Iš Dusetų dvaro neliko nė pamato akmens („Aukštaitiškas formatas” Nr.106)

Mažiausio Lietuvos miesto statusą turinčios Dusetos žinomos ne tik čia žiemą organizuojamomis tradicinėmis žirgų lenktynėmis, gausybe čia gyvenančių ir kuriančių menininkų, bet ir turtinga savo istorija.
Dusetų apylinkės jau nuo seno buvo gyvenamos – jos minimos 1261 metų Mindaugo Sėlos dovanojimo kryžiuočiams akte, o senojo Dusetų miestelio užuomazgos slypi Didžiadvario kaime, kuriame kadaise stovėjęs Dusetų dvaras. Dusetų dailės galerijai ketinant išleisti knygą apie Dusetas, buvo atliktas išsamus istorinis tyrimas, kurio metu Lietuvos ir užsienio archyvuose pavyko rasti daug naujos, visiškai unikalios ir nepublikuotos medžiagos, papildančios vietovės istorinį pasakojimą.

Dusetos Užpalių valsčiaus sudėtyje

XIII amžiuje Sėlos dykrai patekus į besikuriančios Lietuvos valstybės sudėtį ir pasibaigus kovoms Livonijos ordinu, atsirado poreikis iš naujo apgyvendinti po kovų ištuštėjusią pasienio teritoriją ir čia įtvirtinti valdovo valdžią. Dusetos ir jų apylinkės buvo priskirtos Užpalių valsčiui, kurio administracinis centras buvo Šeimyniškių pilis.
Užpalių valsčių, kaip ir Pienionis, nuo XIV amžiaus pabaigos valdė Radvilų giminės pradininkai didikai Astikai. Tuo metu, dabartinio Dusetų miestelio vietoje, jau galėjo būti įsikūrusi nedidelė gyvenvietė, kuriai prigijo netoliese buvusios Dusetos upės pavadinimas.
XV amžiaus pirmoje pusėje Dusetų miestelio centre buvusioje turgaus aikštėje jau virė gyvenimas, o XV amžiaus viduryje–XV amžiaus antroje pusėje tikriausiai jau buvo susiformavusi ir Dusetų dvaro sodyba.

Radvilos ir pirmasis dvaro paminėjimas

1508 metų spalio 6 dieną reziduodamas Smolenske, Lietuvos ir Lenkijos valdovas Žygimantas I Senasis patvirtino privilegiją, kuria Dusetų dvaro valda su Sartų ežeru buvo atidalinta nuo Užpalių valsčiaus ir neribotam laikotarpiui padovanota Užpalių valdytojo Mikalojaus Radvilaičio sūnui Jonui Radvilai Barzdočiui (1474–1522), taip įvertinant jo nuopelnus valstybei.
Pastarasis buvo svarbus to meto valstybės veikėjas, valdovo dvaro maršalas, Trakų kaštelionas, taip pat Drohičino ir Slanimo seniūnijos laikytojas, Vilkijos vietininkas, žmogus, turėjęs daug pareigų ir titulų.
O kas svarbiausia, jis sukūrė pagrindus Nesvyžiaus Radvilų žemėvaldai (suformavo ir Dusetų – Leliūnų – Aknystos – Bikuškio latifundiją).
1565 metais Dusetas paveldėjo Mikalojaus Radvilos Juodojo sūnus Jurgis Radvila (1556–1600), tačiau jis buvo išvykęs studijuoti į Leipcigą, tad dvarą administravo jo vyresnysis brolis, kelione į Jeruzalę pagarsėjęs Vilniaus vaivada, Olykos ir Nesvyžiaus kunigaikštis Mikalojus Kristupas Radvila Našlaitėlis bei paskirti valdytojai.
Įdomu tai, kad Romoje teologijos mokslus pradėjęs studijuoti Jurgis Radvila, pritrūkęs pinigų, ėmė skolintis iš Vilniaus burmistro Motiejaus Rudaminos. 1575 metais Rudamina jam paskolino 4000 kapų lietuviškų grašių (viena kapa – 60 grašių). Vėliau jis skolino ir dar daugiau, milžiniškos skolos grąžinimą garantuojant įkeistu Jurgio Radvilos Dusetų dvaru. Taip pat yra žinoma, kad vykstant karui su Maskva, kai Abiejų Tautų Respublikos iždas buvo tuščias, Motiejus Rudamina buvo suteikęs didelę paskolą valstybei.
Atsidėkodamas už pasitikėjimą, asmeninę bičiulystę ir indėlį į valstybės saugumą iškilusio pavojaus metu, 1576 metų lapkričio 24 dieną Jurgio Radvilos dėdė, Vilniaus vaivada Mikalojus Radvila Rudasis adoptavo Motiejų Rudaminą (priėmė į savo herbo šeimą), o po 5 dienų Steponas Batoras Torunės seime jį nobilitavo. Motiejui Rudaminai ir jo palikuonims buvo suteikta teisė naudoti Radvilų herbą „Trimitai“ (žydrame fone) bei kilmingojo statusas. Tai buvo retas ir unikalus atvejis, kai miestiečiui pavyko pereiti į kilmingųjų luomą, juolab ir pats Radvila Rudasis dažniausiai taip neužtardavo savo klientų.

Rudaminos Dusetiškiai

Grąžinti skolų Jurgis Radvila, matyt, nelabai išgalėjo, o gyvenant radvilišką gyvenimą Romoje, pinigų nuolat trūko. Dėl šios priežasties 1585 metų vasario 14 dieną jis savo kreditoriui Motiejui Rudaminai už 14 000 kapų lietuviškų grašių pardavė didžiulį Dusetų dvarą.
1586 metais Motiejaus Rudaminos ranka surašytame testamente pažymima, kad savo turtą jis įgijęs savo darbu, Dievo pagalba ir su sūnumis. Tais pat metais jis ir mirė, visą turtą palikęs žmonai Dorotei ir sūnums Jonui, Laurynui ir Tomui. Nuo tada Motiejaus Rudaminos palikuonys, pabrėždami ryšį su nauja tėvonija, prie savo pavardės prisidėjo Dusetiškių pavardę ir ėmė save vadinti Rudaminomis Dusetiškiais.
1587 metų gegužę broliai dalijosi iš tėvo paveldėtą Dusetų dvarą. Nenorėdamas, kad valdos buvo smulkinamos, Laurynas Rudamina iš brolių išpirko jų dalis ir tais pat metais Dusetų dvaras ir miestelis perėjo į jo rankas.
Dusetas paveldėjusi Ona Marcibelė Rudaminaitė apie 1620 metus ištekėjo už LDK didžiojo raštininko ir pakanclerio Stepono Paco, turėjusio gausybę dvarų Lenkijoje. Santuoka su Rudaminaite jam buvo labai naudinga, kadangi kaip žmonos kraitį, jis įgijo didelį Dusetų dvarą su miesteliu ir tik dar labiau praturtėjo.
1640 metais Pacui mirus, našle likusi Ona Marcibelė savo vyrą pergyveno dar ketveriais metais, o 1644 metais mirė ir ji pati. Tėvų valdas pasidalijo du jų sūnūs Kristupas Žygimantas ir Mikalojus Steponas. Dusetos atiteko Mikalojui Steponui Pacui, Kryčevsko seniūnui, tačiau tėvonijos jis nesaugojo ir 1650 metais dvarą pardavė Vilniaus tijūnui Mikalojui Ginvilui Piotrovskiui. Vėliau vėl keitėsi Dusetų savininkai, dvaras priklausė Skarševskiams, o nuo 1669 metų – Tyzenhauzams. Apie tai, kaip Tyzenhauzai šeimininkavo Dusetose, žinoma nedaug. Tačiau, matyt, ne be jų pastangų 1672 metų rugpjūčio 13 dieną karalius Mykolas Kaributas Višnioveckis Dusetų miesteliui suteikė privilegiją rengti turgus ir muges.

Dusetas įsigyja Pliateriai

1686 metais Dusetų dvarą įsigijo Dinaburgo (Daugpilio) ir Livonijos seniūnas Jonas Andrius Pliateris su žmona Liudvika Marija fon Grotthus. Nuo tada iki pat XIX amžiaus vidurio ši dvarvietė priklausė garsiai Pliaterių giminei.
Remiantis 1686 metais sudarytu Dusetų dvaro valdos inventoriumi, Dusetų miestelyje (kažkodėl įvardintame miestu) buvo 83 sklypai, gyveno 49 šeimos, dirbo 11 amatininkų (iš jų 3 audėjai, 2 malūnininkai, siuvėjas, kalvis ir aludaris). Nemaža dalis sklypų buvo tušti, tad miestelis dar nebuvo atsistatęs po švedų tvano (reikia manyti, iki 1654–1667 metų karo jis buvo didesnis). Apie turgų, miestelio aikštę ir prekybą šiame inventoriuje apskritai neužsimenama, nėra ir žydų pavardžių, minima tik viena karčema. Dvaro valdai priklausė Antazavės ir Melotynės palivarkai, du malūnai (Dusetose ir Antazavėje), valdoje buvo 16 kaimų, gausybė viensėdžių, 6 girios, 30 ežerų.
1696 metais miręs Jonas Andrius Pliateris buvo palaidotas Vilniuje, Misionierių bažnyčios Dievo apvaizdos koplyčioje, prie kurios statybos prisidėjo skirdamas 1000 talerių (visą gyvenimą buvęs liuteronas, likus keleriems metams iki mirties persikrikštijo į katalikų tikėjimą). Po tėvo mirties Dusetų, Indricos, Aluotų ir kitus dvarus paveldėjo ir pasidalijo sūnūs, o vėliau – vaikaičiai.

Apolinara Žabaitė-Pliaterienė – apsukri ir savarankiška dvarininkė

1805 metais Dusetų dvarą valdęs grafas Kazimieras Vladislovas Pliateris vedė Apolinarą Žabaitę, Polocko vaivados Tado Žabos dukrą.
1812 metais prasidėjus karui tarp Prancūzijos ir Lietuvą okupavusios Rusijos imperijos, Kazimieras Vladislovas Pliateris, kaip ir dauguma mūsų krašto dvarininkų, prisijungė prie Napoleono Didžiosios armijos. Prancūzams traukiantis grafas su savo apginkluotu trečiuoju šaulių batalionu kovėsi prieš rusus Vilniuje, prie Aušros vartų, vėliau pasitraukė į Prancūziją.
Caro valdžiai konfiskavus Dusetų dvarą, Apolinara Pliaterienė sugebėjo jį atgauti ir pavyzdingai prižiūrėjo. Tačiau jos vyras, 1815 metais grįžęs iš Prancūzijos, niekaip negalėjo susitaikyti su tuo, kad jo dvarų savininke tapo jo žmona (teises į savo tėvoniją – Dusetas, jis jai suteikė dar 1805 metais pasirašyta vedybų sutartimi, o pats po 1812 metų karo savo dvarų savininku nebegalėjo būti). Apolinarai atsisakius keisti vedybų sutartimi įtvirtintą jos statusą, žmonos veiksmus įvertinęs kaip savavališkus, grafas ėmėsi teisinių veiksmų susigrąžinti savo tėvoniją ir 1817 metų pabaigoje šeimos konfliktas iškilo į viešumą.
1818 metų sausį Kazimieras Vladislovas Pliateris jau buvo išvaręs žmoną iš Dusetų, jai buvo uždrausta bendrauti su vaikais. Apolinara Pliaterienė nenusileido vyro viršenybės troškimui ir pateikė skundą Vilniaus gubernijos valdybai. Pastaroji išnagrinėjus abiejų pusių argumentus, 1818 metų liepą priėmė sprendimą žmonai grąžinti teisę į vyro dvarus, taip įrodydama, kad vyro nuosavybė priklauso ir jai. Tuo tarpu Kazimieras Pliateris surašė raštą imperatoriui Aleksandrui I, prašydamas apginti jį nuo žmonos kėsinimosi į jo tėvoniją ir panaikinti Vilniaus gubernijos valdybos sprendimą. Tų pat metų gruodį sutuoktinių konfliktas tapo dar radikalesnis – žmonos dvariškius Dusetose grafas ėmė laikyti arešte, o jo paties tarnai apsiginklavo šautuvais ir buvo pasirengę juos panaudoti.
Visgi Kazimiero Pliaterio pastangos buvo bergždžios, tad 1819 metų pradžioje jis išvyko į Sankt Peterburgą ieškoti teisingumo. Tų pat metų gruodžio 6 dieną testamentu, būdamas Peterburge, sūnų globą pavedęs savo giminaičiams, grafas mirė. 1820 metų sausį velionis buvo parvežtas ir palaidotas Vilniuje, misionierių Viešpaties Jėzaus Dangun žengimo bažnyčios rūsiuose.
Apolinara Pliaterienė po vyro mirties su jo giminaičiais sudarė sutartį, kad vaikų globėja bus ji, o mainais už tai atidavė vyro skolas ir tapo vienvalde Dusetų dvaro šeimininke. Tai bene vienintelis žinomas atvejis, kuomet moteris užvaldė vyro nuosavybę, dar jam esant gyvam, kas prieštaravo tuometinei Lietuvos teisei (su išlygomis dar tebegaliojusiam Trečiam Lietuvos Statutui).

Sūnūs pasižymėjo 1831 metų sukilime

Kazimieras ir Apolinara Pliateriai turėjo penkis sūnus – Ričardą, Erazmą Ernestą Henriką, Vladislovą Evaristą (1808–1889), Cezarį Augustiną (1810–1869) ir Juozapą Ildefonsą Vladimirą, kurie su motina Apolinara gyveno Vilniuje (Savičiaus gatvėje), ten lankė gimnaziją. Nuo 1828 metų Vladislovas Evaristas keliavo po Europą, o Cezaris Augustinas studijavo Berlyno universitete. Žinia apie 1830 metais Lenkijoje, o vėliau ir Lietuvoje prasidėjusį sukilimą Vladislovą Pliaterį pasiekė būnant Londone, o Cezarį – Berlyne. Cezaris nedelsdamas išvyko į Lietuvą, vėliau prie jo prisijungė ir Vladislovas.
Antazavėje paskelbusi sukilimo pradžią, Emilija Pliaterytė išvyko į Dusetas, kur laukė atvykstant Cezario Pliaterio, ir tuomet viską organizavo. Dusetų dvaras tapo vienu iš sukilimo centrų, dvaro ir apylinkių kaimų kalvėse gaminti ginklai, lietos kulkos. Iš apylinkių gyventojų suformuoti sukilėlių būriai, kuriuos galėjo sudaryti maždaug 280 šaulių, 60 raitelių bei keli šimtai ištiesintais dalgiais ginkluotų vyrų (valstiečių). Visgi, sukilėliams sunkiai sekėsi sutelkti naujus būrius, o Rusijos imperijos vadovybė, matydama, kad sukilimo nepavyko nuslopinti pradinėje stadijoje, į Lietuvą siuntė papildomus, gerai parengtus karinius dalinius.
Nepavykus užblokuoti priešo veržimosi į Dusetas, sukilėliai buvo išblaškyti. Vėliau Emilija Pliaterytė dalyvavo kautynėse prie Prastavonių palivarko (į pietryčius nuo Šeduvos), nesėkme pasibaigusiame mūšyje prie Maišiagalos, Kauno gynyboje bei dešimt valandų trukusiame mūšyje dėl Šiaulių.
Po pralaimėtų mūšių virtinės buvo nuspręsta trauktis Prūsijos link. Emilija Pliaterytė neatlaikė žygio ir mirė nuo žaizdų ir išsekimo Justinavo dvare (prie Kapčiamiesčio), kur ją svetima Koravinskos pavarde buvo priglaudęs dvarininkas Ignotas Ablamavičius, Grafaitė buvo slapta palaidota Kapčiamiesčio bažnyčios šventoriuje, tuo tarpu Cezariui ir Vladislovui Pliateriams pavyko pasitraukti į Prancūziją.

Dar kartą bandė susigrąžinti konfiskuotą vyro tėvoniją

Sukilimui pralaimėjus, Dusetų dvaras buvo konfiskuotas, rūmų viduje buvusias meno vertybes niokojo ir grobstė rusų kariai, dalį turtų išsinešiojo valstiečiai. Dvaro biblioteka – 219 knygų, kurių dauguma buvo matematikos, chemijos, fizikos, geografijos, antikinės istorijos temomis, taip pat keli LDK statuto leidimai bei daugiau nei šimtas knygų prancūzų kalba, – buvo konfiskuotos ir perduotos Vilniaus berniukų gimnazijai, veikusiai po 1831 metų sukilimo, uždaryto Vilniaus universiteto patalpose, o vėliau – Vilniaus senienų muziejui.
Po ilgų teisinių procesų, užtrukusių iki pat 1839 metų, galiausiai Vilniaus likvidacinė komisija Apolinarai Pliaterienei sugrąžino Dusetas, tačiau su sąlyga, kad po jos mirties dvaras atiteks Kauno gubernijos valstybės turtų rūmams (taps valstybiniu dvaru). Apolinara Pliaterienė mirė 1847 metais Vilniuje, palaidota Vilniaus Rasų kapinėse. Kaip ir buvo sutarta, dvaras perėjo Rusijos imperijos valstybės iždui.

Dvaras sunyko nuomininkų rankose

Dusetų valstybinio dvaro žemės buvo nuomojamos įvairiems asmenims, o ežerai ir karčemos – žydų pirkliams. Visgi, konfiskuoto dvaro išlaikymas tapo nuostolingas, dėl šios priežasties 1861 metais valda buvo padalinta į atskirus sklypus, o centrinė dvaro sodybos dalis su maždaug 148,42 ha žemės 24 metams buvo išnuomota ponui Faustinui Znamerovskiui. Į nuomos sutartį nebuvo įtraukti jau pusiau sugriuvę dvaro rūmai ir apleistas angliškas parkas (įpareigojimas juos prižiūrėti būtų tik atbaidęs potencialų nuomininką). Znamerovskis kiek aptvarkė ūkinius pastatus, iškirto dvaro parko medžius ir netgi ketino statyti vandens malūną, tačiau 1863 metais prasidėjęs sukilimas sujaukė šiuos planus.
1864 metais, dėl įtarimų dalyvavus sukilime, Kauno gubernijos Valstybės turtų rūmai nutraukė su Faustinu Znamerovskiu sudarytą nuomos sutartį, motyvuodami nuomininko „politiniu nepatikimumu“. Vėliau Dusetų dvaro sodyba buvo nuomojama kitiems asmenims, kurie jau visai nebesirūpino dvaro pastatų būkle. Dėl ilgalaikės nepriežiūros, sutrūnijus medinėms konstrukcijoms, apie 1870–1880 metus Pliaterių rūmai sugriuvo savaime, o dvarvietėje buvusių pastatų liekanas, plytas ir akmenis išsinešiojo vietos valstiečiai.
1869 metais valstybinių valdų faktiškai nebeliko, jose sodybas statėsi buvę valstybinių dvarų valstiečiai. Pliaterių dvaro vietoje įsikūrusi kaimavietė vadinta tiesiog Dusetomis II, 1897 metais vykdyto visuotinio gyventojų surašymo duomenimis, Dusetų dvarvietės teritorijoje gyveno 244 gyventojai. Vėliau ši vieta imta vadinti Didžiadvariu.
1967 metais Didžiadvario kaime, sunykusio Dusetų dvaro vietoje, buvo įkurtas Sartų žirgynas, kuriame saugomas Stambiųjų žemaitukų genofondas, o nuo 1996 metų žirgyno hipodrome organizuojamos Sartų žirgų lenktynės.
2006 metų lapkričio 23 dieną, minint sukilimo herojės Emilijos Pliaterytės 200-ąsias gimimo metines, Didžiadvario kaime buvo atidengtas paminklinis akmuo.