Gyvenimas prie uždarytos mokyklos

Ričardas BANYS, Viešintų Šv. arkangelo Mykolo parapijos klebonas

Kalendorinė vasara skaičiuoja savo paskutines dienas. Jau greitai ateis rugsėjo pirmoji – sunkiai nusakomų jausmų metas, kai mokyklų klasės prisipildys žemiškų ir žmogiškų stebuklų – mokinukų: mažų ir didelių. Ilguose mokyklų koridoriuose nuskambės pati gražiausia vaikystės melodija – daugiabalsis, nors chaotiškas, bet žvalus mūsų jaunosios kartos balsų ir garsų choras. Tikriausiai ir mokyklų sienos pradžioje krūptelės nuo tokio stipraus garso, o paskui vėl pripras. Taip prasidės dar vieneri mokslo metai, dar vieneri metai vilties, rūpesčių, abejonių ir kantraus laukimo kažko geresnio.

Taip jau atsitiko (ar sutapo), kad pro mano naujų namų vieno kambario langą matosi du be galo ypatingi ir simboliški pastatai: Viešintų bažnyčia ir šalia jos esanti mokykla. Ačiū Dievui, mūsų bažnyčioje dar yra aukojamos Mišios, nors ir negausiai dar krikštijami vaikučiai, dar sekmadieniais suskamba bažnyčios varpai, kviečiantys šventiniams maldos atodūsiams po darbo savaitės. Tačiau šalia bažnyčios esanti mokykla jau uždaryta. Čia rugsėjo pirmąją neskambės nei mokyklinis skambutis, nei girdėsis mokinių balsai. Liūdna, nors kartu norisi ir supykti eilinį kartą ant šios santvarkos, kurios valdžia taip „uoliai“ rūpinasi kuo greičiau sukurti civilizuotą ir demokratinę valstybę, nepaliekant nuošalyje ir pačios valstybės gynybos bei saugumo. Tuo metu šeimos ir švietimo politika su kiekvienais metais vis labiau tampa panaši į tragikomišką vaidinimą, kuriame, kaip ir įprasta teatrui, yra imituojama realybė. Dar įdomu, kad Lietuva Ukrainoje atstato karo sugriautas mokyklas, o savąsias uždarinėja viena po kitos. Pasiteisinimas – „mažėja gimstamumas, mažėja mokinių skaičius“. Sutinku, kad taip yra, nes tai matau. Tačiau juk pinigai Lietuvoje iškeliami virš visko, net ir virš asmenybių ugdymo. O gal Lietuvai pigiau yra pripirkti kalnus kareiviškų ir labai nepatogių batų, negu išlaikyti kelis mokinukus ir jų mokytojus, ir taip neuždaryti mokyklos? O gal tų asmenybių visai ir nereikia? Juk valdyti minią, jai ypač per rinkimus pažadant duonos ir žaidimų gausą, kai kam yra tikra aukso kasykla. Kažkada, kai dar tarnavau Joniškėlio parapijoje, kalbėjausi su vienu savo parapijiečiu, dirbančiu Baltarusijoje. Tas žmogus papasakojo, kad prezidentas Lukašenka (koks jis bebūtų kažkam negatyvus) kaimiškose mokyklose besimokantiems mokinukams ir jų mokytojams per atsakingus savo pavaldinius suteikia visas įmanomas sąlygas, kad tik tokia mokykla nebūtų uždaryta. Tas mūsų pokalbis buvo tada, kai dar nebuvo karo tarp ukrainiečių ir rusų, o pats A. Lukašenka lietuviškų televizijų ekranuose pasirodydavo vairuojantis traktorių ar kasantis legendines baltarusiškas bulves. Žinoma, dabar šis mūsų kaimyninės valstybės vadovas yra lyginamas su pačiais juodžiausiais klasikiniais kino personažais, nors iki šiolei girdžiu iš liudininkų, kad Lietuvoje mokyklos yra uždaromos patologiniu greičiu, palyginant visa tai su Baltarusija, kurioje stengiamasi tokių dalykų nedaryti. Tad norisi kažko paklausti, kodėl pro mano namų langą matosi dar viena uždaryta mokykla? O kiek tokių mokyklų dabar galima suskaičiuoti visoje Lietuvoje? Tiesa, dar įdomu, kur dingsta iš uždarytų mokyklų visa mokymo bazė, visas inventorius? Juk moderni mokykla turi neblogą kompiuterinę, audiovizualinę techniką, kitus įrengimus. O mokyklų valgyklos puodai ir indai, virtuvinė įranga, kitas inventorius? Ką jie visi veikia, kai niekas iš tų indų nebevalgo? Kažkas sakys, kad „viską perduoda dar veikiančioms mokykloms“. Ar ne per daug tos veikiančios mokyklos viso to turtelio turi? O gal viso to ir negavo? Ne paslaptis – Lietuva yra „derlingas“ švogerių kraštas. „Saviškiams“ vienas kitas mokyklinis inventorius tikrai būtų ne pro šalį. Duok Dieve, kad taip nebūtų! Tačiau net ir pro pirštais užkimštas ausis teko girdėti visokio plauko tokių komercinių istorijų, kurios gal kažkada atsidurs kokiame nors žurnalistiniame tyrime. Užteks! Nenoriu apie tai daugiau nei rašyti, nei galvoti. Per daug net mintys yra manyje pagarbios mokykloms, nors ir uždarytoms.

Iki šiolei dar veikiančios ir savo mokinius turinčios mokyklos mūsų „gerovės valstybėje“ dabar yra lyg privilegija ar prestižo reikalas. O ar kas galėjo pagalvoti, kad taip dabar bus, pavyzdžiui, kokiais 1989 metais? Kokios tada buvo kalbos apie tautinę mokyklą! Mokyklą, kuri turėjo tapti galingu, viltingu ir platų horizontą turinčiu mūsų tautos ir visuomenės dvasios šviesuliu. Kai dabar pažiūri, kas liko iš to šviesulio, tai matai tik kuklią žvakės liepsnelę, kurią bando užgesinti sunkiai suvokiami, bet matomi modernios Lietuvos politikos vėjai. Šventvagiškai išsireiškiau? Deja, kitaip šia tema išsireikšti negaliu, nes per daug skauda.

Prisiminiau, kad dar nepasidomėjau, kiek gi šiais metais įstojo studentų į pedagoginių mokslų studijas. Tikriausiai kuklus tas skaičius. Liūdnai pajuokausiu: mokytojo pašaukimas dabar išgyvena panašų vaizdą kaip ir pašaukimas būti kunigu – su kiekvienais metais vis mažiau… Ateis laikas, kai parapijų klebonais Lietuvoje tarnaus kunigai iš Indijos ar Afrikos, kaip tai jau yra daugelyje Vakarų Europos valstybių parapijose. O ir mokytojų tarpe Lietuvoje jau galima rasti tam tikrą skaičių atvykusių mokytojų iš svetur. Atvykėliai puikiai integruojasi mūsų mokyklose, ir dauguma tampa savo mokinių mylimi, savi tarp savų. Tai gal geriau taip, negu linguoti galvas ir dejuoti, kur rasti mokytojų vieniems ar kitiems mokymo dalykams dėstyti. O kokios tautybės mokytojas dirbs mūsų mokyklose, manau, kad tai nesvarbu. Svarbu, kad kitatautis mokytojas galės padėti mūsų vietinei ir sergančiai švietimo sistemai nenumirti savo agonijoje. Pajaučiau, kad į galvą drąsiai skverbiasi dar viena mintis: „Jei mūsų ši ar kita valdžia bent alegorine prasme turėtų tėvystės ar motinystės pašaukimą, tai išnešioti, pagimdyti, paskui išleisti į mokyklas vaikučius būtų nuoširdžios ir tikros garbės reikalas“.

Dabar turiu tokią tarnystę ir esu tokiose parapijose, kur mane stebina krikštynų ir santuokų skaičius. Kai krikštiju vaikelį, tai jo tėvams visada palinkiu, kad jie tą vaikelį užaugintų geru kataliku ir nuoširdžiu Lietuvos piliečiu. O jaunavedžiams linkiu susilaukti vaikelių ir jų stengtis neatiduoti biurokratijos, popierizmo bei dažnai nuo šeimos moralės nutolusių įstatymų sistemos rankoms. Vaikai – tai lyg šakelės, augančios iš savo tėvų, lyg medžių. Tik tėvai, susilaukiantys vaikų, lyg medžiai šakelių, yra pats tikriausias mūsų valstybės ir visuomenės saugumo garantas.

Kažkada jau rašiau, kad man viltis tikrai nėra durnių motina, ir niekada nemiršta nei pirma, nei paskutinė. Todėl viliuosi, kad ateis tokia valdžia, kai nei viena mokykla nebebus uždaroma. Viliuosi, kad kai bažnyčios varpai skambės, tada skambės ir mokyklinis skambutis, kviečiantis mūsų vaikučius ir jaunimą į pamokas. O kol kas į rankas imu Tomo Moro (1478–1535) „Utopiją“ ir skaitinėju, viltingai žvilgčiodamas į mūsų uždarytą mokyklą, šalia kurios eina naujos mano tarnystės metų gyvenimas.