Politikų pažadai…

Prasideda labai įdomus laikotarpis. Nors politikuoti aš nemėgstu ir apie politiką mažai ką suprantu, bet stebėti visus prasidedančius šou labai smagu.
Savivaldybių rinkimai ant nosies – jie vyks jau kitąmet. Seimo rinkimai – po dvejų metų. Todėl mus vis dažniau prisimena įvairaus plauko ir rango politikai – nuo vietinių, kurie jau zuja po kaimus ir miestelius, iki seimūnų ar net europarlamentarų, besilankančių įvairiausiuose Lietuvos užkaboriuose.
Atsakyti į gyventojų klausimus, juos pakonsultuoti, galbūt – ir asmeniškai pabendrauti politikai susiruošia būtent artėjant rinkimams. Tuomet kiekvienas, turintis balso teisę, tampa svarbus ir įdomus. Atrodytų, kad kitu metu žmonės nei klausimų, nei pasiūlymų, nei noro bendrauti neturi. Kodėl tokie „reidai“ nedaromi bent kas pusmetį? Gal tuomet gyventojai ir patikėtų, kad jų nuomonė kažkam svarbi, gal ir politikai išgirstų, kai jiems ta pati informacija būtų kartojama nuolat.
O kad žmonės politikais nebetiki, puikiai matyti ir iš atliktų gyventojų apklausų, ir iš į susitikimus ateinančiųjų skaičiaus. Pavyzdžiui, praėjusių metų lapkričio mėnesį buvo atlikti tyrimai, kaip Lietuvos gyventojai pasitiki įvairiais šalies institutais. Mažiausiai pasitikėjimą visuomenei kelia Seimas: juo pasitiki tik 27 proc. respondentų, o nepasitiki net 68 proc.
Įrodymas ir savame krašte: Anykščiuose į susitikimą su seimūnais konservatoriais atėjo apie 30 žmonių, su „aušriečiais“ – gal dešimčia daugiau. Ir tai didžioji dalis – „savi“, prijaučiantys partijai, kiti gi – protestuotojai ar šiaip nekentėjai. Kyla klausimas: nejaugi Anykščių rajone nėra nė pusšimčio žmonių, kuriems įdomu, ką politikai gali pasiūlyti, kurie patys gali pasidalyti idėjomis, problemomis? Nemanau. Greičiausiai tai – nusivylimas, kad paprastas žmogelis su savo nuomone niekam nėra įdomus. Neretai mažą atėjusiųjų skaičių lemia ir informacijos stoka (susidaro įspūdis, kad galbūt politikai ir nesiekia, kad tų žmonių pilnos salės susibruktų – atbuvau ir pliusiukas).
Politikai prieš rinkimus linksi galva ir žada kalnus nuversti (nors gal Lietuvoje greičiau – pastatyti), o vos išrinkti dažnai nė „ačiū“ nepasako, ką jau bekalbėti apie pažadų, kurie tampa „neįmanomi“, „populistiniai“, „nėra pinigų“ ar „opozicija trukdo“ įvykdymą.
Štai net mūsų rajono meras, lankydamasis kaimuose kaimeliuose, skelbdamas, kad išklausys kiekvieną atėjusį, sulaukia vos kelių žmonių… Nors pasiklausyti ataskaitų, ką meras nuveikė savo kadencijos metu, rinkosi pilnos bendruomenių salės. Kažin, renkasi dėl to, kad iš tiesų įvertintų padarytus darbus, ar besitikėdami, kad jų bendruomenės problemos bus išgirstos, ar tiesiog ateina į valdžią pažiūrėti…
Kiekviena į susitikimą su gyventojais atvykusi partija intensyviai giria savus ir peikia kitus – esą tie, kurie valdžioje, daro tik nesąmones arba anie, kurie į valdžią nori, nieko nenusimano ar iš viso ketina Lietuvą parduoti ar nustekenti rajoną. Kai kurios partijos ypatingai aršiai bruka savo nuomonę, taip pažemindamos ar net iškoneveikiančios galvojančius kitaip, o save laikantys pačiais teisiausiais net leidžia sau rinkėjus stumdyti… Deja, bet ir toks elgesys dalį rinkėjų pritraukia, o taip pat agresyviai nusiteikusieji randa savo „antrą pusę“ net ten – valdžioje.
Kaip bebūtų, kiekvienas renkamės ir pagal save atsirenkam, už ką gi balsuoti, kurio politiko teisybė teisingiausia. O kiek jiems esame svarbūs, pasimato po rinkimų.

(Rievės. „Anykšta“ Nr. 8, 2026-01-30)