Rugsėjo 29 dienos vidurdienį Svėdasuose prasidėjo baigiamasis Kėdainių krašto muziejaus organizuojamo tradicinio šių metų festivalio „Radviliada“ renginys.
Miestelio centre atidengtas kunigaikščių Radvilų epochą primenantis ženklas, vyko mokslinė diskusija apie kunigaikščių Radvilų giminę ir jų gyvenimą Svėdasuose.
Tvirtą, iš storo metalo lakšto suformuotą, didikų herbo erelį primenantį, kiaurapjovėmis raidėmis ir ženklais išmargintą dailininko Povilo Šorio sukurtą ir meistro Justo Sriubo pagamintą žymenį kunigaikščiams Radviloms atminti Svėdasų miestelio centre atidengė Kėdainių muziejaus direktorius Rimantas Žirgulis ir Svėdasų seniūnas Saulius Rasalas.
R. Žirgulis papasakojo apie jau aštunti metai mieste prie Nevėžio vykstantį festivalį „Radviliada“ ir jo šiemetinį ekskursą į kunigaikščių Radvilų istorijai reikšmingą Svėdasų miestelį.
Kultūros namuose kelis šokius pašoko Anykščių istorinių šokių studijos „Baltoji Pavana“ šokėjai. O jau tuomet, susėdę prie stalelio Lietuvos istorine ir Svėdasų vėliavomis papuoštoje scenoje, moderatoriaus R. Žirgulio įtraukti į senųjų laikų tėkmę, apie Radvilas, jų kultūrinę, ekonominę, karinę veiklą Svėdasų krašte įtaigiai, pakaitomis, vienas kitą papildydami, kartais ir pasiginčydami kalbėjo profesoriai Raimonda ir Aivas Ragauskai.
Panirę į diskusijos „Svėdasai – europietiško Radvilų pasaulio dalis“ tėkmę, pasijutome tarsi reto įdomumo filme, susikaupę nuostabias žinias gaudė ne tik vyresni, bet ir didelis būrys Svėdasų J. Tumo – Vaižganto gimnazijos moksleivių.
A. Ragauskas pažymėjo, kad Svėdasai tarsi įstrigę XIX – XX a. istorijos tarpsnyje, kuriame kaip didžiulė žvaigždė spindi kan. Juozo Tumo – Vaižganto asmenybė. Juk miestelyje yra jam pastatytas puikus paminklas, jo vardu pavadinta pagrindinė gatvė, gimnazija, krašto muziejus, tiltas. Verta, pažinimo, patirties labui žvilgtelėti ir į senesnius laikus, į kunigaikščių Radvilų pasaulį.
Rudeniškas Radvilų erelis. 
Radiniai iš Radvilų dvarvietės Svėdasuose. 
Kėdainių muziejaus direktorius Rimantas Žirgulis, profesoriai Raimonda ir Aivas Ragauskai.
Pasirodo, kad pirmieji Svėdasų krašto, kaip Radvilų valdos, formavimosi pradžios dokumentiniai paliudijimai siekia dar XV amžiaus vidurį, kuomet minimas 30 dvaro žirgų šėrikų sodžius prie Jaro ežero. Palengva supirkdamas ir kitais keliais jungdamas žemes Mikalojus Radvila XVI amžiaus viduryje suformavo didžiulę, mažytę kunigaikštystę primenančią Svėdasų dvaro valdą. Juk to meto didikai savo valdose gyveno kaip viešpačiai, turėjo iždą, raštinę, turėjo teisę savo valdinius kalinti, nubausti net mirtimi.
Šalia rūmų buvęs įvairių gyvūnų turtingas žvėrynas, kuriame, matyt, gyvenę ir liūtai. Dvaro valdose veikė balų rūdos kasykla, buvo lydomas metalas, taip pat gaminami sviediniai patrankoms.
Svėdasus valdęs Mikalojus Radvila Juodasis buvo ryški to meto LDK politinė žvaigždė, kartu su Albertu Goštautu jis rūpinosi II Statuto kūrimu, Livonijos prijungimu ir reformacijos plėtra. Jo sėkmei pasitarnavo ir pusseserės, karaliaus žmonos Barboros Radvilaitės, pagalba. Įdomu, kad Radvila kaip kišenpinigius smulkioms išlaidoms nešiodavosi 20 kapų grašių. Milžiniška suma, juk už 5 kapas grašių tuo metu buvo galima nupirkti 10 karvių. O labai sėkmingai metus darbavęsis valstietis tepelnydavo 3 – 4 kapas grašių.
Vėliau Svėdasus valdė Mikalojus Kristupas Radvila Našlaitėlis, didžiai išsilavinęs, daug kalbų mokantis vyras, visoje Europoje išgarsėjęs knyga „Kelionė į Jeruzalę“.
Du dešimtmečius Svėdasus valdė ir pirmasis lietuvis kardinolas Jurgis Radvila.
Svėdasuose būta tikrai įspūdingų įvykių: 1577 m. į mūšį Livonijoje per miestelį žygiavo keliolikos tūkstančių karių Žygimanto Augusto kariuomenė. 1589 m. rugpjūčio 16 d. pro Svėdasus į Taliną važiavo ir čia nakvojo valdovas Vladislovas Vaza. Svėdasų dvare 1640 m. rugsėjį mirė ir po bene keturių mėnesio gedulo čia iškilmingai pašarvotas buvo didysis etmonas Kristupas Radvilas Perkūnas. Dalyvaujant didžiulei miniai svarbių pareigūnų, kariuomenės pulkų, jis nulydėtas į Vyžuonas ir palaidotas ten. Pažymėtina, kad Vyžuonų mauzoliejuje buvę karstai dabar eksponuojami Kėdainių reformatų bažnyčioje. Visoje karalystėje Svėdasų vardas skambėjo po to, kai 1647 m. didikas nupjovė klebono pastatytus kryžius. Byla atsidūrė senate Varšuvoje, Radvila vos nebuvo apšauktas eretiku, tačiau, kaltininkui susitaikius su kunigu, aistros nurimo.
Svėdasai pateko į to meto žemėlapius. Radvilų kartografas Juozapas Narunavičius – Noromskis XVII a. viduryje sudarė Svėdasų miestelio planą. R. ir A. Ragauskai pateikė dar daug įdomybių, kol galiausia atvedė į svaiginančios istorijos liūdnoką pabaigą – Radvilos bankrutavo ir neteko didžiosios dalies savo valdų. Jas pusvelčiui supirko kiti tuo metu didesnę galią turėję didikai, o Svėdasuose greitai prasidėjo grafų Marikonių epocha. Pabaigoje A. Ragauskas pažymėjo, kad kadaise visi šio krašto gyventojai tarnavo Radviloms, o dabar savo istorija, savo patirtimi didikai tarnauja mums.
Apžiūrėta bibliotekoje veikusi Radvilų dvarvietės radinių – koklių, plytų fragmentų, nūnai saugomų Anykščių A. Barnausko ir A. Vienuolio – Žukausko memorialinio muziejaus fonduose – paroda. Peržiūrėtas režisierės Ramunės Rakauskaitės dokumentinis filmas „Radviliada“.
