Metai buvo geri. Vytautas Galvonas nuplovė Puntuką, „Anykščių vyno” valdymą perėmė bankas, Irena Andrukaitienė iš darbo atleido Egidijų Šilaiką, meras Sigutis Obelevičius supainiojo interesus, po „Velnio akmens” festivalio vyko velniava ir t.t. O kur dar Romas Kutka (jį prilyginčiau reiškiniui), kairysis Šventosios krantas, Lajų takas!? Gražu… Didžiuojuosi 2011-aisiais mūsų eros metais gyvenęs Anykščiuose ir buvęs didžių įvykių liudininku.
Metai buvo geri. Vytautas Galvonas nuplovė Puntuką, „Anykščių vyno” valdymą perėmė bankas, Irena Andrukaitienė iš darbo atleido Egidijų Šilaiką, meras Sigutis Obelevičius supainiojo interesus, po „Velnio akmens” festivalio vyko velniava ir t.t. O kur dar Romas Kutka (jį prilyginčiau reiškiniui), kairysis Šventosios krantas, Lajų takas!? Gražu… Didžiuojuosi 2011-aisiais mūsų eros metais gyvenęs Anykščiuose ir buvęs didžių įvykių liudininku.
Patiko Lajų tako istorija. Vieniems net seilė tįsta, kaip jo nori, kiti gultų ant siauruko bėgių, kad tik to tako prie Puntuko nebūtų. Laimei, bėgiai labai siauri, gulėti nepatogu, spaudžia…
Nebenoriu kalbėti nei apie lajas, nei apie taką, daug apie tai rašiau, pats sau atsibodau. Tačiau, man regis, karas dėl tako yra iliustratyvus. Valdžia, „stumianti” projektą, nėra įdomi, nes, kiek atsimenu, visų lygmenų valdžios taip elgiasi – jei jau praneša, kad ką darys, tai niekad nebesitraukia. Įsitikina savo idėjos tyrumu ir reikšme, o visi kitaip manantys tampa priešais. Klysti žmogiška, bet ir nepripažinti, kad klydai – žmogiška. Kita vertus, projektų „stūmėjai” paprastai būna geriau pasirengę nei protestuotojai. Pastarųjų pagrindiniai argumentai – emocijos. Kaip to katino iš Rūgpienių kaimo dokumentai – ūsai, nosis, uodega…
Nepatikėsiu, kad galima patikėti, jog Lajų takas yra išskirtinis blogis. Šis protestas panašus į protestą prieš Laidojimo namų statybas. Aišku, nesinori, kad šalia tavo namų įsikurtų lavonai, bet turi juk jie kažkur būti šarvojami – patys tai viliamės, kad būsime normaliai palaidoti…
Vis dėlto protestuotojus galima suprasti… Anykščiai – didelių nesąmonių kraštas. Naudojame gal trečdalį naujosios ligoninės, senosios ligoninės kompleksas miesto centre griūva, tarp poliklinikos ir ligoninės atstumas kaip nuo Santariškių iki Antakalnio. Gerai nors tiek, kad likimas Anykščiams šventą Vaiginą atsiuntė. Jei ne jis, ko gero, „Anrestas” dar dabar ginekologinio skyriaus patalpose maišytų betoną…
Kita grandiozinė nesąmonė – Anykščių šilumos ūkio modernizacija. Kol kas jokie ekspertai nesugalvoja, kaip grįžti į balanos gadynę (t.y. pradėti šildytis skiedromis).
Turbūt užmiršome, kad savivaldybės administracija buvo „Mindaugo karūnos” komplekso bendraturtė. Kompleksas sėkmingai bankrutavo, turtas savivaldybei išslydo. O ir toliau leisgyvis turtas slysčioja iš vienų rankų į kitas…
Miesto centre pastatytas „baibokas” lyg ir nėra kažkokia išskirtinė Anykščių tragedija. Nekainuoja. Stovi tyliai, ramiai. Tačiau, atrodytų, visiškai nereikšmingas objektas nėra jau toks nekaltas. Ant kičinių „bandelių” užkeltas „ledo ritulinkas” svečius sudomina, šeimininkų mentalitetą atskleidžia. Tai – miesto vizitinė kortelė, lyg prie sodybos alpinariume tupintis rožinis nykštukas.
Dėl visų išvardintų dalykų dabartinė valdžia nekalta. Atsimenam, kad katilinės – Sauliaus Nefo. Ką kaltinti dėl absurdiško ligoninės dydžio, jau nebežinome, kas „baiboką” statė, irgi neprisimename. Liko tik dvelksmas, šleifas: valdžiaaaa…
Nepersonifikuota valdžia asocijuojasi su kažkuo, kas kelia grėsmę, kuo negalima pasitikėti ir ką būtina kontroliuoti. Nes užsimerksi begalvodamas esąs žmogus, o prabusi jau rekonstruotas…
Pabaigai tostas: „Už tai, kad niekad nebebūtų progų priminti, jog Valentinas Patumsis užaugęs ketino tapti Džordanu Bruno. Už tai, kad Aldonai Daugilytei nepavyktų surinkti parašų, net jei valdžia ketintų Lajų taką statyti bažnyčioje. Už tai, kad kažko darymas taptų mažesniu blogiu už nieko neveikimą. Už tai, kad valdžia priverstų žmones tikėti valdžia. Už tai, kad buvęs brigadininkas sprogtų iš pykčio, nes žinotų, jog neverta šalia Donato Krikštaponio sodybos ieškoti nelegalios kanalizacijos, mat tokia veikla būtų tiek pat beprasmė kaip buožgalvių auklėjimas pagal Montessori sistemą.
Galų gale – už tai, kad Anykščių vyną gertume ne dėl to, kad užpernai kaimynas jo daug išnešė”…
