Lietuviai nuo seno save vadina kuklia, drovia ir kompleksuota tauta, kuri nemoka nė dorai pasilinksminti, o tik verkia ir dūsauja. Esą neginčijamas šių argumentų įrodymas – mūsų lyriškoji tautosaka. Etnologė dr. Daiva Šeškauskaitė sklaido šiuos mitus ir atskleidžia tikrąjį protėvių gyvenimą, kuris atsiveria per tautosakoje užkoduotus simbolius.
Lietuviai nuo seno save vadina kuklia, drovia ir kompleksuota tauta, kuri nemoka nė dorai pasilinksminti, o tik verkia ir dūsauja. Esą neginčijamas šių argumentų įrodymas – mūsų lyriškoji tautosaka. Etnologė dr. Daiva Šeškauskaitė sklaido šiuos mitus ir atskleidžia tikrąjį protėvių gyvenimą, kuris atsiveria per tautosakoje užkoduotus simbolius.
Buvo priimti įstatymai, draudžiantys daugpatystę
Pašnekovė, ištyrinėjusi kalnus įvairių šaltinių apie senovės lietuvių gyvenimą, papročius bei kūrybą, pabrėžia, kad mūsų tautosakoje gausu simbolių. Žinoma, juos interpretuoti galima įvairiai, tačiau taip pat neteisinga mūsų liaudies kūrybą suvokti tiesiogiai.
Pirmąsias žinias apie protėvių gyvenimą mums perteikia istoriniai šaltiniai. Pasak D. Šeškauskaitės,
jau apie 500-700-tuosius metus baltų žemėse ėmė lankytis krikščionių misionieriai. Pirmiausiai jie pasiekė prūsus, todėl ir pirmosios žinios yra apie juos.
„Tiesa, misionieriai į juos žiūrėjo kaip į barbarus, tad viską, ką matydavo, vertindavo negatyviai, o neretai vietinius gyventojus ir apjuodindavo. Visgi istoriniai šaltiniai teigia, kad šios gentys šeimoje gyveno su daug žmonų. Dar iš 12-to amžiaus yra žinių, kad prūsams buvo nustatytos labai didelės baudos už daugpatystę. Taip pat buvo nurodoma, kad prūsai laisvai gali pakeisti žmoną, jei ši neįtinka. Kita vertus, tuo metu galiojusiame teisyne buvo rašoma, kad moteriai, kuri netenka vyro, per metus reikia kuo greičiau rasti naują, nes ji negali ilgai gyventi be vyro. Galima teigti, kad moteris vis dėlto gerbdavo”, – pasakojo mokslininkė.
Anot jos, žmonės tuo metu gyvendavo didelėse šeimose – vienoje erdvėje spausdavosi net penkios kartos. Taigi socialinis gyvenimas buvo daug artimesnis, viskas vykdavo kitų žmonių apsuptyje, todėl ir į erotiką požiūris buvo natūralesnis.
„Tik 17-18-ame amžiuje pradėta statyti klėtis, kuriose buvo galima pasislėpti. Tai nereiškia, kad būdavo demonstruojamas nuogas kūnas. Ne, viskas būdavo labai saugoma, tačiau lytinis gyvenimas buvo normalus veiksmas, būtinas giminės pratęsimui. Šia prasme ir grožis būdavo suprantamas kitaip nei šiandien – jei moteris stipri, raudonais žandais, vadinasi, ir graži, nes sveika, bus gera darbininkė. Šiandien kuo moteris lieknesnė, baltesnė, silpnesnė, tuo ji gražesnė”, – svarstė pašnekovė.
D. Šeškauskaitė apgailestavo, kad žinios apie mūsų protėvių gyvenimą labai šykščios, nes misionieriai greitai ėmėsi mūsų papročių naikinimo – buvo pjaunami šventi ąžuolai, sprogdinami akmenys. „Iki krikščionybės turimų dievų skaičiumi mes buvome panašūs į indus, turėjome ir meilės deivę Mildą, ir vestuvių dievą Gondą, kurį garbindavo merginos, dar turėjome Pizių, kuriam aukodavo nuotaką išlydint pas jaunikį, Ledą arba Ladą, kuriai merginos nuo gegužės 25 d. iki birželio 25 d. šokdavo ir vainikus pindavo, dar Derintoją, kuris „derindavo” vyro ir moters santykius”, – vardijo etnologė.
Rūtomis saugodavosi nuo nepageidaujamo nėštumo
Apie erotiškąją lietuvių tautosakos potekstę pirmasis prabilo rašytojas Balys Sruoga. Jis atkreipė dėmesį į žirgelio, kepurės ir rūtos motyvus. „Beje, rūta į Lietuvą atkeliavo tik 16-ame amžiuje. Iki tol rūta būdavo vadinamos visos žydinčios gėlės, turinčios stiprų stiebą ir tinkančios vainikams pinti. Atkeliavusi tikroji rūta įsivyravo, nes tai buvo patogi gėlė – nevystanti, ilgai žaliuojanti ir kurį laiką išliekanti net po sniegu”, – aiškino D. Šeškauskaitės.
Yra nuomonių, kad ji buvo vertinama ir dėl kontracepcinių savybių. Anot etnologės, šiam tikslui ji iš tiesų buvo naudojama, tačiau iki šiol niekas neištyrė, kiek tai pagrįsta. „Iš rūtų virdavo arbatą arba ją naudojo šutinantis pirtyje. Medikai teigia, kad jei moteris būdavo silpnesnė, ji persileisdavo vien nuo pirties, o duomenų, kiek prisidėdavo prie šio proceso gėlė, nėra. Beje, šiam reikalui buvo naudojamos ir kiti augalai”, – pasakojo pašnekovė.
D. Šeškauskaitė atkreipia dėmesį, kad rūta sugebėjo sujungti du priešingus polius – nekaltybę, nes buvo nekaltybės simbolis, ir apsisaugojimą nuo nepageidaujamo nėštumo.
„Etimologiškai rūta susijusi su žodžiu „rauti”. Taigi nekaltybės praradimas tuo metu buvo labai reikšmingas gyvenimo įvykis. Į pirmą sugulimą buvo žiūrima labai rimtai. Moterį jis taip pakeisdavo, kad ji būdavo išraunama, taigi jis negalėjo būti atsitiktinis. Mūsų tautosaka rodo labai aiškų ribos nustatymą. Juk ir pats vedybų procesas labai ilgas. Iš pradžių žvalgosi žvalgai, vėliau perduodama nosinaitė, kad mergina sutinka, tuomet atvažiuoja svita. Tiesa, yra liudijimų, kad, jauniesiems pasikeitus žiedais, jie jau būdavo įstumiami į lovą, kad pasišnekėtų, pažintų vienas kitą.
Šiaip ar taip mūsų tautosakoje erotika labai užkoduota. Pavyzdžiui, Rasos šventė, kuri tęsdavo net kelias dienas, dar vadinama Kupolių. Tai nuoroda į „kupą”, prisirpusią, moterystei pasiruošusią merginą. Pati mergina tai išreikšdavo nusipindama vainiką. Taip ji parodydavo, kad yra pasiruošusi priimti vyrą, vyro varpą. Šiuo atveju rūtų vainikas simbolizavo vaginą. Visai kitaip yra slavų tautosakoje. Jie tiesiai šviesiai dainuoja – eisime naktį maudytis nuogos ir priimsime Kupalą, t. y. vaikiną. Taigi apie intymius santykius kalbama gan atvirai”, – teigė etnologė.
Beje, Lietuvoje egzistavo ir paklodės rodymo paprotys. Paklodė nebuvo kabinama viešai, kaip tai darė kai kurios Viduržemio jūros tautos, tačiau patikrinti jos nueidavo svočia. Jei mergina pasirodydavo nesanti nekalta, vyras turėdavo teisę jos atsisakyti.
Žirgas – toks pats falo simbolis, kaip šiandien automobilis
Dar vienas svarbus mūsų liaudies dainų herojus – žirgas – yra ne kas kita, o falo simbolis, taigi neatskiriama vyro dalis.
„Kaip dabar vyras didžiuojasi savo automobiliu, tuomet didžiuodavosi žirgu. Jis būdavo puošiamas, švarinamas, tvarkomas. Senovėje varpa nebuvo apipinta drovumo kontekstu. Tai buvo energija, jėga, nes jos dėka moteris susilaukia vaikų. Ne veltui, kai pradėti kirsti šventi miškai, labiausiai dėl to susirūpino moterys. Jos netgi atvyko pasiskųsti kunigaikščiui Vytautui – esą neturės, kur melstis, kad jų vyrai turėtų jėgos mus patenkinti ir apvaisinti. Vytautas atsižvelgė į jų prašymą ir pareikalavo Jogailos sustabdyti miškų kirtimą Žemaitijoje”, – pasakojo D. Šeškauskaitė.
Dar vienas svarbus vyro atributas tautosakoje – kepurė. Kepurės nukritimas simbolizavo vyro nekaltybės praradimą. Taigi vyrai lygiai taip pat prarasdavo nekaltybę, kaip ir merginos. Šį veiksmą dar simbolizuojamas ir nukritę pentinai, be kurių neįmanoma joti.
Tuo tarpu mergina tautosakoje prarasdavo nekaltybę, kai nukrisdavo į vandenį jos vainikas. „Tai simboliška. Merginos lyties organo simbolis – vainikas arba darželis, o juk kiekvienas medikas pasakys, kad lytiniam aktui svarbu skystis makštyje. Taip pat jei žirgas sumindo darželį, vadinasi, „paima” moterį. Todėl buvo paprotys atjojus pirštis žirgą rišti būtinai prie darželio”, – aiškino etnologė. Pašnekovė apie erotiškumą tautosakoje jau parengusi spaudai knygą, kuri turėtų pasirodyti dar iki vasaros.
