Dailininkų Elenos ir Antano Miškinių austi gobelenai į Anykščių L. ir S. Didžiulių biblioteką pateko jų sūnaus Šarūno dėka – jam buvo svarbu, kad anykštėnai pamatytų tėvų darbus.
Iki spalio 10 dienos Anykščių L. ir S. Didžiulių viešojoje bibliotekoje buvo galima pamatyti dailininkų Elenos ir Antano Miškinių gobelenų parodą. „Kad gobelenais galėtų pasigrožėti visi, pasirūpino E. ir A. Miškinių sūnus Šarūnas“, – kaip biblioteką pasiekė dailininkų darbai, sakė Anykščių L. ir S. Didžiulių viešosios bibliotekos kultūrinės veiklos vadybininkė Greta Tubelytė-Biliūnienė.
„Š. Miškinis kreipėsi į mus, kad suorganizuotume šią parodą, jam buvo labai svarbu, kad anykštėnai ją pamatytų. Šiek tiek užtruko, kol ekspozicijai suradome laisvą laiką, tačiau kai tik atsirado proga, Šarūną pasikvietėme, – sakė G. Tubelytė-Biliūnienė. – E. ir A. Miškiniai gyveno Vilniuje. Antano, deja, jau nebeturime – prieš metus jis paliko šį pasaulį. Elena labai norėjo gyvai pamatyti šią parodą.“
Pasak dailininko, iliustratoriaus, kavarskiečio Š. Miškinio, gobelenai, šiuo metu eksponuojami bibliotekoje, visuomet buvo tėvų namuose Vilniuje.
„Parodai pasibaigus, neaišku, kur jie vėl iškeliaus – gaila, kad vėl po lova gulės… Kiek tiksliai gobelenų iš viso yra, negaliu pasakyti, nes skaičius keitėsi. Turėtų būti 21, jie yra sukaupti per visą gyvenimą. Didesnė jų dalis yra padaryta jau tėvams būnant garbingo amžiaus. Kol dirbo darbe, retai kada turėjo laiko užsiimti audimu, bet, išėję į pensiją, žiemos vakarais, sėdėdami daugiabutyje, ausdavo. Kol dirbdavo, būdavo, kad išaustus kilimus parduodavo kokį kartą per tris mėnesius, ir taip
prisidurdavo prie algos. Yra ir į užsienį iškeliavusių gobelenų, tėvai juos taip pat dovanodavo“, – sakė Š. Miškinis, pats turintis dailininko grafiko specialybę.
Abiejų sutuoktinių darbai eksponuojami pirmą kartą – iki šiol savo austus gobelenus viešai prieš dvidešimtį metų buvo parodęs tik A. Miškinis.
„Jie buvo eksponuojami Kavarsko bibliotekos patalpose. Tėvukas dar buvo stiprus, parodą padarėme su atidarymu – viską, kaip turi būti. Mano tėvukas – taktilininkas, austi iš mamos išmoko jau vėliau, būdamas pensininkas. Kadangi mama turėdavo kažkokią idėją, o austi nebūdavo laiko, nes tarybinė moteris laikė tris namų kampus, tėvukas jai nusprendė padėti, o paskui ir pats pradėjo austi. Jis turėjo tokių ritminių, muzikinių idėjų, yra daręs Kaune „Traviatos“ kostiumus, yra dirbęs su scenografu, dailininku Liudu Truikiu. Tad jis turėjo įvairių plastikos sintezės idėjų, taip pat turėjo meno liaudiškumo, nacionalumo idėją, kuri buvo labai gaji XX amžiaus pradžioje. Buvo suprasta galbūt tipologiškai, bet iš pirminių pamėgdžiojimo fazių tėvukas jau buvo išėjęs“, – apie tai, kaip tėtis ėmėsi gana „moteriško“ amato, pasakojo pedagogas, buvęs Vilniaus dailės akademijos lektorius, docentas Š. Miškinis.
E. Miškinienė turi tekstilininkės specialybę, dirbo pramoninės grafikos dizainere Vilniaus Projektavimo-konstravimo biure „Puntukas“, lengvosios pramonės sektoriuje, o A. Miškinis ėjo vyriausiojo meninio, redaktoriaus pavaduotojo pareigas Vilniaus modelių namuose, buvo atsakingas už madų žurnalo „Banga“ leidybą, respublikinių bei sąjunginių (Maskvoje) lengvosios pramonės lietuviškos produkcijos pristatomųjų ekspozicijų išplanavimą ir meninį apipavidalinimą.
A. Miškinis yra kilęs iš Anykščių krašto – gimęs Varnelių kaime netoli Dabužių, o E. Miškinienė gimusi Linamargių kaime, Jonavos rajone.
Kuris gobelenas Elenos, o kuris Antano, atskirti sunku, nes kai kurie jų daryti abiejų sutuoktinių kartu.
Elena ir Antanas Miškiniai kai kuriuos gobelenus parduodavo, taip prisidurdami prie algos.
Dailininkai Elena ir Antanas Miškiniai daugiausia gobelenų nuaudė išėję į pensiją.
