„Solo“ teatro įkūrėja, režisierė ir aktorė Birutė Mar sako, kad mėgsta lankytis Anykščiuose, čia atvykusi ji eina pasivaikščioti palei Šventąją.
Gaila, bet tik nedidelis būrelis anykštėnų šį rudenį matė Anykščių kopyčioje ,,Solo“ teatro Ukrainai skirtą programą ,,Liepsnos geltonos ir mėlynos“. ,,Kelionė per emocines karą išgyvenančiųjų patirtis – nuo nevilties, skausmo, pykčio- iki šviesos, vilties, tikėjimo žmogiškumo pergale prieš blogį“, – kaip „Solo“ teatras apibūdina programą ,,Liepsnos geltonos ir mėlynos“ buvo ne tik geras kultūros maistas. Tai ir psichoterapija verčianti giliau išgyventi kasdien girdimą žodį ,,karas“.
Po renginio jungtinio Lietuvos ir Ukrainos menininkų projekto ,,Liepsnos geltonos ir mėlynos“, režiesierė, idėjos ir scenarijaus autorė Birutė MAR rado laiko ,,Anykštos“ klausimams.
– Kaip sužinojote apie prasidėjusį karą? Kaip jautėtės tuomet? Ar stebite karo naujienas, domitės, ką kalba apžvalgininkai?
– Buvo pirmoji pavasario „Knygų mugės“ diena, į kurią važiavau kaip dalyvė, stende norėdama pristatyti savo knygeles (Kūrybos studija „Solo“ išleido mano vaikiškų knygelių seriją). Išvažiavome su vyru rytą, neperskaitę internete naujienų, tad dar nieko nežinojom. Nuvažiavę žiūrim – labai nedaug žmonių, kažkokia keista tyla. Ir tik po valandos leidėjas J. Žitkauskas, buvęs šalia, sako: „Tai jūs nieko nežinot? Karas, rusai užpuolė Ukrainą“… Taip ir nusmelkė iki širdies gelmių. Paskui visas tris mugės dienas ir leidėjai aplink, ir dalyviai, atrodė, buvo pusiau „ne čia“. Mobilieji rankose, kas minutę – naujienų iš karo laukimas ir nerimas. Niekas nežinojo tada, kas bus rytoj, ką rusai sumanę. Laimei, Dievas ir ukrainiečiai neleido jiems užimti Kijevo per tris dienas. O paskui, pavasarį, kuriam laikui buvo nusvirę rankos – tokiose situacijose visa veikla, atrodo, staiga netenka prasmės. Tik vėliau ėmė grįžti energija ir atėjo suvokimas, kaip reikia džiaugtis kiekviena taikos diena, reikia liudyti, daryti ir padėti, kuo tik galim.
O karo naujienas stebiu kasdien, žinoma. Puikūs mūsų „karo metraštininkais“ tapę poetai – M.Burokas, D.Razauskas. Kažkaip neįmanoma šiandien atitrūkti nuo to. Pasak ukrainiečių poetės Katerynos Michalicynos, „…ar gali būti mirtis svetima, jei visi ją jaučiame?“
– Ar domėjotės Ukrainos kultūra anksčiau?
– Ukrainoje daug kartų teko dalyvauti tarptautiniuose teatro festivaliuose (su savo spektakliais), tad pažįstu ukrainiečių teatrą, jo kūrėjus, turiu nemažai bičiulių ten. Ypač puikus teatro festivalis „Taurijos Melpomenė“ daugelį metų buvo organizuojamas dabar okupuotame Chersone. Ten lankėmės keletą sykių, matėm, kaip keičiasi ir vis labiau vakarietiškas darosi miestas, kokie nuoširdūs jo žmonės. Užtat dabar taip širdį skauda žinant, kad nemažai pažįstamų aktorių, teatro žmonių liko Chersone – ką jie visą šitą laiką okupacijoje išgyvena?
– Kaip „Solo“ teatre atsirado ukrainietės? Kaip su jomis susipažinote?
– Su Halyna ir Ksenija susipažinome pavasarį. Tuomet jau turėjau idėją kurti „Liepsnas“, pakviesti karo pabėgėles Lietuvoje – Ukrainos menininkes. Apie jas papasakojo bičiuliai, kurie taip pat dalyvauja spektaklyje: birbynininkas Egidijus Ališauskas ir kanklininkė Aistė Bružaitė, jie jau buvo su Halyna ir Ksenija koncertavę. Kai susitikau su Ksenija ir ji papasakojo savo istoriją, apsiverkiau: ji pasakojo, kaip su maža dukrele ir mama bėgo iš Ukrainos, kaip čia jas priglaudė muzikantų šeima. O kai išgirdau jos dievišką balsą, supratau, kad ji – pasaulinio lygio atlikėja, – kokia dovana, kad ji dabar dainuoja Lietuvoje. Vėliau susitikom su Halyna, kuri pati yra ukrainietiško folkloro tyrinėtoja, humanitarinių mokslų daktarė, be to, – puiki liaudies dainų atlikėja. Kai ji man ėmė pasakoti apie senąsias jų dainas, supratau, kad tų dainų tekstus reikia išversti į lietuvių kalbą, – tai toks grožis. Gyvenimas dovanoja tokių susitikimų. Supratau, kad jei tai, ką sužinojau iš Halynos ir Ksenjos, perduosiu ir žiūrovams, bus prasminga ir visiems įdomu. O dar projekto idėja labai patiko bičiuliams, puikiems lietuvių liaudies muzikos atlikėjams Egidijui su Aiste.
– O kaip šiame projekte atsirado poetas Vainius Bakas?
– Spektaklio pavadinimas „Liepsnos geltonos ir mėlynos“ – tai Vainiaus eilėraščio eilutė. Poetas, kuris nuo pirmos karo dienos rašo kasdien po eilėraštį (taip ir pavadina – „pirmoji karo diena“, šiandien jau „du šimtai šešioliktoji diena“…). Atradau išties jo poeziją – tai tarsi lietuviško šiuolaikinio Mačernio eilės, gebančios aprėpti daugiau nei pats karas. Tai poezija apie gyvenimą ir mirtį, apie Lietuvą ir Ukrainą, apie meilę ir praradimus, apie gyvenimo gelmę… Kiekvieną dieną Vainiaus fb paskyroje – vis naujas eilėraštis. Vainiaus nepažinau asmeniškai, bet nusprendžiau pasiūlyti dalyvauti kartu – pagalvojau, kaip būtų puiku, jei jis pats skaitytų savo eiles ir jo dar nepažįstantys atrastų, kokį puikų poetą turime Lietuvoje. Vainius mielai sutiko.
– Spektaklyje cituojate ukrainiečių laiškus. Gal pasidalysite, kaip jus pasiekė šie laiškai?
– Turiu dar vieną mintį – sukurti spektaklį, jungiant tris laikmečius, tris istorijas: žydų genocidą Antrojo pasaulinio karo metais, lietuvių genocidą Stalino laikais ir dabartinį ukrainiečių genocidą. Tad ėmiau susirašinėti su bičiuliais ir rinkti, užrašyti ukrainiečių istorijas. Kai kurios jų ypač sukrečia. Neseniai kalbėjau su moterimi – Natalija, kuri dvi savaites gyveno rusų okupuotame kaime. Sprogstant bomboms – dvi šeimos po stalu, koridoriuje, nes neturėjo žmonės rūsių tame kaime. O paskui bėgdama pateko į žiaurią rusų nelaisvę, joje išbuvo tris savaites. Kai kurias istorijas atrandu internete, su kai kuriais pažįstamais Ukrainoje dažnai susirašome. Norisi, kad kuo daugiau žmonių tas istorijas išgirstų – kad čia, dar taikioje Lietuvoje, mes neapsiprastume su kaimynystėje vykstančiu siaubingu karu.
– Su šiuo renginiu važinėjate po Lietuvą: mačiau pranešimus apie spektaklį Utenoje, Molėtuose. Kaip spektaklį priima žiūrovai?
– Žiūrovai priima labai emocingai – kitaip ir neįmanoma girdint tokias istorijas, eiles ir dainas. Puiku, kad projektą parėmė Lietuvos Kultūros taryba, tad galime jį parodyti labdaringai, pasikvietę tokio lygio menininkus-profesionalus. Labai norisi šį projektą tęsti ateinančiais metais. Nes jau mūsų puiki komanda taip „susistygavo“ : Halyna apsigyveno Klaipėdoje kartu su vyru lietuviu, Ksenija kol kas keliauja iš/į Kijevą, dirba ten Operos teatre, dainuoja Europos koncertų salėse – tai kylanti Europos žvaigždė, rytoj, rugsėjo 30 d. ji atliks Mikaelos vaidmenį koncertiniame Ž. Bize „Karmen“ pastatyme Vilniaus valstybinėje filharmonijoje kartu su G.Rinkevičiaus orkestru, mūsų operos žvaigždėmis – E.Montvidu, K.Smoriginu, I.Prudnikovaite.
– Anykščiuose esate parodžiusi turbūt viską, išskyrus „Šilką“ ir „Dostojevskio angelus“. Ką jums reiškia šis miestas? Nuolat Jus matome miesto renginiuose, o šią vasarą Jūs buvote ir dalies Anykščių miesto šventės renginių režisierė.
– Anykščiuose esu parodžiusi nemažai spektaklių, bet tikrai dar ne viską – 2018 m. su bičiuliais įkūrėme „Solo“ teatrą, ir, man regis, – anykštėnai dar nematę „Solo“ teatre sukurtų spektaklių – „Lietuviškoji Nora“ (H.Ibseno pjesės „Lėlių namai“ ir legendinės aktorės M.Mironaitės gyvenimo motyvais), „Buda palėpėje“ (J.Otsukos romano motyvais), „Motinos pienas“ pagal latvių rašytojos N.Ikstenos romaną, „Agata“ pagal M.Duras… Taigi, dar, tikiuos, atvažiuosime nesyk.
Anykščiai man ypatingas miestas, nes turiu čia savo dvasinio gyvenimo Mokytoją – tai daugeliui anykštėnų pažįstama medikė, psichologė, gyduolė Svetlana Smertjeva. Pažintis su ja buvo pradžia daugelio susitikimų su nuostabiais anykštėnais, besiburiančiais apie šią neeilinę asmenybę. Taip susipažinau ir su daugeliu kultūros žmonių, ypač susibičiuliavome su Anykščių menų centro kūrybingais darbuotojais. Nejučia prasidėjo ir kultūrinis bendradarbiavimas – rodėme spektaklius Anykščių gimnazijose, J.Biliūno tėviškėje Niūronyse, Angelų muziejuje ir Koplyčioje, bibliotekoje… Na, o šią vasarą įsijungimas į miesto šventės kūrimą man pačiai buvo labai įdomus ir prasmingas – sužinojau daug naujų dalykų apie Anykščių istoriją, išsiplėtė pažįstamų kūrėjų ratas…
Anykščiai turi, man regis, ypatingą aurą – turbūt tai ir J.Biliūno, ir A.Baranausko, ir visų čia gyvenusių šviesuolių nuopelnas. Be to, čia ypatinga gamta ir ramybė, tikras įkvėpimo šaltinis, atvykus iš VIlniaus. Labai mėgstu, atvažiavusi čia, pasivaikščioti palei Šventąją – atrodo, patenki į šviesos ir ramybės oazę.
– „Jis ir ji“ – spektaklis pagal J.Biliūno ir jo žmonos Julijos atvirlaiškius. Kaip manote, ar šiandienos jūsų sutikti anykštėnai panašūs nors kiek į J.Biliūną, ar jie turi nors dalį rašytojo jautrumo ir humanizmo?
– Tokie žmonės kaip J.Biliūnas – šviesuliai, rodantys kelią kitiems. Bet man išties teko sutikti nemažai anykštėnų, panašių į J.Biliūną savo altruizmu, meile gimtajam kraštui ir žmonėms. Ir tai dažnai net visai „nenusipelnę“ žmonės, bet savo nuoširdumu ir širdžių atvirumu kuriantys šią ypatingą Anykščių aurą.
