Gerų, bet nelengvų darbų stebuklai Inkūnuose

Virš Inkūnų Švč. Aušros Vartų Dievo Motinos bažnyčios vėl iškilo kryžius.
Kryžių, kuris prieš kurį laiką dėl saugumo buvo nuimtas, ant šventovės padėjo iškelti iš Anykščių kilęs verslininkas, „Alauša“ degalinių tinklo generalinis direktorius Algimantas Čaplinskas. Mecenatas suorganizavo ir techniką, ir žmones, kurie į Inkūnų bažnyčios bokštą vėl įkėlė kryžių.

Paskutiniu metu apie Inkūnus mūsų vietinėje spaudoje buvo aprašomos visokios bėdos, problemos, net konfliktinės situacijos. Atrodo, kad ši ypatinga vieta daugiau nieko gero neturi, o tik mišką, bažnyčią, kabantį tiltą ir krūvą visokių niekaip nesibaigiančių problemų ir konfliktų.
Viena iš tokių (dabar jau buvusių) problemų, tiksliau, bėdų – tai stipriai pasviręs Inkūnų Švč. Aušros Vartų Dievo Motinos bažnyčios bokšto kryžius. Bet kada šis tikėjimo simbolis, kuriuo puošiamos mūsų bažnyčios, galėjo nukristi žemyn, padarant didelę žalą pačios bažnyčios pastatui. O jei dar būtų nukritęs kryžius kam nors ant galvos? Tad svyrantį kryžių buvo nuspręsta nukelti.
Man, kaip klebonui, šiaip ne taip pavyko susitarti su aukštalipiais meistrais, o tie atsargiai nuėmė „sergantį“ bažnyčios bokšto kryžių. Sunkiai sekėsi padaryti tą nelengvą ir gana atsakingą darbą: buvo pastebėtas ir medinių bokšto konstrukcijų puvinys, todėl kryžius, kurio ilgis apie du metrus, pavojingai ir pasviro. Nepavykus atsukti vieno surūdijusio varžto, teko dalį kryžiaus metalinės vertikalės nupjauti, o paskui patį kryžių bokštelio ir virvių pagalba nukelti žemyn.
(Atkelta iš 1 psl.)
Daugiau negu metai ir keli mėnesiai Inkūnų bažnytėlė buvo be kryžiaus, tik su izoliacine medžiaga bokšto smaigalyje, kad nepatektų lietaus vanduo. Liūdnai tą laiką atrodė ši miškų šventovė: lyg nuotaka be nuometo ar lyg karalienė be karūnos.
Prasidėjo viltinga, labai sunki meistrų ir specialistų paieška, kad būtų atlikti kryžiaus užkėlimo, tvirtinimo, supuvusių detalių pakeitimo ir kiti gana sunkūs bei atsakingi darbai. Man, kaip klebonui, teko kreiptis į kelias įmones, teirautis pavienių meistrų. Tačiau vieni kategoriškai atsisakydavo, motyvuodami, kad jiems per toli „tie“ Inkūnai, kiti meistrai man pačiam pasirodė netinkami, nes tokie darbai kaip šie, reikalauja didelės patirties ir reikiamų darbo priemonių turėjimo. Juk vienas dalykas yra užlipti ant paprastos trobos stogo ir jį sutvarkyti, o kitas – tai darbas daugiau negu 25 metrų aukštyje. O kur dar bėdos ir rūpesčiai ieškant ne tik patikimų ir šį darbą mokančių atlikti meistrų, bet ir galimybė gauti 35 metrų ilgio bokštelį. O laikas bėgo, tačiau rūpesčiai ir laukimas nesibaigė.

Inkūnus mylintys vietiniai ir atvažiuojantys iš kitur žmonės skyrė ir pinigines lėšas, kad tik kryžius atsirastų ant bažnyčios bokšto. Antros žiemos laukti jau tikrai nesinorėjo. Žinoma, sekė ir visokios, už klebono nugaros, replikos, kad bažnyčia „nei šiokia nei tokia“, kad „klebonas nesirūpina“ ir dar visokių – Anykščių rajonui tipiškų „tezių“, iš kurių „nei Dievui žvakės, nei velniui šakės“ – jokios naudos. Tik apmaudu ir liūdna… Liežuviais malant, tokių darbų niekas nepadarys.
Tačiau, kaip sakoma Dievo Žodyje: „belskis ir bus atidaryta“, Inkūnuose visai neseniai įvyko tikras gerumo ir nuoširdžios pagalbos stebuklas. Ilgai svarsčiau ir niekaip nedrįsau dėl šios bėdos ir rūpesčių kreiptis į mūsų rajone bene vienintelį ir be galo nuoširdų mūsų bažnyčių ir parapijų geradarį – įmonės „Alauša“ generalinį direktorių Algimantą Čaplinską. Gerbiamą Algimantą sutikau Svėdasų bažnyčios šventoriuje praėjusią vasarą, kai Panevėžio vyskupijoje buvo švenčiamas Gyvojo Rožinio maldos kongresas. Šiais metais jis praėjo Svėdasų parapijos bažnyčioje ir jos šventoriuje. Nedrąsiai užsiminiau Algimantui apie Inkūnų bažnyčios bėdas. „Viską padarysime, sutvarkysime“ – po mano visų nusiskundimų „litanijos“ atsakė Algimantas Čaplinskas.
Išgirdęs tuos jo žodžius, beveik pravirkau iš džiaugsmo. Ir ne veltui. Praėjus trupučiui laiko, į Inkūnų bažnyčios šventorių suvažiavo visas būrys meistrų su galingo ir aukšto bokštelio (35 metrai) sunkvežimiu, kuris atvažiavo net iš Vilniaus. Teko atidaryti net dalį šventoriaus metalinės tvoros, kad ši galinga technika patektų ten, kur ji buvo reikalinga. Tiesa, labai viliuosi, kad iš jokio piliečio ar dar iš ko nors neužsitraukčiau prakeiksmo dėl vėžių, kurios liko gretimoje parko pievelėje, kadangi tokios technikos įvažiavimas į nedidelį šventorių reikalavo kažkokių kompromisų.
Prasidėjo sudėtingi darbai. Tačiau tuos darbus atliekanti „Alaušos“ direktoriaus Algimanto Čaplinsko komanda dirbo labai atsakingai ir profesionaliai. Atidengus bažnyčios bokšto smailę, pabiro supuvusios konstrukcijos gabalai, o ir pati medinė ir kryžių laikanti vertikalė, jos dalis buvo paliesta puvinio. Kaip pačiu laiku buvo pradėta viskas tvarkyti! Juk galėjo tikrai atsitikti dar didesnė bėda ar nelaimė, negu visa tai atrodė iš pirmo žvilgsnio.
Bažnyčios kryžius, iškeliavęs į restauraciją, sugrįžo lyg naujas: buvo nudažytas, taip pat buvo privirinti nauji ir stiprūs metaliniai kryžiaus laikikliai, paruoštos keitimui naujos medžio detalės, naujai pakeistas skardinis bokšto smailės karkasas. Sunkiausias ir sudėtingiausias darbas buvo iš apačios iškelti į viršų naują medžio vertikalę, ją pritvirtinti, o iš viršaus užkelti ir pritvirtinti kryžių. Šiuos darbus atliko keli meistrai, pasinaudojant bokštelio pagalba ir kitais reikalingais įrankiais.
Ir štai kryžius jau savo vietoje. Dar buvo nudažytas ir bažnytėlės bokšto stogas. Kai skaitytojai skaitys, ką čia parašiau, visi darbai jau turėtų būti baigti ir artėjančius Švč. Mergelės Marijos Motinystės atlaidus ateinantį sekmadienį Inkūnų bažnytėlė pasitiks jau su savo kryžiumi ant bokšto – kaip nuo senų laikų, kaip nuo tos dienos, kada bažnytėlė buvo baigta statyti. Mano didelei nuostabai ir džiaugsmui, dar buvo atlikti ir šiomis dienomis baigti ir kiti darbai: šventoriaus suoliukų atnaujinimas, kryžių bei skelbimų lentos šventoriuje nudažymas.
O kas belieka dabar po visų šių nuostabių darbų? Pirmiausiai begalinis ir nuoširdus dėkingumas Algimantui Čaplinskui ir jo šauniajai komandai, dėkingumas aukotojams, dėkingumas tiems, kas bandė ieškoti kažkokios išeities. Dar belieka ir kiti ne mažiau svarbūs dalykai. Tai visų žmonių, kuriems yra brangus Inkūnų kraštas ir pati bažnytėlė, sugyvenimas, nuoširdus bendravimas ir naikinimas bet kokių nesutarimų ar konfliktinių situacijų juodulių, kurie tik kenkia ir naikina tai, kas yra šviesu.
O aš laukiu šio sekmadienio atlaidų Inkūnuose, kad galėčiau su didele pagarba ir dėkingumu pasimelsti už auksinės sielos ir kilnios širdies Algimantą ir už jo komandą, ir už visus, į kuriuos žiūrėdamas Viešpats tikrai šypsosi ir laimina.