Nežadink miegančios stoties

Vaikščiodamas aplink Surdegio siaurojo geležinkelio stotį, jaučiausi kaltas, jog drumsčiu ramybę, o įmynęs pėdas – subjauroju sniegą. Landžiodamas po apleistus pastatus pagalvoju, kad jie turėtų džiaugtis, pagaliau sulaukę lankytojo. Bet Surdegio stotis neapleista, atvirkščiai – matyti, kad ten rankos pridėtos, pastatai remontuoti, peronas sutvarkytas. Ji ne agoniją išgyvena, o ilsisi, miega žiemos miegu. Ir pailsėjusi vėl sutiks klegančių pramogautojų vagonus.

Šimtametės stotys

Vieninteliame veikiančiame Lietuvos siaurojo geležinkelio ruože Panevėžys – Rubikiai yra keturios geležinkelio stotys – Raguvėlės, Surdegio, Troškūnų ir Anykščių. Kitose traukinuko sustojimo vietose stočių nėra, tik peronai.

Pastačius geležinkelio stotį, šalia jos atsirasdavo ir gyvenamųjų namų kvartaliukas, susiformuodavo atskiros gyvenvietės, kurios paprastai vadinamos vietovardžio, kuriam priskirta stotis, vardu, prie jo pridedant „geležinkelio stoties“. Taip apie 1900-uosius atsirado Surdegio geležinkelio stoties gyvenvietė, vienu metu turėjusi 30 gyventojų. Dabar Surdegio stoties gyvenvietėje gyventojų lygiai nulis.

Ilgametis VšĮ „Aukštaitijos siaurasis geležinkelis“ direktorius Gintaras Kerbedis „Anykštai“ sakė, kad siaurojo geležinkelio bėgių tiesimas ir stočių statymas vyko tuo pačiu metu. Pirmasis siaurasis traukinukas į Panevėžio geležinkelio stotį, anot rastų rašytinių šaltinių, įriedėjo 1899 metų rugsėjo 28 dieną. Taigi, ir geležinkelio stotys, esančios Panevėžio-Rubikių ruože,  buvo pastatytos prieš 1900-uosius metus.

Surdegio geležinkelio stotis remontuota G.Kerbedžio vadovavimo įstaigai laiku – 2011-2014 metais. Pagal vieną projektą pakeistas dviaukščio stoties pastato stogas, pagal kitą – tvarkyta pastato aplinka, peronas, remontuotas stoties vidus.

Platusis geležinkelis gerokai senesnis      

Geležinkelio linija Sankt Peterburgas – Varšuva nutiesta 1861-aisiais, o 1862-aisiais per Lietuvą jau važiavo traukiniai. Rusiško geležinkelio vėžės plotis  – 152 cm.  Europinė vėžė – sprindžiu siauresnė.  Anot anekdotinės versijos, rusai platesnę vėžę montavo dėl to, kad pažodžiui suprato caro atsakymą į jam pateiktą klausimą: „Jūsų didenybe, mes turbūt turėtume tiesti platesnį geležinkelį nei europiečiai?“. Šis atsakė keiksmažodžiu, kuris kontekste reiškė – „kokiems velniams mums reikia platesnio geležinkelio?..“  O valdininkai keiksmažodį neva įvertinę kaip nurodymą ir iki šiol rusiškos ir europinės vėžės plotis skiriasi. Lietuvos platieji geležinkeliai yra rusiškos 152 cm vėžės pločio.

Lietuvai tapus nepriklausoma valstybe, pradėjus veikti rinkai, suskaičiuota, kad dėl Siauruko „Lietuvos geležinkeliai“ patiria didelius nuostolius. 1999 metų „Anykštoje“ perskaičiau, kad 1998 metais siaurojo geležinkelio ruožas Panevėžys-Rubikiai „Lietuvos geležinkeliams“ atnešė 2,5 mln. litų nuostolių, juo gabentas tik kvarcinis smėlis  ir keleiviai.

Išlikusio siaurojo Lietuvos geležinkelio vėžės plotis yra 75 cm., taigi, perpus mažesnis nei plačiojo geležinkelio vėžė. Siaurieji geležinkeliai tiesti tam, kad aptarnautų platųjį geležinkelį, privežtų prie jo kroninius ir keleivius. Siauruko bėgių montavimas buvęs pigesnis, paprastesnis. Juk ir pabėgiai mažesni, ir geležinkelio pylimams paprastesni reikalavimai.

Netrukus po  nušvęsto Siauruko šimtmečio baigta juo vežioti kvarcinį smėlį, nutraukti ir keleivinių traukinių reguliarieji reisai. Siaurukas tapo atskira įmone, gavusia pavadinimą  VšĮ „Aukštaitijos siaurasis geležinkelis“. Ilgus metus jį valdė du dalininkai  – Lietuvos susisiekimo ministerija ir Anykščių rajono savivaldybė. Tik pastaraisiais metais į  Siauruko valdytojų komandą priimtos Panevėžio miesto ir Panevėžio rajono savivaldybės. VšĮ „Aukštaitijos siaurasis geležinkelis“ šiais laikais bando išgyventi iš komercinių reisų ir dalininkų skiriamų lėšų.

Tranzuodavo traukinį

Nuo Surdegio geležinkelio stoties iki miestelio – geras gabalas kelio, tikrai daugiau nei kilometras. Tad tarybiniais metais, kai maršrutiniai autobusai iš rajono centro į kolūkines gyvenvietes važiuodavo penketą kartų per dieną, važinėtis Siauruku nebuvo labai racionalu. Autobusai atveždavo į gyvenvietės centrą, o kelionė jais buvusi greitesnė. Juk Siaurukas juda vos 40 km/h greičiu.

Nuo devintojo praėjusio amžiaus dešimtmečio Surdegyje gyvenantis mokytojas Valdas Skliaustys visgi atsiminė metus, kai draugavo su Siauruku. „1996-1997 metais, kai dirbau Anykščių rajono Švietimo skyriuje, ir į darbą, ir iš darbo važinėjau traukinuku. Tuo laiku, nežinau ar sąmoningai, ar netyčia, autobusų grafikai nebuvo priderinti prie darbo laiko, o Siauruko grafikas tiko“, – atsiminė V.Skliaustys. Iš Surdegio į Anykščius (ir atvirkščiai) traukinukas važiavo 40 ar 50 minučių. Mokytojas prisiminė, kad dažnai traukinio vagone būdavo tik du keleiviai – jis ir Troškūnuose įlipdavęs muziejininkas Raimondas Guobis. „Atsimenu, jog bent porą kartų nespėjau į stotį ir traukinuką susistabdžiau prie pervažos. Keleiviai su mašinistais buvo  pažįstami, tapę savais“, – šypsojosi mokytojas.

Stotyse gyveno žmonės

Kai pasigyriau, jog buvau Surdegio geležinkelio stotyje, kurį laiką VšĮ „Aukštaitijos siaurasis geležinkelis“ vadybininku dirbęs Svėdasų seniūnas Saulius Rasalas paklausė, ar nesutikau Staselės. Nesutikau… Matyt, nebegyvena.

Buvęs VšĮ „Aukštaitijos siaurasis geležinkelis“ direktorius G.Kerbedis šiltai atsiminė Stasę Švedko. Ji gyveno stoties pastato antrajame aukšte, buvo tarytum stoties sargė ir per amžinatilsį Vytauto Germanavičiaus „plėšikų“ spektaklius prisijungdavo prie aktorių. O tuose spektakliuose S.Švedko vaidino pačią save – stoties šeimininkę.

Beje, pasak G.Kerbedžio – apgyvendintos mažosios geležinkelio stotys buvo įprastas dalykas. Stotyse įrengiant tarnybinius butus siekta ne tik suteikti gyvenamąjį plotą darbuotojui, bet pastate įkurdinti ir nemokamą sargą.

Ir seniūnas vaidino Surdegyje

S.Rasalas taip pat pasirodydavo „plėšikų“ spektakliuose. Jis tuose spektakliuose taip pat vaidindavo patį save, seniūną,  svečiams demonstruodamas Andrioniškio vyno lobį.

Po radybų S.Rasalas išsiaiškino, kad, artėjant frontui, Andrioniškio parduotuvės savininkai nemažai prekių užkasė po žeme. Tiesa, po karo vietiniai „archeologai“, tarp kurių buvo ir klebonas su kolūkio pirmininku, didžiąją dalį lobio atrado. Bet visgi ir S.Rasalui liko šiek tiek smetoniško vyno.         

Andrioniškyje, kasant duobę lapams, Andrioniškio seniūnu tuomet dirbęs S.Rasalas užuodė malonų kvapą. „Kvapas buvo specifinis, bet labai malonus. Galvoju – negi taip skaniai lapai kvepia?“ – prisiminė S.Rasalas. Ilipęs į duobę, seniūnas rado tris sveikus seno vyno butelius ir vieną, kurį kliudė ekskavatoriaus kaušas, sudaužytą.     

Tuos tris rastus vyno butelius S.Rasalas vežiojo į Surdegio stotyje vykusius renginius ir demonstravo žiūrovams.

Vyno lobį S.Rasalas saugo savo bute, garbingiausioje vietoje. „Butelius apžiūrėjusi Mokesčių inspekcijos atstovė nurodė, kad jų negalinti įvertinti materialia išraiška ir nėra aišku, kur tą lobį reikėtų dėti. Taip ir stovi vynas pas mane ant sekcijos“, –  dėstė dabar Svėdasų seniūnu dirbantis S.Rasalas.  

Didžiausia bėda – pabėgiai

Po G.Kerbedžio VšĮ „Aukštaitijos siaurasis geležinkelis“ vadovauja jau trečias direktorius. Visi jie daugiau ar mažiau tęsia G.Kerbedžio išplėtotą komercinių traukinukų reisų veiklą. Buvęs direktorius kalbėjo, kad jam labiausiai neramu dėl bėgių būklės. „Laikėmės taisyklės, jog kiekvienais metais reikia pakeisti tiek pabėgių, jog bent šiek tiek pagerėtų kelio būklė. Kiek skaičiau dabartinio direktoriaus pastebėjimus, jis kalba, kad reikia atlikti geležinkelio būklės inventorizaciją. Kitaip tariant, bandyti išsiaiškinti,  kas jau supuvę, kas dar ne visai supuvę… O tai gal jau ir traukinukų eismas yra pavojingas?“ – retoriškai klausė G.Kerbedis.

Jo įsitikinimu, įspūdingiausias Siauruko ruožas visada buvo Rubikiai-Utena. Tačiau šiame ruože nebėra  bėgių, nugriauta ir įspūdingai atrodžiusi Trumbatiškio geležinkelio stotis. Buvęs Siauruko direktorius bijo, kad ir paskutinę veikiančią Siauruko atkarpą ištiks toks pats likimas.