Svarstymai apie Svėdasų krašto (Vaižganto) muziejų yra lengvabūdiški

Nuomonę apie Kunigiškių kaime veikiantį Svėdasų krašto (Juozo Tumo-Vaižganto) muziejų, kurį Anykščių rajono savivaldybė svarsto padaryti Anykščių Liudvikos ir Stanislovo Didžiulių viešosios bibliotekos, o ne Anykščių Antano Baranausko ir Antano Vienuolio-Žukausko memorialinio muziejaus padaliniu, ,,Anykštos“ paprašytas išsakė muziejininkas, kultūrologas, iš Anykščių rajono Kultūros tarybos ką tik atsistatydinęs Vytautas Balčiūnas.
Buvęs Anykščių muziejaus direktorius mano, kad taip iš Anykščių kultūros trinamas literatūros klasiko, kunigo J. Tumo-Vaižganto muziejaus ženklai.

„Šviesioji Anykščių muziejininkė Teresė Mikeliūnaitė siekė, kad Anykščių rajonas taptų ypatingu visoje Lietuvoje meno rajonu – literatūriniu, t. y. rašytojų klasikų meka: „Man šviečia didelis ir gražus tikslas – Anykščių rajonas privalo būti literatūrinis ne tik praeities šlove, bet ir nūdienos humanitariniu reikšmingumu. Jis turi spinduliuoti kitiems dvasiniu pakilumu, grožio ir meninių viršūnių siekimu. Dėl to tame rajone turi būti keli humanitariniai židiniai, tarp kitų – ir muziejus“ (iš laiško A. Urbonienei, 1983 10 15).
Vaižgantas ir jo tėvų žemė yra nacionalinės vertės kūrėjo gimtinė – jis yra vienas iš Anykščių rajono kilusių literatūros klasikų, esantis greta K. Sirvydo, A. Baranausko, J. Biliūno, A. Vienuolio. Anykščių ir Lietuvos kultūros nelaimei per ankstyva T. Mikeliūnaitės mirtis neleido jai įgyvendinti šio pilno plano – ir Vaižganto memorialinio muziejaus sukūrimo jo gimtinėje, įjungiant jį įveikiančią memorialinių muziejų sistemą kaip pilnavertį padalinį. Buvusiam muziejaus direktoriui A. Verbickui rūpėjo visai kas kita.
Ačiū už tai, ką savo ilgametėmis pastangomis padarė žurnalistas, kultūrininkas Vytautas Bagdonas, tačiau šį muziejų, renovavus jo pastatą, būtina profesionalizuoti, o tai gali padaryti tik profesionaliai pagal atnaujintą muziejinį kanoną dirbantis Anykščių muziejus. Nežinau, kokia yra Svėdasų krašto – Vaižganto gimtinės – muziejaus eksponatų apskaita, bet ji privalo atitikti Lietuvos muziejams keliamus reikalavimus, kurie neleidžia eksponato nurašyti be kultūros ministro leidimo, o ir kultūros ministras tokį leidimą gali duoti tik dviem atvejais: jei vertybė pagrobta ir policija jo neranda, bei tuo atveju, jei stichija (gaisras, potvynis, audra ir pan.) eksponatą sunaikino.
Tuo tarpu bibliotekinė saugomų vienetų apskaita – kiauras rėtis: gali nurašyti beveik ką tik nori, nes knygos yra tiražuojamas turtas, susidėvintis nuo skaitymo, atnaujinamas naujais knygų leidimais. Todėl lengvabūdiški svarstymai – vaikų darželio lygio kalbos, kad menkas skirtumas, ar Svėdasų krašto Vaižganto tėviškėje muziejus priklausys Anykščių muziejui, ar bibliotekai, rodo, koks neatsakingas muziejaus direktorės mintijimas ir ne ką gilesnis bibliotekos direktorės galvos linkčiojimas netinkamiems Anykščių valdžios planams.

Muziejaus direktorė puikiai žino, kas yra eksponatų apskaita ir apsauga muziejuje, ir kokia visiškai kitokia saugomų knygų ir dokumentų apskaita ir apsauga bibliotekose. Svarbu pabrėžti ir tai, kad neseniai atnaujintas Muziejų įstatymas patikslino savivaldybių muziejų apibrėžimą, kuris privalo būti perkeltas į visose savivaldybėse veikiančių muziejų nuostatus, skelbia, kad „Savivaldybių muziejai kaupia, saugo, tyrinėja, konservuoja, restauruoja ir pristato visuomenei savivaldybės ir regiono, kurių teritorijoje veikia, kultūrą atspindinčius ir vietos bendruomenei reikšmingus muziejinių vertybių rinkinius“.

Tad Anykščiuose veikiančio savivaldybės muziejaus privalomoji funkcija, įstatymu įteisinta priedermė – kaupti ir populiarinti savivaldybės ir regiono kultūros vertybes – eksponatus. Juoba kad yra didžiulės galimybės Svėdasų krašto renovuotam muziejui deponuoti vertybes iš kitų muziejų – juk Kaune veikiančiame Maironio lietuvių literatūros muziejuje yra didžiulis Vaižganto originalių eksponatų rinkinys, o greta Kauno, Vytauto bažnyčios buvusiame Vaižganto bute veikia pilnavertis, su visais išlikusiais šio istorinio buto interjerais, baldais, knygomis, rankraščiais memoralinis Vaižganto butas-muziejus. Tad yra visos galimybės Vaižganto gimtinėje veikiantį muziejų profesionalizuoti, sukuriant labai gerai renovuotam mokyklos pastate kokybišką ekspoziciją, rengti parodas, vykdyti edukaciją, organizuoti, pvz., literatūros festivalį „Pragiedruliai“ ir pan. Bet jei norima šį židinį išmuziejinti ir paversti tik bibliotekos padaliniu, tai iš esmės reiškia, kad jis praranda savo muziejinę misiją ir pilnavertę prasmę.
Labai gerbiu tai, ką aukodamasis su dideliu uolumu ir meile Vaižganto ir jo krašto atminimui padarė Vytautas Bagdonas, bet tokių ekspozicijų iš iškarpų, nuotraukų, panaudojant kartoną, popierių, klijus ir žirkles, laikai pasibaigė – pilnaverčiai ekspozicijų sukūrimai neįmanomi be dizaino meninių sprendimų. Tą padaryti gali tik profesionaliais pagrindais veikiantis muziejus, į kurio fondų apskaitą turi būti integruotos sukauptos ir išsaugotos vertybės – eksponatai.

Todėl rajono taryba turi reikalauti, jog būtų paruoštas Svėdasų krašto muziejaus įtraukimo į A. Baranausko ir A. Vienuolio-Žukausko memorialinį muziejų planas, numatyti šio padalinio kokybiško, profesionalaus plėtojimo darbai“, – mano V. Balčiūnas.