Artimojo netektis – viena skaudžiausių gyvenimo realybių. Kiekvienas žmogus tam tikru savo gyvenimo tarpsniu susiduria su mylimo žmogaus netektimi. Susidūrus su šiuo skaudžiu išgyvenimu žmogų gali užplūsti daugybė jausmų – nuo pykčio iki kaltės. Apie tai, kaip išgyventi artimo žmogaus netektį Nacionalinis transplantacijos biuras prie Sveikatos apsaugos ministerijos kalbėjosi su psichoterapeute Daiva Jasiulaitienė, kuri dirba su netektį patyrusiais žmonėmis.
Mirtis yra neišvengiama mūsų realybės dalis. Visi yra patyrę mylimo žmogaus netektį arba dar tik patirs, tačiau nė vienas negalės išvengti netekties ir jausmų, kurie užplūsta su ja susidūrus.
Svarbu suprasti, kad kiekvienas žmogus netektį išgyvena ir gedi kitaip. Kiekvienam žmogui tie patys jausmai pasireiškia skirtingai ir skirtingu laiku. Tam įtakos gali turėti ir mirusiojo amžius, ir tai, ar mirtis buvo staigi, ar žmogus sirgo jau ilgą laiką.
„Netektis ir gedėjimas yra procesas. Pirmiausia žmogų užvaldo skausmas, sielvartas, kuris persipina su neigimu. Tuomet labai sunku jausti kažką kito. Žmogus išgyvena šoko būseną. Jeigu žmogus pats dar turi suplanuoti laidotuves, gali būti labai sunku suvokti, ką jis jaučia, nes jis yra tarsi nepasiekiamoje būsenoje. Tai normalu.
Pyktis gedėjimo metu irgi yra normalus ir svarbus. Svarbu neišsigąsti pykčio – jis gali būti nelogiškas, kilti dėl išgyvenamo neteisybės jausmo. Žmogus gali neracionaliai pykti dėl išgyvenamos situacijos ant mirusio žmogaus, ant gydytojų, ant savęs, ant Dievo. Tai labai svarbi stadija, nes tai reiškia, kad žmogus baigia išgyventi neigimo stadiją ir ima suprasti realybę.
Po pykčio gali ateiti ir kaltės jausmas. Žmogus kaltina save, kad kažko nepadarė, ar galėjo padaryti kitaip. Svarbu, kad žmogus išgyventų šiuos etapus, nes vėliau jis supranta, kad realybė yra tokia – jis tikrai neteko artimojo. Depresyvi būsena, gilus liūdesys, sielvartas, ilgesys, pyktis, kaltė – visi šie stiprūs jausmai gali maišytis“, – gedulo etapus aiškina psichoterapeutė.
Pasak D. Jasiulaitienės, visi šie jausmai reiškia, kad žmogus gedi, išgyvena netektį, o tuo pačiu reiškia, kad jis ir pamažu sveiksta.
Kiek trunka gedulas?
Pasak psichoterapeutės, gedulo trukmė įvardijama apie 1-2 metus, o jeigu žmogus depresyvioje būsenoje įstringa ilgiau, tarsi neleidžia sau kalbėti apie mirusį, neleidžia sau gyventi toliau, tuomet galima sakyti, kad jis yra užstrigęs gedėjime. Tokiais atvejais reikalinga pagalba iš išorės.
„Kartais nutinka taip, kad žmonės užstringa neigimo etape ir jiems sunku susitaikyti su netekties faktu. Kartais žmogui gali atrodyti, kad jeigu jis priims netekties faktą, jis kažkokiu būdu išduos mirusįjį. Tai sudėtingi procesai, kurie priklauso ir nuo paties žmogaus brandos, kaip jis gyvenime reiškia savo emocijas ir jausmus.
Kai miršta žmogus, kuris gedinčio gyvenime užėmė labai svarbią vietą, jų santykis buvo labai artimas, tuomet artimajam gali atrodyti, kad jis neteko ir dalies savęs. Jam šalia visų jausmų atsiveria tuštumos jausmas ir jis tampa apatiškesnis, mažiau darbingas, atrodo, kad sumažėjo jo paties gyvybingumas. Gali atsirasti net priešiškumas, nenoras priimti pagalbą, užsidarymas“, – aiškina psichoterapeutė.
Išdrįskite paklausti: „Kaip jautiesi?“
Užsidarymas, nenoras kalbėtis veikia ir bendravimą su kitais šeimos nariais ar artimais žmonėmis, tačiau psichoterapeutė skatina nebijoti kalbėtis su žmogumi apie patirtą netektį, paklausti, kaip jis jaučiasi.
„Normalu, kai gedėjimo procese žmogaus jausmai yra nepastovūs – jis gali pykti, verkti, liūdėti, o kitu metu jis gali ir džiaugtis, bendrauti su kitais. Normalu, kad jausmai keičiasi. Gedintis žmogus neturi visą laiką būti paniręs į savo sielvartą ir liūdesį.
Labai dažnai artimieji, draugai vengia kalbėti apie mirusį žmogų, apie gedinčio jausmus. Tokiais atvejais gali atsirasti iliuzija, kad gedintis žmogus jau išgyveno netektį, tačiau kai kuriais atvejais jis tarsi stengiasi apsaugoti savo šeimą, draugus ir slepia savo tikruosius jausmus. Svarbu žmogui padėti suprasti, kad nereikia saugoti artimų žmonių, o artimiesiems – nebijoti gedinčio emocijų.
Susiduriame su atvejais, kai artimieji, draugai ar bendradarbiai bijo klausti, kaip jaučiasi gedintis, nes išsigąsta, kad nežinos, ką atsakyti į jo jausmus. Nebijokime paklausti, kaip sekasi, paguosti, ar paklausti, kaip galime jiems padėti“, – pataria psichoterapeutė.
D. Jasiulaitienė sako, kad vienintelė pagalba gedint yra laikas, supratimas ir kalbėjimas. Jokios kitos priemonės nepadės sumažinti jaučiamo gedulo.
„Aš manau, kad gedulas gali mažėti tik išgedint. Vienintelė pagalba yra supratimas, kad visiems užplūstantiems jausmams reikia erdvės, laiko. Nekalbėjimas apie netektį ar gedulą, nėra pagalba. Šeimoje žmonės irgi gedi skirtingai, jie skirtingu laiku gali išgyventi tuos pačius netekties etapus. Tai irgi yra normalu. Žmogus turi išgedėti, išliūdėti ir tos emocijos galiausiai nurimsta“, – pabrėžia ji.
Svarbus pokalbis su artimaisiais
Organų donorystė suteikia galimybę, pasibaigus vieno žmogaus gyvenimui, išsaugoti gyvybę ar pagerinti gyvenimo kokybę net keliems kitiems sergantiems žmonėms, tačiau šia tema, kaip ir apie pačią mirtį, žmonės kalba nedrąsiai. Visgi, psichoterapeutė sako, kad nederėtų šių temų vengti:
„Turime suvokti, kad visi esame mirtingi. Brandus žmogus, nori to ar ne, vis pagalvoja apie savo pačių ar artimųjų mirtį, nes mirtis yra neišvengiama“.
Artimieji apie galimybę paaukoti mirusiojo organus išgirsta netekties akimirką ir vos per kelias valandas turi nuspręsti, ar sutinka dovanoti galimybę pasveikti sunkiai sergantiems recipientams.
„Tą akimirką priimti sprendimą padeda ir vertybinis požiūris. Sužinojus apie netektį žmogų gali ištikti šokas. Šią akimirką paprasčiausia priimti sprendimą žinant, ko norėjo artimas žmogus. Jeigu žmogus apie organų donorystę pirmą kartą susimąsto tik išgirdęs klausimą, ar jis sutinka paaukoti savo artimo žmogaus organus, jam priimti sprendimą bus išties labai sunku.
Jeigu apie tai bus bent pamąstęs anksčiau, sprendimą priims lengviau. Svarbiausia nebijoti galvoti apie mirtį, nes visi mes esame mirtingi. Nereikia bijoti suvokimo, kad kiekvienas žmogus yra laikinas“, – pataria psichoterapeutė.
Transplantacijų laukia šimtai
Netekties skausmas ir liūdesys apsunkina sprendimo, ar pritarti organų donorystei, priėmimą. Artimiesiems sutikus padovanoti organus, gavus kraujo tyrimų rezultatus ir gydytojams įvertinus organų būklę – pradedama komunikacija su potencialiais recipientais. Per gana trumpą laiką jie turi apsispręsti ar galės atvykti transplantacijai į Kauno arba Santaros klinikas. Atvykus jiems taip pat yra atliekami įvairūs tyrimai, siekiant įvertinti ar donoro organas tikrai jiems tinka.
Vienas efektyvus organų ir audinių donoras galėtų padėti daugiau nei 7 žmonėms. Inkstų laukiantiems recipientams transplantacija reiškia išsilaisvinimą iš sekinančių gydymo procedūrų ir gyvenimo kokybės pagerinimą, ragenų laukiantiems – vėl leistų praregėti, o kitiems – tai vienintelė likusi viltis gyventi.
Šiuo metu Lietuvoje organų ir audinių transplantacijų laukia 332 žmonės*: 72 laukia inksto, 35 širdies, 9 plaučių, 5 širdies-plaučių komplekso, 56 kepenų, 155 ragenų transplantacijos. Iš jų – 3 vaikai. Šių žmonių sveikata priklauso tik nuo kitų žmonių gerumo ir pasiryžimo padovanoti savo organus po mirties.
Kviečiame išreikšti pritarimą organų donorystei – tai padaryti galite užpildę prašymą internetu ntb.lt svetainėje arba bet kurioje „Camelia“, „Eurovaistinės“ arba „Gintarinės vaistinės“ vaistinėje.
