Apie tris žmoniškus šunis

Anykščių meno mokyklos dailės skyriaus pavaduotoja Rūta Pelegrimienė – visados jauna moteris, menotyrininkė, dailės mokytoja, saksofono pūtikė, o svarbiausia – mano krikštamotė. Su vyru Valdu ji užaugino ne tik tris vaikus (Luką, Eglę Viktoriją ir Mėtą), o ir tris charakteringus vokiečių aviganius.
Kiekvienas augintinis, atvykęs į Pelegrimų vienkiemį Pasmoduose (Troškūnų seniūnija), buvo priimtas kaip šeimos narys ir mylėti visi būdo bruožai, apie kuriuos man krikštamotė ir papasakojo.

Pirmąjį Pelegrimų aviganį Valdas išsimainė į savo tekintą puodą. Išmainytas puodas buvo didelis – tai ir šuo užaugo nemažas. „Galingas, gaivališkas vilkinis šuo, – priduria Rūta. – Pirmoji jo šeimininkė pageidavo, kad nekeistume jo vardo. Kurį laiką ir vadinome jį Biču, bet pradėjo rėžti ausį, tai mes pakeitėme vieną raidę ir jis tapo Piču.“
Pičas augo laisvėje. Naktį, šeimininkams miegant, išeidavo savais reikalais, bet kiekvieną rytą grįždavo vieton, į palei namą išgulėtą duobę. Dar Pičas mėgo keliauti su šeimyna maudynių prie upės. Rūta, Valdas ir trys vaikai sušoka į mašiną, Pičas irgi, nors ir bijo. „Aš sėdžiu prieky, Pičas man po kojomis malasi ir visą laiką perdžia. Žiauriai. Kai nuvažiuojam prie upės, jis iškart šoka į vandenį, o mes dar matome kylančius burbuliukus. Iš to siaubo jam taip būdavo,“ – juokiasi Rūta.
Pasirodo, mudu su Piču turime dar vieną bendrą pažįstamą – tai Rūtos tėtį, kurį iš vaikystės atsimenu kaip anyžinių saldainių dėdę, kurį visi vadino Pelium, nors jis visai nepriminė pelės. Pičas labai mylėjo Audrių Petrauską, pasakoja Rūta: „Tarp jų buvo stiprus vyriškas ryšys. Pičas iš tolo pažindavo tėvo mašinos garsą. Būdavo, stovi tėvo mašina kieme. Tėvas sėdi mašinoj, klausosi žinių ir valgo anyžinius saldainius. Ant keleivio sėdynės sėdi Pičas, klausosi žinių ir valgo anyžinius saldainius.“
Labiausiai Pičas buvo prisirišęs prie Rūtos, nors mylėjo visus. Visi irgi mylėjo Pičą, todėl ilgai verkė, kai vieną rytą jis negrįžo. „Ieškojom, šūkavom, klausinėjom. Įtarėm, kad galėjo koks kaimynas nukauti. Labai verkėm Pičo. Labai“, – liūdi Rūta.
Tuomet kurį laiką Pelegrimų šeimoje šunys neužsibūdavo. Vis koks priklysdavo, bet dėl įvairiausių priežasčių nepasilikdavo. Galiausiai, po ilgos pertraukos, jų gyvenime atsirado dar vienas vokiečių aviganis. „2008 metai. Paskambino viena draugė, sako, reikia gelbėti šunį. Šeimininkas išvažiavo į Angliją, šuo paliktas sode, vienišas, – pasakoja Rūta ir tęsia: – Nuvažiavome, pamatėme per langą – gražus. Užėjome – šuo visai sutiko su mumis. Sėdo į mašiną, ir mes jį parsivežėm.“ Šio aviganio vardas buvo Lola, dokumentuose – Lolita. Bet Pelegrimai jau pažinojo vieną Lolitą, tad kalytę pavadino Lota: „Negali vadinti kartu ir šunį, ir žmogų mylimą.“ O Lota irgi buvo labai mylima ir mylinti.
Tuo metu, kai prie Pelegrimų šeimos prisijungė Lota, jie turėjo rainą katę, vardu Pienė. Pienė kartas nuo karto atsivesdavo vaikų, kuriuos Lota padėjo prižiūrėti. „Lota turėjo labai stiprų motinišką instinktą. Ir Pienė ja pasitikėjo – eidama medžioti, vaikus palikdavo Lotos globai,“ – mena Rūta. Kartą Rūtai išsivežus Lotą kartu į trumpą kelionę, ji taip pasiilgo Pienės, kad, grįžus namo, net nelaukė, kol kas atidarys mašinos duris – nuo galinės sėdynės šoko ant priekinės, tada liuoktelėjo pro atvirą langą ir nuskuodė pas Pienę. „Taip išsiilgo, kad per mano rankas, per veidą varė tiesiai pas Pienę pasisveikinti,“ – šypsosi Rūta.
Deja, Lota su Piene ir atsisveikino. Ruošiant Pienės kapą, Lota priėjo, apuostė ir suprato – mirtis. Ir dar ilgai liūdėjo savo draugės.
Kaip žinia, kaime be katės neapsieisi, tad Pelegrimų šeimoje netrukus atsirado trijų mėnesių Bruknė, kurią Lota, mylinti visus mažus sutvėrimus, ir užsiaugino. Bruknė trindavosi tarp jos kojų, murkdavo, o Lota ją saugojo lyg savą vaiką, lygiai taip pat saugojo ir vėliau užgimusius Bruknės vaikelius.
Tuomet sekė dar vienas skaudus išsiskyrimas – atėjo laikas Lotai iškeliauti. „Mes su Valdu ją nešiodavom. Ir ji taip nejaukiai jautėsi, kad serga ir sudaro rūpesčių. Paliego, nebevalgė, sunkiai, skaudžiai merdėjo. Galiausiai supratom, kad per didelės kančios, ir paprašėm, kad ją užmigdytų. Ir atvažiavo draugas veterinaras. Užmigdė Lotą man ant kelių. Nuverkiau posmą. Tada priėjo Bruknė, apuostė, – mena Rūta. – Įdomus dalykas, kaip jie pajunta. Ateina, apuosto, kad čia draugas guli ir supranta, kad čia draugo nebėra. Bruknė irgi ryškiai liūdėjo bent porą mėnesių.“
Dabar Pelegrimų vienkiemį sergsti Hela. Savo vardą Hela atsinešė iš veislyno. Pamenu, kad prieš kokius trejus metus krikštamotė ją primygtinai vadino Ela. Tačiau, panašu, Helai naujo vardo prilipinti nepavyko ir Pelegrimų tradicija taisyti savo aviganių vardus nutrūko, dorai neprasidėjusi. Bet kitos tradicijos gyvuoja. Hela, kaip ir visi Pelegrimų šunys, priglausta. Jos pirminis šeimininkas išlėkė į užsienius ir ji, mažutė, metus gyveno viena soduose. Draugai jai nešdavo maisto, maitindavo, vedžiodavo, bet, kaip Rūta sako, šeimos tai neatstoja: „Širdelę skaudėjo, nes ji bais bendraujantis šuo…“
Laimei, ją pasiėmė Lukas. Viskas puiku – gyveno drauge bute Vilniuje, abu mokėsi pas šunų dresuotoją, bet Helos negalėdavo palikti vienos namuose – iš širdplėšos viską sudorodavo, net durų rankenas. „Ir išvis, bute laikyti vilkšunį – absurdas, – prunkščia Rūta. – Gerai, kad buvo kaimiečiai bešuniai tėvai.“ Tad neilgai trukus Hela apsigyveno Pasmoduose.
„Smagus, jaunas šuo, nori dūkti, nori dėmesio, puikus bendrakeleivis mano ilguose pasivaikščiojimuose, bet tikrai labai daug dėmesio reikalauja. Šiaip puikus šuo – linksmas, draugiškas, inteligentiškas, aristokratiškas. Bet kiek per įkyri, kiek per neprotinga, tiesiog aukščiausio lygio kerėpla. Pribėgs džiaugtis – būtinai užlips ant kojos ir stovės, ypač, jei gražiais batais apsiavei. Sės šalia – būtinai visu svoriu ant kojų ir prisiglaus, kartais net nuvirsti,“ – tikrą tiesą porina Rūta.
Bruknei buvo sudėtinga su Hela susidraugauti. Lota juk buvo kaip mama, labai miela, o Helai tik dūkti rūpėjo. „Kai vakarodavom prie laužo, Hela gulėdavo šalia, o Bruknė užsilipdavo kur aukštai į tvarto stoginę ir tarsi rėkdavo: „Miau, miau, kodėl jūs parsivežėt šitą brudą į namus, taip gerai gyvenau,“ – juokauja Rūta.
Bet Rūta ir Valdas nepasidavė – keturiom ropojo, visaip augintines taikstė, kol galiausiai jos sutiko būti viename kambaryje, pasakoja Rūta: „Aš sėdžiu ant lovos, ant kelių Bruknė. Paskui Bruknė strykt, ir pabėgo, o Hela op – man ant kelių užšoko. Vėliau pamaniau, kad ji iš tikrųjų yra mažas, mažas šunelis, reikalaujantis meilės, norintis švelnumo. Pati labai švelni, bet įsikūrusi didelio šuns kailyje. O iš didelio šuns visada reikalauji kažkokių rimtesnių reikalų.“
O Hela puikiai vykdo ir didelio šuns reikalus. Kai šiaip guli, nelabai matai – jos kailis puikiai įsilieja į aplinką. Kai į kiemą kas įvažiuoja, Hela atsistoja ir tik tuomet paaiškėja, kad ten būta šuns. Retas drįsta lipti iš mašinos, kaip aiškina Rūta: „Sargus šunelis. Nieko nesako, bet visą laiką apsaugo, prižiūri, praneša, jei kas atvažiuoja.“
Ilgainiui Hela gavo ir prideramą sargybos postą. Šiltesniu metų laiku ji miega ant foteliuko prieš duris, vaizdas atsiveria tiesiai į kiemo vartus. Kai atvažiuoja gerai pažįstami draugai (pasigirsiu, ir aš tarp tų išrinktųjų patenku), Hela patingi net atsikelti. Retkarčiais ir svetimiems amsi iš fotelio.

Aistė DAGYTĖ