Socialiniai darbuotojai senjorams tampa tarsi šeimos nariais

Ilgus metus privačioje Anykščių įmonėje vadybininke dirbusi Gražina Tveritnevienė į socialinį darbą pasuko netikėtai – kai įmonė bankrutavo ir daug žmonių, kartu ir ji, neteko darbo. Socialiniame darbe ponia Gražina atrado save, savo tikrąjį pašaukimą, gyvenimo prasmę. 

Socialinį darbą moteris dabar jau dirba devynerius metus. Iš pradžių ji buvo socialinio darbuotojo padėjėja, o vėliau, kai baigė mokslus – socialine darbuotoja. Pagrindinė moters užduotis – padėti žmonėms, kurie negali savimi pilnai pasirūpinti, dažniausiai – senyvo amžiaus žmonėms. Dirbdama socialinio darbuotojo padėjėja Anykščių rajono socialinių paslaugų centre ponia Gražina lankė žmones namuose ir teikė jiems pagalbą. Nuo praeitos vasaros moteris socialine darbuotoja dirba  Anykščių Savarankiško gyvenimo namuose. Ten taip pat padeda senjorams, šių namų gyventojams.

Socialinės paslaugos kliento namuose

„Stengiamasi, kad kuo daugiau paslaugų žmonėms su negalia, senyvo amžiaus žmonėms būtų teikiama namuose. Žmogui labai svarbi namų aplinka. Namai – tai ne tik namų sienos, bet visų pirma artimieji, svarbūs daiktai, gyvūnai, kitaip tariant viskas, kas artima, sava ir brangu sergančiam, negalią turinčiam žmogui“, – sako Anykščių rajono socialinių paslaugų centro Pagalbos į namus tarnybos socialinė darbuotoja Vilma Kazlovienė, kuri  organizuoja socialinių paslaugų žmogaus namuose teikimą rajone.

Žmogaus namuose teikiamos dviejų rūšių socialinės paslaugos: pagalba į namus ir dienos globa. Pagalba į namus – tai asmens namuose teikiamos paslaugos, padedančios senjorui, negalią turinčiam asmeniui ar šeimai tvarkytis buityje bei dalyvauti visuomenės gyvenime. Dienos globos paslaugos namuose teikiamos sunkią negalią turintiems žmonėms.

Pasak V. Kazlovienės, Anykščių rajone pagalbos į namus paslaugą per mėnesį gauna 170 – 180 žmonių, dienos globos asmens namuose – 60 žmonių. Šias paslaugas rajone teikia 30 socialinio darbuotojo padėjėjų.

„Mes turime gydytojo išvadą apie žmogaus sveikatą. Pirmiausia nuvykstame į žmogaus namus, pamatome aplinką, įvertiname situaciją, kokių dalykų žmogus pats jau tikrai nebegali pasidaryti. Labai svarbu nepadaryti už žmogų to, ką jis pats gali pasidaryti, svarbu nors šiek tiek žmogų įgalinti. Mūsų susitikimo metu ir aptariame visas detales, sudėliojame pagalbos planą pagal specialų paslaugų paketą“, – aiškina V. Kazlovienė. 

Kasdien aplankydavo po penkis senjorus

Dirbdama socialinio darbuotojo padėjėja Anykščių rajono socialinių paslaugų centre ponia Gražina Tveritnevienė lankė žmones namuose ir pagelbėjo jiems pagal jų poreikius ir sudarytą pagalbos planą. Pastaruoju metu ji turėjo devynis klientus, tris dienos slaugos ir šešis pagalbos į namus. Kasdien tekdavo aplankyti po penkis senolius. 

Pagalbos į namus klientams ji padėdavo buityje, nupirkdavo maisto, patvarkydavo kambarį, parnešdavo vaistų iš vaistinės, padėdavo susitvarkyti dokumentus, palydėdavo pas gydytoją ar į kitą reikalingą įstaigą. 

„Jei žmogui reikėdavo pas gydytoją kitame mieste, aš jį lydėdavau. Kartais užtrukdavome ir visą dieną“, – pasakoja ponia Gražina.

Dienos globos klientus prižiūrėti sudėtinga

Klientai, kuriems teikiamos dienos globos paslaugos jų namuose, dažniausiai yra prikaustyti prie patalo dėl įvairių ligų ir negalavimų. Juos reikia ne tik pamaitinti, bet ir pakeisti sauskelnes, nuprausti, šiek tiek pamankštinti.

„Jei žmogus yra po insulto, reikia jį kiek įmanoma lavinti, būna specialūs pratimai rankų, kojų judesiams, nepažeidžiant mediciniškai. Pavyzdžiui, duodame indelį su žirniais ir padedame jiems žirnius liesti, kad pirštukai taptų judresni. Duodame spalvinti pieštukais“, – pasakoja ponia Gražina.

Ji prisipažįsta, kad pakeisti sauskelnes gulinčiam žmogui iš pradžių nebuvo lengva, tačiau išmoko kaip tai teisingai daryti ir tapo lengviau.

„Kai keiti sauskelnes sąmoningam vyrui, jis, žinoma, jaučia natūralų gėdos jausmą. Tačiau aš jam gražiai sakau: „Šiandien aš padedu jums, o po dienos kitos ar po metų gali padėti kažkas man“. Ir tai jį nuramina. Mes abu dėl to nebejaučiame diskomforto“, – savo darbo subtilumais dalinasi ponia Gražina.

Jei žmogus dar šiek tiek vaikšto pats arba su vaikštyne, socialinio darbuotojo padėjėja jam padeda išeiti į kiemą, pasivaikščioti. Dienos globos klientams ji pagamina ir maistą, padeda pavalgyti. Itin sudėtinga, esą, yra su tais, kurie maitinami specialiomis pagalbinėmis priemonėmis, pavyzdžiui per zondą. Tam reikia turėti specialių žinių.

Sunkus darbas duoda vaisių

„Darbas su senyvo amžiaus žmonėmis man yra labai svarbi patirtis, tiek žmogiškąja, tiek darbine prasme. Ne  tik aš jiems duodu, bet ir jie man – vyksta abipusiai mainai. Aš rūpinuosi jais, globoju, o jie man dovanoja dėmesį, šilumą. Be abejo, būna ir kandžių replikų, tačiau aš to neimu į širdį, žiūriu pozityviai ir galvoju, kad tam žmogui pirmiausia reikia pagalbos“, –   sako ponia Gražina Tveritnevienė.

Savo klientus ji vadina gėlių žiedais, kurie kasdieną nusidažo vis kitomis spalvomis, pagal tos dienos nuotaiką. Ponia Gražina sako, kad per devynerius socialinio darbo metus jai teko pažinti labai šaunių senolių. Dalis jų, deja, jau yra iškeliavę Anapilin. 

„Patirtis, pasidalijimas, nuoširdumas, gebėjimas suprasti ir atjausti mane, atėjusią jiems padėti – tokie prisiminimai ir jausmai išliko mano atmintyje apie ne vieną mano buvusį klientą“, – sako Gražina.

Kartu ji pripažįsta, kad socialiniame darbe reikia turėti daug kantrybės: „Savo koleges, kurios pasiguodžia, kad sunku, visada raminu ir raginu turėti kantrybės, niekas nepasidaro iš pirmo karto, reikia mažais žingsneliais eiti prie kiekvieno žmogaus vis artyn, rasti jo sieloje mažas kerteles, prisibelsti į širdį ir gali jam tapti savu žmogumi, vos ne šeimos nariu“, – sako ponia Gražina.

Senjorams labai trūksta bendravimo

Bendravimas su klientais – labai svarbi socialinio darbuotojo darbo dalis. Ponia Gražina sako, kad bendravimui su senjorais ji skiria didelį dėmesį ir negaili tam laiko. 

„Bendravimas jiems labai svarbus, jie yra išsiilgę dėmesio, nori, kad juos išklausytų, paguostų. Džiaugiasi, kad atėjai, kad galės tau pasiguosti, pasidalinti. Būna, kad ne tik išklausau, paguodžiu, nuraminu, bet ir ranka petį paglostau. Tada jiems tampa ramiau“, – sako ponia Gražina, pripažindama, kad nemažai senolių jaučiasi vieniši ir socialiniai darbuotojai neretai jiems tampa beveik šeimos nariais.

Įkvepia senjorų išmintis, galimybė jiems padėti ir daug išmokti

„Man visą laiką patikdavo bendrauti su vyresnio amžiaus žmonėmis. Senolių patirtis labai svarbi ir įdomi. Kai kurias iš jų išgirstas mintis, patarimus aš galėsiu perduoti savo vaikams ir anūkams“, – prisipažįsta ponia Gražina.

Ji sako, kad socialiniame darbe atrado save. Dar labiau stengtis įkvepia galimybė padėti. Socialinis darbas taip pat teikia ir daug praktinės naudos.

Dirbdama socialinį darbą ji, sako, įgijusi daug žinių ir patirties slaugos ir globos srityje: kaip išgydyti žaizdą, kaip elgtis, kad ligoniui neatsirastų pragulų, kaip lengviau pasodinti gulintį žmogų, kaip kalbėti su žmogumi, kuris žino, kad serga nepagydoma liga ir gali greitai iškeliauti Anapilin ir kitų dalykų. Visa tai jai, esą, padėjo ir slaugant savo pasiligojusią mamą, kurios praeitais metais neteko. 

Užsimezgęs ryšys tęsiasi

Ponia Gražina pasakoja, kad net ir pradėjus dirbti kitoje vietoje – Savarankiško gyvenimo namuose – buvę klientai, kuriuos lankydavo namuose, paskambina, teiraujasi kaip jai sekasi, pasakoja apie save. Taip pat ponia Gražina sulaukia sveikinimų ir Socialinių darbuotojų dienos proga.

„Štai praeitais metais man tą dieną paskambino viena močiutė, paskambino kita. Jos per radiją išgirdo, kad yra Socialinių darbuotojų diena. Man buvo labai malonu, susikuklinau. O jos sako: „Gražinute, taigi tavo šventė! Kaip galima nepaskambinti! Pasidžiaugiau tais žmonėmis. Jei jie mane prisimena, vadinasi aš dirbu prasmingą darbą“, – sako ponia Gražina Tveritnevienė.

Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos informacija