Aukštaitijos perlą aplankius

Antradienį, rūsčių prognozių – liūties, tikriausio dangaus vandenų tvano – nepabūgę A. Baranausko ir A. Vienuolio – Žukausko memorialinio muziejaus profesinės sąjungos nariai išvyko į pažintinę kelionę po Aukštaitijos nacionalinį parką. Tikriausia laimė – lietus lūkesčių nesugriovė, nuotaikos nesuniokojo, o keliavedžiu tapo buvęs parko gamtininkas, daugybės knygų apie gamtą autorius Bronius Šablevičius.

Vingių vingiais

Būrėme, kad tik nelytų, kad tik pavyktų tarp litų nešančių debesų pragiedrulių tarpeliais prasmukti. Tačiau nuo pat ryto ėmęs pliaupti lietus merkė negailestingai. Tarsi desantininkai, perbėgdami iš pastogių ir užuovėjų, įsmukę į vikrų autobusiuką išriedėjome smagiais kalneliais vingiuojančiu plentu Skiemonių link. Šiek tiek sulėtinus spartą, per langus pasigrožėjome remontuojamu malūnu, atjaunėjusiu, tamsių ir šviesių spalvų deriniais spindinčiu miestelio centru, vietinio verslininko Zenono Karalkevičiaus sukurtu kultūriniu centru. Juk buvusiame valsčiaus name veikia palaimintajam arkivyskupui Teofiliui Matulioniui, kitiems krašto dvasininkams skirtas muziejus, jame kaip didžiausia relikvija saugomas Viešpaties tarno tėviškės namų slenksčio akmuo. Gretimame name veikia užeiga „Šaulių namai. Karčiama“, o dar žemiau – erdvus namas, reprezentuojantis medinį provincijos dvarelį.

Alantos apžavai

Vingių vingiais, per miškus, šilelius, per Linksmakalnį, Antaksčius, pro gražuolius ežerus, ten, kur kaip karūna ant aukštos kalvos dviem šviesiais bokštais stūkso Alantos Šv. Jokūbo bažnyčia, Riedame aikštės pakraščiu, pro puošnų buvusios smuklės mūrą, dešiniau palikdami atnaujintą sinagogą, leidžiamės į pakalnę, į Virintos slėnį, ir greitai įriedame į istorinio Alantos dvaro rūmų kiemą. Norėjome tik aplinkui apsižvalgyti, pasigėrėti neseniai atstatytu rūmų bokštu, tačiau viduje degančio žiburėlio suvilioti pravėrėme masyvias rūmo paradinio įėjimo duris. Šiek tiek pasidairę, sutikome koridoriuje ir menėse besitvarkančią žvitrią moteriškę Aistę. Ji pagelbėjo, tad, susisiekę su muziejaus tvarkytoja, palaiminti jos sutikimo, apžiūrėjome rūsiuose veikiančią etnografinę ekspoziciją, taip pat įstabių Vaidoto Žuko paveikslų parodą „Deganti Lietuva. Nepaklusnumo metų kūryba 1975 – 1983.“  O svarbiausia – apžiūrėjome palaimintajam arkivyskupui T. Matulioniui skirtą muziejų. Daugybė įdomybių:  nepaprasto Skiemonių parapijos sūnaus gyvenimo kelią atspindinčios nuotraukos, dokumentai, daiktai, liturginiai reikmenys, kuriais naudojosi garbusis lietuvis.

Ežerų apsuptyje – Molėtai

Kalneliai, slėniai, legendinis Bobutės kalnelis – ir greitas autobusiukas mus nuskraidino į Molėtus. Sustojo prie didžiojo raudonų plytų mūro miesto centre. Čia mus suviliojo nedideliame požemyje įsikūrusi kavinė – kepyklėlė „Slibino slėptuvė“.

Valandėlė TIC – e, ten daug įdomybių, be to, malonios tarnautojos, o po to dar vienas perbėgimas lietui pliaupiant, kol įsmukome į muziejaus pastogę. Istorinių – etnografinių dalykų tarsi ir nebelikę – viskas tebėra fondų saugykloje, o atnaujintos salės atiduotos vien parodoms. Tikriausias menų centras: vienu metu veikia net trys parodos, viena jų – labai spalvinga, labai įdomi 1920 – 1940 m. Lietuvos valstybinio teatro dailininkų piešinių. Ušinskas, Vienožinskis, Kalpokas ir kiti meistrai piešė veikėjų kostiumus, scenos dekoracijas. Antroje, mažesnėje salėje tautodailininkų ir profesionalių krašto dailininkų darbų paroda,  kurioje labai išsiskiria Orintos Klimaitės tapybos darbai. Tai bent kanarėlė… Dar viena paroda – genialiojo anykštėno, dailės ir žodžio meistro Vytauto Šerio piešiniai bei skulptūros. „Aš nestatau namo…“ Įdomu, kad Molėtų muziejaus jau kurį laiką veikia kaip viešoji įstaiga – nežinia, kas iš to bus, tačiau vykdomas eksperimentas, kuris palengva gali išplisti ir į kitus rajonus. Panašu, kad pasikeitė ne tik direktorė:  Viktorijos Kazlienės vietoje darbuojasi Irma Balčiūnienė, keitėsi  ir kai kurie kiti darbuotojai.

Netikėtas susitikimas ir žvėrys, žuvys

Šiokį tokį mūsų smalsumą apie permainas kaimynų muziejuje patenkino vos įžengus į Ežerų žvejybos muziejų Mindūnuose sutikta moteris. Pasirodo, ji vardu Irma, ir  dar – ji naujoji muziejaus direktorė. 

Truputį gaila, kad nepavyko susitikti Alfredos, tačiau mumis deramai rūpinosi tądien besidarbuojančios paslaugios jos kolegės – Reda ir Aureolė. Pirmoji nemažai įdomybių papasakojo mums smalsiai besidairant po Antano Truskausko medžioklės trofėjų muziejų. Smagaus, sumanaus ir turtingo žmogaus sukaupta kolekcija stebina, nors čia ne visa ji, o tik dalelė. O kiek iškamšų, kaukolių su ragais, medžioklės inventoriaus, suvenyrų iš tolimų kraštų… Belieka tik gėrėtis, stebėtis, žengiant  atskirus žemynus atspindinčiomis salėmis. Afrikos, Azijos, Europos, abiejų Amerikų. Kaip tikras oriai stovi liūtas, stulbina neregėto dydžio bizono galva, žadą atima suktaragiai kalnų ožiai, meškutės ir kiti gyviai.

Žvejybos reikmenų prikimšti naujutėliai trobesiai –  juose tinklai, luotai, bučiai, venteriai, meškerės, blizgės, povandeniniai šautuvėliai, kalbančios žuvys, žeberklai ir modernesni brakonierių itin pamėgti įnagiai. Net neverta pradėti vardyti visas įdomybes, vis vien visko susakyti nevaliosiu.

Labanoras – tiesiog švytintis: čia šviečia naujutėlė bažnyčia, juk tą, sudegusią, iš pelenų prikėlė, visai tokią pat atstatė… Gal tuomet sudegė ir kažkur šventovės palėpėje užkišta Labanoro dūda – lietuviškas dūdmaišis. Kaimelis labai jaukus – tiesi gatvelė, dar viena – į šoną, o ten – jauki, net kiek egzotiška užeiga. Daug etnografinių gėrybių, miško ženklų – žvėrelių iškamšų ir kitokių įdomybių. Kaltanėnus pralekiame nestabtelėję, net nepamojavę bičiuliui Kęstučiui, tiesiu tiesiausiu plentu pirmyn skriejame.

Aukštaitijos šilų prieglobstyje,,,

Ignalinoje, iš anksto sutartoje vietoje, šalia degalinės, ties miesto vartais, susitikome mūsų keliavedį, mus lydėsiantį parko labirintais.  Bronius Šablevičius pasidabinęs miško spalvomis išmargintais drabužiais, avi lengvais sportbačiais. Lekiam. Miškų keliukai atsiveria didelėmis valkomis, kai kur labai tižu, tačiau narsiai kliūtis įveikiame ir lekiame tarp žalių miškų, melsvuojančių, besiveriančių tolimais banguojančiais mėliais ežerų. Stabtelim prie gražuolio ąžuolo Vaišniūnuose, menančio čia praėjusią demarkacinę liniją. Didžiausio ežero Baluošo tolumose žalsvuojanti keliolikos hektarų sala ypatinga – joje telkšo nedidelis, tačiau labai gilus ežerėlis, iš kurio srūva upelaitis į didįjį ežerą. Kur tik pažvelgsi – vis gražuoliai ežerai: Dringis, Lūšiai, Asalnai, Šakarvai, Baltys, Dringykštis, Almajas, Pakasas, Ūkojas, Linkmenas, Alksnas.

Ginučių vandens malūnas visuomet stebina tarsi egzotiškas vaizdelis. Rimutė saulėta šypsena pasitinka, mielai atveria istorinio malūno duris. Ropščiamės į patį viršų, kur įtaisyta gervė, kelianti maišus,  prie jos pririšta maišams sujuosti skirta grandinė, dvivėrės į vidų atsidarančios durelės. Ten aulai grūdams pilti. Antrame aukšte girnos, pikliaus sytai, žemiau – dantračiais sujungti velenai, aulai išbėgti  miltams, išlikęs malūno „magazinas“ ir jame įtaisyta, pasak moters, vis dar veikianti turbina.

 Bitininkystės muziejus Stripeikiuose nustebina ekspozicijų turtingumu ir modernumu: bitininkystės reikmenys ir kitos įdomybės suskirstytos temomis: prie kiekvienos – bičių korių dekoru įrėmintas ekranas, kurį įjungus įdomiai kalba bitininkystės paslaptis suprantantys žinovai.

 Kelionėje apžiūrim Būkos, Minčios upelaites, vis sustojam, legendinis gamtininkas nusiveda, parodo mums kokią numylėtą vietą ir dažniausiai apgailestauja – nebe taip gražu kaip buvo, apleista, tilto per upelį nebėra, visur užaugę, užžėlę, vietinių žmonių beveik nelikę, o  šalia  stūkso legendinis Minčios malūnas. Bronius mus veda į sengirę. Užgriebiam tik menką gabalėlį, nes vėl prašniokštęs smarkus lietus sudrėkino jau kiek pradžiūvusius žolynus. Ten didžiulės pušys, kai kur nudžiūvusios milžinės eglės, daugybė prigriuvusių, trūnijančių, jau samanomis apaugusių stiebų, tarp kurių aukštyn stiepiasi eglaitės ir kitokios rūšies jaunuolynai… 

Senosios sodybos pakeri sklembtais keturšlaičiais šiaudiniais stogais, netašytų rąstų sienomis, mažyčiais langeliais, rausvai tamsiomis sienomis. Senovę mena vietų vardai – Strazdai, Vaišniūnai, Šuminai… 

Dar norėjosi keliauti  nesibaigiančiais šilais, klausytis išmintingojo gamtininko pasakojimų. Juk B. Šablevičius net 41 metus darbavosi parke, pažįsta veik kiekvieną šios šventos, stebuklingos žemės pėdą, kiek kantrybės įdėjo, kol ištyrinėjo erelio žuvininko gyvenimą, parašė įdomią knygą, po to patyrimas skleidėsi dar daugybe knygų bei straipsnių. Tapo biomedicinos mokslų daktaru. Prisipažino, kad gyvenęs kaip rojuje: dirbo mėgstamą darbą – visą laiką tarsi atostogavęs, o jei reiktų gyvenimą pakartoti, tai jis gyventų taip pat. Tobula. Nors jau pasitraukęs į užtarnautą poilsį, gyvena įprastu ritmu – dar reikia daug ką ištirti, daug apie ką parašyti.

Veik žaliomis nuo žalumos akimis, šiek tiek sušlapę, tačiau laimingi, pragiedruliams laimingose padangėse švytint, grįžom į Ignaliną. Broniui pasiūlius, įžengėme į užeigą „Romnesa“ – šakočių motyvais banguoja lubų formos, o sienų konstrukcijas jungia milžiniški akmenys. Tarp daugybės apdovanojimų puikuojasi ir čia iškepto didžiojo šakočio –  2,3 metro aukščio, 64,7 kilogramų svorio milžino, 2008 m. pabaigoje patvirtinto Lietuvos rekordu. Čia  – mūsų vakarienė, čia gardžiais valgiais, gėrimais mėgavomės, kelione džiaugėmės ir naujus planus audėme. Juk tokia graži, miela  mūsų tėvynė Lietuva.