirdavo valgyti, įdėdavo maisto, žavėjosi laisvės kovotojais ir gimnazistė Prima – keliolikai Kirvio ir Medvėgalio būrio pasiaukojančių vyrų išsiuvinėjo tautines emblemas ant rankovių. Didis pergyvenimas buvo, kai dauguma tų kovotojų žuvo.
Anykščių gimnazijoje dauguma gimnazistų buvo nusiteikę patriotiškai, Prima pamena, kad jų klasėje nebuvo nei vieno komjaunuolio. Gaudavę partizaniškos spaudos, jos lyg ir parūpindavo čia mokęsis Antanas Bagočiūnas, vėliau pagarsėjęs kaip partizanas Dūmas. Patriotiškai buvo nusiteikę ir mokytojai, ypač istorijos mokytojas, buvęs karininkas Maneika, auklėtojas Leškevičius, kuris žvilgtelėjęs per akinukus vis primindavo: „Vaikai, kur bebūsit – nepamirškit, kad esat lietuviai…“

„Vienybė“

Galiausiai gimnazistai patriotai susirinkę ant Liūdiškių kalvų susibūrė į skaitlingą pogrindinę organizaciją „Vienybė“, kurios nariai buvo susiskirstę „penketukais“. Nariai prisiekė, sekretoriavusi P. Bučelytė surašė protokolą, kuris vėliau pateko pas partizanus su kuriais palaikė ryšį, kurių spaudoje buvo spausdinami patriotiški gimnazistų rašiniai bei paeiliavimai.
Lemtingais 1950 – iais „ vienybiečiai“ nusprendė Anykščių miestą papuošti trispalvėmis. Paslapčia kelios patriotės nusipirko skirtingų spalvų medžiagos, vėliavėles siuvimo mašina susiuvo Vlada Valavičiūtė, jas dar sukarpė ir taip pasigamino apie 200 tautinių simbolių. Prie kiekvienos vėliavėlės buvo pririšta virvutė su akmenėliu, metant ant medžio ar stulpo virvutė apsivyniodavo ir trispalvėlė linksmai pakibdavo. Tai ir išpuošė visą Biliūno gatvę nuo gimnazijos, nepriklausomybės ąžuoliuko, iki pat Antano Vienuolio namų ir dar gatvę stoties link, prie NKVD būstinės ant medžio kamieno priklijavo atsišaukimą.
Linksmai darbavosi drąsios mergaitės – V. Valavičiūtė, Janina Repečkaitė, Rožė ir Filomena Pavidytės ir P. Bučytė. Išaušus rytui, patriotiškai nusiteikę žmonės nudžiugo, o sovietiniai saugumiečiai susierzinę ir supykę galvojo, kaip tas vėliavėles nukabinti ir patriotus sugauti. Bet tai buvo nesunku, nes tarp pogrindininkų atsirado išdavikas ir jau kitą naktį visi akcijos dalyviai buvo suimti.

Saugumiečių naguose

Įkalino Anykščių saugumo rūsiuose, o tardyti, daugiausiai naktį, atvesdavo į antrą aukštą. Kvosdavo keliese, pikti, nekantrūs, besėdint atnešė tą didelę, tądien prie geležinkelio stoties kabėjusią trispalvę, ją perplėšė, metė tardomajai į veidą, bloškė į kampą švokšdami: „Ir tu taip būsi perplėšta…“ Taip tardė beveik pusę metų, naktimis, o dieną neleisdavo miegoti. Tada atveždavo nužudytų partizanų, numesdavo prie gatvės, tai varydavo atpažinti. Bet neatpažindavo, sakydavo, jei ir pažįstamas, vargu ar atpažinsi…
Buvo jau liepos pabaiga, kai vieną pasakiško grožio saulėje rasomis spindintį, vasaros žiedų medumi kvepiantį rytmetį kartu su Vlada Valavičiūte sargybiniai nuvarė į geležinkelio stotį. Atgaiva visą pavasarį prasėdėjus rūsyje, pasodino po senais medžiais prie perono laukti ir tada Prima įsipylė į nosinę saują šventos lietuviškos žemės, kurią kaip didžiausią relikviją išsaugojo nelaisvės metais, per tardymus, o vėl sugrįžusi į tėvynę padėkojo Aukščiausiajam ir išpylė Vilniuje ant Gedimino kalno šlaito.

Tolimuose kalėjimuose

Panevėžyje jau netardė. Su likimo draugėmis susikalbėdavo stuksendama į siena, rūpėjo viską žinoti, bet už tai du kartus buvo patekusi į karcerį. Paskelbus Maskvos ypatingosios komisijos nuosprendį – kalėti dėl „tėvynės išdavimo“ 10 metų, pasirašyti po protokolu atsisakė, nes savosios tėvynės neišdavė. Už tai vėl bausmė – kelios valandos kančios ankštame „bokšte“.
Išvežė į Vilnių, teko sėdėti Antakalnio kalėjime, Naujų Metų išvakarėse traukiniu išgabeno į Maskvą, toliau į Kemerovą, Gorkyje susirgo ir pateko į ligoninę, po to į kamerą, prikimštą žiaurių kriminalinių nusikaltėlių, gelbėjusi, slaugiusi bičiulė, taip pat politkalinė, gruzinė Nadia.
Galiausiai pateko į Krasnojarsko krašto, Irkutsko srities Taišeto lagerius. Rėžimas griežtas, ant kepurių, kelnių, vatinukių numeriai, neišbrendami sniegynai, iki 50 laipsnių siekiantis šaltis ir sunkus darbas kertant mišką. Sunkiai išpildomos normos, duonos stygius, „buržuikomis“ neprišildomas, kiauru galu barakas, nakties poilsis nenusirengiant vatinių viršutinių drabužių.
Perkėlimas į Kazachstaną, alinantis, pavojingas darbas akmens skaldyklose Karabase, vėliau Balchšo miesto statybose ir galiausiai – bylos peržiūrėjimas ir laisvė.

Išsiilgtoje Tėvynėje

Taip jau sutapo, kad tuo pačiu metu bausmės laikas baigėsi ir būsimam vyrui Petrui Petrylai, tad kartu su juo 1957 m. pavasarį sugrįžo į Tėvynę, rudenį atšoko vestuves ir bandė kurtis Klaipėdoje. Tačiau ten neregistravo, tad apsigyveno Tauragėje, kur priėmė ir pavyko gauti darbą. P. Pertylienė dirbo slaugytoja, po to sukarintoje skaičiavimo mašinų elementų gamykloje, galiausiai medicinos sesele.
Gimė ir užaugo, savo gyvenimo keliu pasuko vienintelė dukra Prima. Staiga mirus vyrui, P. Petrylienė išėjo į pensiją ir bene 1994 m. persikėlė gyventi į Anykščius. Politinių kalinių sąjungos veikloje dalyvavo jau Tauragėje, buvo sekretore, tad į visuomeninę veiklą įsijungė ir persikėlusi į mūsų miestą. Buvo daug entuziazmo, daug aktyvių dar nenusenusių, energingų narių, padėdavo darbuose ir patriotiškas jaunimas, veikiai tapo skyriaus pirmininke, organizacija susijungė su Tremtinių sąjunga, pagausėjo. Kiek puikių žmonių, gražių kelionių, minėjimų, darbų įamžinant už tėvynės laisvę kovojusius krašto partizanus. Paragavo ir politikės duonos – dvi kadencijas buvo rajono Tarybos narė, vienu metu tame „seimelyje“ buvo vyriausia.
Už visuomeninę patriotinę veiklą buvo apdovanota – 2010 m. prezidentė Dalia Grybauskaitė įteikė Vyčio Kryžiaus ordiną. Nūnai, nors ir šalies gyvenime patriotė mato daug negerovių, nepriklausoma Lietuva džiaugiasi ir tiki tėvynės atgimimu bei iš doros kelio neišklystančiu lietuvybę saugojančiu jaunimu.