Šv. Kalėdų mes laukiam dėl įvairių priežasčių: dėl to, kad gražu, kad gausim dovanų, bus atostogos ar tiesiog dėl to, jog per šventes žengiam žingsnį iš rutinos rato…
Prasidėjęs Advento laikotarpis neša gerumą ir… nerimą. Norisi apipilti visus dovanomis, pasveikinti ir nudžiuginti. Juk sveikindami kitus, ir patys jaučiamės laimingesni.
Tik ar tikrai daiktai suteikia tiek daug laimės? Žinoma, malonu kažką gauti, bet abejoju, ar pats daiktas džiugina. Jei svarbiausia būtų daiktas, tai kiekvienas grįžimas iš parduotuvės būtų šventė. Dovanomis žmogui parodome dėmesį ir tai, manau, yra pagrindinė džiaugsmo priežastis. Juk taip gera žinoti, kad kažkam tu rūpi, kad apie tave kažkas galvoja… Dovanoti taip pat smagu, nes nudžiuginam mylimus žmones, galim pabūti Kalėdų Seneliais ir sau bei kitiems įrodyti, kad, nepaisant mažyčių nuodėmių, esam geri žmonės.
Ir tikrai ne dovanos dydis ar kaina svarbiausia, daug svarbiau yra nuoširdumas. Pavyzdžiui, neseniai sveikinom su gimtadieniu draugę. Kelios merginos nupirko kažką, kas draugei patiktų, o viena įteikė pačios darytą dovaną. Nors visos sukaktuvininkę labai nustebinom ir pradžiuginom, vis dėlto namuose kepti keksiukai buvo įvertinti daug labiau nei ,,Pergalės“ ar amžinai iškalbingo ,,Raffaelo“ saldainių dėžutės…
Neskatinu pamiršti pirktines dovanas ir visiems imti kepti keksiukus. Noriu tik priminti, jog geriausios dovanos nėra matomos: meilės, gerumo, ramybės neįpakuosit į dovanų popierių. Geriau kiekvieną dieną dovanoti gerus darbus ir mintis, nei nervintis ir skleisti blogą nuotaiką dėl to, jog trūksta pinigų, nes jų trūksta visada…
Adventas – gerumo ir ramybės metas, todėl linkiu visiems ramybės ir stiprybės pildant savo ir kitų svajones…
