93 metų kavarskietei iškilmingai įteiktas Vilniaus universiteto Atminties diplomas

Liepos 1 dieną Vilniaus universiteto rektorius Rimvydas Petrauskas, Šv. Jonų bažnyčioje įteikė Atminties diplomus šešiems nuo totalitarinių režimų nukentėjusiems ir 1941–1952 metais iš universiteto pašalintiems VU bendruomenės nariams.
Tarp jų – ir 93 -ejų kavarskietei mokytojai Eleonorai Vincentinai Žemaitaitienei. 1948 metais ji buvo įstojusi į Gamtos mokslų fakultetą, tačiau tų pačių metų rugsėjo 6 dieną iš studentų sąrašų buvo išbraukta dėl nutylėtos sesers tremties.

Raginimas kreiptis – per LRT

1928 metais gimusios E. V. Žemaitaitienės išsami gyvenimo istorija jau buvo publikuota „Anykštoje“ (Mokytoja Eleonora Žemaitaitienė: „Gyvenu, apsikabinusi savo prisiminimus“, Lina DAPKIENĖ, – „Anykšta“, 2021-01-30).
Kovo mėnesį per LRT transliuojamas žinias buvo skelbiama informacija apie Vilniaus universiteto iniciatyvą ištaisyti jo istorijoje įvykusias klaidas ir įteikti simbolinius Atminties diplomus tiems, kurie dėl politinių vertinimų negalėjo baigti studijų.
Puikiai žinodama nelengvą E. V. Žemaitaitienės gyvenimo kelią, patirtus sunkumus, gavusi jos leidimą ir pritarimą, 2021 m. kovo 29 dieną Vilniaus universiteto Muziejui nusiunčiau užpildytą užklausos Atminties diplomui gauti anketą ir išsamų aprašą. Gavau atsakymą, kad Eleonorą Vincentiną Rudolevičiūtę įtraukė į informacijos paiešką ir nagrinėjimą.
Balandžio mėnesį buvau informuota, kad VU archyve surasta Eleonoros Vincentinos Rudolevičiūtės byla. Atminties diplomų komisija siekė išsiaiškinti detalesnes aplinkybes, tad Vilniaus universiteto muziejaus muziejininkė, „Grįžtančios atminties“ projekto koordinatorė Vaiva Kubeckienė telefonu susisiekė su pačia Eleonora. „Mes kalbėjomės beveik valandą. Aš viską labai detaliai papasakojau“, – sakė senolė.

Siekiama pripažinti istorines klaidas

Kaip rašoma Vilniaus universiteto tinklapyje, prieš penkerius metus įsteigtas VU Atminties diplomas yra universiteto istorijoje įvykusių klaidų pripažinimo simbolis, pagarbos neteisybę patyrusiems buvusiems bendruomenės nariams ženklas. Šis Diplomas ir vieša jų teikimo ceremonija yra istoriniais tyrimais pagrįstos iniciatyvos „Grįžtanti atmintis“ dalis.
Šiandien į Atminties diplomą galėtų pretenduoti daugiau kaip tūkstantis žmonių, tarp jų lietuviai, lenkai, žydai. Vien nacių okupacijos pradžioje VU privalėjo palikti ar buvo pašalinti apie 650 žydų, apie 80 lenkų ir keli šimtai lietuvių, kuriems taip pat buvo atimta galimybė dirbti ar studijuoti VU pirmosios ir antrosios sovietų okupacijos metu.

Rektoriaus sprendimas pasikeitė per dvi savaites

Remiantis Eleonoros pasakojimu ir išlikusiais dokumentais, 1948 metais Eleonora sėkmingai išlaikė stojamuosius egzaminus į Vilniaus valstybinį universitetą ir tų pačių metų liepos 29 d. pateikė prašymą priimti ją į Gamtos mokslų fakulteto geografijos skyriaus pirmą kursą. Rugpjūčio 24 dieną rektorius parašė vizą „Priimta“. Vis dėlto, kaip matyti aš asmens byloje saugomų dokumentų, rugsėjo 6 dieną pridėta antroji viza – „Nepriimta“.

Kliuvinys studijuoti – sesers tremtis ir istorinės peripetijos

Prisimindama įvykius, vykusius daugiau nei prieš septynis dešimtmečius, Eleonora pasakojo, kaip ji 1948 – ųjų rugpjūčio mėnesį vykusi į polikliniką pasitikrinti sveikatos, bet šalikelėje ją netikėtai partrenkė vežimas ir smarkiai sužalojo kojas: „Posūkyje arklio tempiamas vežimas užkabino mano drabužius – aš atsidūriau po ratais… Sužeista gulėjau ligoninėje. Prašiau, kad ligoninė nusiųstų į universitetą pažymą apie patirtą traumą. Apsigydžiusi žaizdas, subintuotom kojom kažkaip pasiekiau Vilniaus universitetą“.
1948 m. rugsėjo mėnesį Eleonora dar parašė Rektoriui pareiškimą, kad dėl nelaimės kurį laiką negalėsianti lankyti paskaitų, ir prašė neišbraukti jos iš sąrašų: „Pranešu, Tamsta Rektoriau, kad po įvykusios su manimi nelaimės negaliu vaikščioti ir lankyti Universiteto. Prašau neišbraukti manęs iš studentų skaičiaus“. Prie šio pareiškimo buvo pridėtas priedas – Vilniaus I-osios Tarybinės ligoninės pažymėjimas.
Po kelių savaičių grįžusi į studijas, Eleonora savęs sąrašuose neberado. Vadinasi, iš saugumo universitetas turbūt gavo kažkokį raštą… „Buvau pakankamai drąsi. Kreipiausi į prorektorių. Jis po trijų dienų davė atsakymą ir nurodė nepriėmimo priežastį. Pasakė, kad aš nuslėpiau faktą apie sesers Vandos tremtį, tad galiu vykti į namus, kad ir man nenutiktų lygiai taip pat kaip sesei. Aš padėkojau ir išėjau“, – rikiavo ryškiausius prisiminimus, nė kiek neišdilusius iš atminties ( randai ant senutės kojų iki šiol ryškūs)…
Eleonora ir šiandien puikiausiai atsimena, kad reikėjo pristatyti gimnazijos baigimo atestatą, gyvenimo aprašymą, Anykščių apskr. Kovarsko Vykdomojo Komiteto pažymėjimą apie socialinę kilmę. „Pažymą aš pristačiau, bet apie sesers tremtį joje nebuvo užsiminta. Vanda buvo ištremta 1946 metais“, – kalbėjo Eleonora.
Įdomu tai, kad faktas apie ištremtą Elenoros seserį Vandą Rudolevičiūtę Vilniaus universiteto Muziejaus dokumentuose (konkrečiai – Eleonoros byloje) nėra minimas, bet jis užfiksuotas duomenų bazėje www.lietuviaisibire.lt.
Nepelnytai išbraukta iš studentų sąrašų, Eleonora 1948 metų rugsėjo 25 dieną atsiėmė Brandos atestatą ir nusiminusi bei sutrikusi grįžo namo, į Kavarską. „Nei mokslų, nei darbo… Bet netrukus iš draugės gavau laišką. Ji rašė, kad abiturientus kviečia mokytojauti kaimo mokyklose. Tuo metu buvo daug kaimo mokyklų atidaryta. Nuvažiavau į Ukmergę, gavau paskyrimą. 1951 metais įstojau į tuometinį Pedagoginį institutą, 36 metus dirbau mokytoja, o mano vyras turėjo net 42 metų pedagoginio darbo stažą“, – detaliai pasakojo puikios atminties pašnekovė.

Kam tas diplomas?

93-ejų kavarskietė Eleonora jau kelerius metus skundžiasi silpna sveikata. „Aš jau pavargau gyventi, man viską skauda. Net kalbėti skauda… Aš visa sumaitota ligų. Gal įdėtas širdies stimuliatorius man neleidžia numirti? 15 artimų žmonių guli Kavarsko kapinėse. Man jau reikia būti ten, ne čia. Kodėl Dievas manęs dar nepasiima?“ – klausė senolė.
Tik išgirdusi žinią, kad jai bus įteikiamas simbolinis Atminties diplomas, šypsodamasi man ištarė: „O kam man jis dabar reikalingas? Bet aš jums labai dėkinga, jūs taip mane išaukštinot. Labai jums ačiū“.
Senolė iki pat paskutinės dienos abejojo, ar galėsianti dėl sveikatos būklės nuvykti ir dalyvauti iškilmingoje Atminties diplomų teikimo ceremonijoje. Šių metų pavasarį kartu su kavarskiete E. Žemaitaitiene apsigyveno Zenonas, vienas iš jos sūnų, tad močiutė nebesijaučia tokia vieniša. Pasak sūnaus, mama virpėte virpėjo, kol pasiekė šventės vietą – Vilniaus Šv. Jonų bažnyčią.

Būti tarp geriausiųjų

Vilniaus universiteto Senato pirmininkė prof. Dainora Pociūtė-Abukevičienė Senato vardu dėkojo už susitelkimą pandemijos metais, pabrėžė, kad Vilniaus universitetas yra tarp 400 geriausių pasaulio universitetų.
VU rektorius prof. Rimvydas Petrauskas kalbėjo, kad patekimas tarp geriausių pasaulio universitetų – didžiulis pasiekimas visam Lietuvos aukštajam mokslui. Rektorius teigė, kad Universitetas, įteikdamas Atminties diplomus, iš dalies atsiskaito su savo institucine sąžine.

Džiugu, kai Diplomą galima įteikti gyvai

2020-2021 VU mokslo metų pabaigos šventėje buvo įteikti devyni simboliniai Atminties diplomai. Liepos 1 d. E. Žemaitaitienė buvo viena iš trijų, kuriems Diplomas įteiktas asmeniškai.
Kitus šešis simbolinius Diplomus atsiėmė nominantų artimieji, dėkodami už šį Universiteto išreikštą pagarbos ženklą jų giminaičiams, patyrusiems neteisybę ir skriaudą. Dalis Diplomų lieka Universiteto muziejaus archyvuose, nes juos įteikti nebėra kam…