Turėjau kažkokių reikalų gretimame Grikiapelių kaime. Sustojau prie vienos sodybos. Terasoje sėdi vyrai. Kokie septyni. Vyrai argumentuotai diskutuoja apie Baudelair‘ą ir Sartre. Vos pradaręs automobilio duris išgirstu, jog jie jau komentuoja mane. Sako: „Koks čia py…as mano keliu važiuoja, tuoj snukin“, – ir dar kažką panašaus. Žmogystos kyla nuo stalo, artėja. „Kai filosofas sustoja, menininkas eina toliau“, – grėsmingai rėkiu, bandydamas apsiginti. Staiga tas, kuris buvo išsiveržęs toliausiai į priekį, mosteli ranka: „Ble, čia gi Vidmukas“. Visi draugiškai sveikinamės, sėdu prie stalo. Intelektualus pokalbis tęsiasi… O būčiau ne Vidmukas iš gretimo kaimo, net Sartre nebūtų padėjęs.
Po ilgokos pertraukos stebėjau nuotoliniu būdu vykusį Anykščių rajono tarybos posėdį. Labai Grikiapelių vyrus primena. Diskusijos apie Baudelair‘ą ir Sartre kiek toliau pažengusios, bet saviškių ir svetimųjų samprata identiška. Gali praleisti porą metų Mauručiuose, Malagoje ar Marse, bet, prisijungęs prie tarybos posėdžio transliacijos, per porą valandų lengvai sudarysi du atskirus sąrašus. Iš politikų laikysenos aišku, kas čia pas mus „geriečiai“ ir kas „tubiečiai“. Na, arba atvirkščiai – kas „tubiečiai“, o kas „blogiečiai“.
Ne naujiena, kad iš biudžeto gyvenantys žmonės yra skirstomi į savus ir svetimus, į priešus ir draugus. Taip, žinoma, skirstomi ir ne vien biudžetininkai, bet nebiudžetininkams patiems yra neįdomu, lojalūs jie valdžiai ar nelabai.
Dabartinės rajono situacijos išskirtinumas yra saviškius ir svetimus skiriančio brūkšnio riebumas. Brūkšnys storas, storas ir raudonas. Matėsi jis iš karto po savivaldos rinkimų, tačiau vyliausi, kad pamažu išsitrins. Deja, praraja tik didėja.
Buvęs Anykščių rajono meras Kęstutis Tubis gegužės mėnesio rajono tarybos posėdyje kalbėjo, kad buvusiems jo komandos valdininkams taikomas mobingas, „žmonės iš darbo išeina šeimomis“. Aišku, kyla klausimas, kaip ir kada tie žmonės į savivaldybę susirabaškino su visa savo gimine. Žinot, bet juk suaugę žmonės! Vyras su žmona, aišku, nesitaria, kokiame konkurse kuris dalyvaus. O paskui pradaro šviežias valdininkas savo naujojo kabineto duris ir… ups! Koks nustebimas! Prie lango po alijošiumi jau jo ponia sėdi…
Šios valdžios proteguotieji naujieji (dažnai jie naujieji-senieji) kadrai remiami konkrečių politinių jėgų. Tačiau Anykščių konservatoriai, valstiečiai, socialdemokratai ir liberalai susivijo į vieną kamuolį. Jie dabar visi yra „mes“. Neliko politinio identiteto užuomazgų. Ką ten politinio, net emocinio identiteto nerasta. Šitai „kvadrai“ rinkimuose bus svarbu ne patiems ką nors laimėti, o kad tik K.Tubis negrįžtų. Nes jei tas grįš, vėl pradės valymus. Galiu pateikti sąrašą, kas pirmiausia bus „išrotuotas“ atgal į gatvę.
Per tarybos posėdį K.Tubis reikalavo pateikti skaičius, kiek pinigų rajonui kainavo dabartinės valdžios atliekama kadrų kaita. Vicemeras, socialdemokratas Dainius Žiogelis administracijos vadoves gindamas (ir pats besigindamas) pasiūlė pateikti lyginamuosius skaičius – kiekgi pats K.Tubis per savo kadenciją ištaškė lėšų išeitinėms išmokoms ir teismų priteistoms kompensacijoms.
Taip jau treti metai tęsiasi „razborkės“, kas blogas, o kas dar blogesnis. Ir kur mes nueisime šitaip važiuodami?
Man regis, bent iki šio laiko K.Tubis sėkmingai renkasi politinius dividendus. Jis gina iš darbo išmestuosius ir rūpinasi darbo žmonių kolektyvais. Komunalininkai ir ligoninės personalas „stopudovai“ yra už K.Tubį. Grįžę tironai-direktoriai verčia dirbti. Dirbti nesinori. Žiemą nesinori todėl, kad šalta, vasarą – kad karšta, rudenį – todėl, kad bulviakasis, o pavasarį… Ai, kiek ten pas mus to pavasario būna.
Rajono valdžia į įmonių ir įstaigų vidaus santykius nesikiša. Arba kišasi tik tada, kai nebeturi galimybių nusišalinti. Senovės kinų ( o gal jotvingių) išmintis sako – kur neįsikiši tu, įsikiš K.Tubis.
Kalbant apie „tubinę“ ir „posttubinę“ kadrų rotaciją, daromos klaidos yra identiškos. Nevykėliai ir prisiplakėliai, kuriuos ne tik reikėjo atleisti iš darbo, bet jiems pavymui dar pašaudyti iš „ragatkės“, kad nebekiltų net minčių apie valdišką tarnybą, – suplakti su puikiais specialistais. Ir kiekvienas latras, išvytas iš darbo, turi teisę ir jaučia pareigą pareikšti, kad yra tokio pat lygmens „režimo“ auka, kaip koks Alvydas Gervinskas.
K.Tubis, kabindamasis į gerklę valdžios „kvadrai“, elgiasi teisingai. Mušk, pakol laimėsi. Nelaimėsi, tai įdirbį nurašysi į nuostolius. Ta takoskyra kaip tik jam ir tik jam ir yra naudinga.
