Kokio muziejaus nori, turi nuspręsti bendruomenė

Anykščių rajono savivaldybei svarstant Kunigiškių kaime esantį Svėdasų krašto (Vaižganto) muziejų padaryti Anykščių Liudvikos ir Stanislovo Didžiulių viešosios bibliotekos, o ne Anykščių Antano Baranausko ir Antano Vienuolio-Žukausko memorialinio muziejaus padaliniu, kultūrologas, muziejininkas Vytautas Balčiūnas išdėstė poziciją, jog toks variantas – visiškai netinkamas, nes muziejaus eksponatai, skirtingai nei knygos bibliotekose, griežčiau saugomi įstatymo ir juos daug sudėtingiau nurašyti.
Ar Svėdasų krašto muziejų derėtų prijungti prie viešosios bibliotekos, „Anykšta“ teiravosi ir buvusios ilgametės Maironio lietuvių literatūros muziejaus direktorės, rašytojos Aldonos Ruseckaitės nuomonės.

Norint rimto muziejaus, reikia įdėti daug darbo

„Pirmas dalykas, apie kurį pagalvojau, kad per prievartą mielas nebūsi, jei muziejus (Anykščių A. Baranausko ir A. Vienuolio-Žukausko memorialinis muziejus – aut. past.) taip nuo savęs [Vaižganto muziejų] stumiasi, tačiau klausimų čia yra daug. Pirmas dalykas, nuo kurio aš pradėčiau – tai kažkokiame draugiškame specialistų rate iškelčiau klausimus: kokio muziejaus mes norime? Kokia jo koncepcija? Ar tai būtų kaip to krašto laisvas muziejus su besikeičiančiomis parodomis, etnografija, ar jis būtų toks, kuriame nevyksta muziejinė apskaita, inventorizacija, kuris tarsi globojamas bendruomenės, kuriame vyksta renginiai, užsiėmimai?“ – kad pirmiausia reikia nuspręsti, kokio muziejaus nori Anykščiai, kalbėjo A. Ruseckaitė – Tarptautinės muziejų tarybos narė, kuri Kaune yra įrengusi ir Vaižganto butą-muziejų.
„Jei mes norime naujo rimto muziejaus su šiuolaikine ekspozicija, vizualizacijomis ir edukacijomis, žinoma, tuomet ten reikėtų dirbti muziejininkams. Tai, ką parašė Vytautas Balčiūnas (BALČIŪNAS V., Svarstymai apie Svėdasų krašto (Vaižganto) muziejų yra lengvabūdiški, „Anykšta“ 2025 m. vasario 14 d.), yra rimto muziejaus pagrindas. Reikėtų samdyti specialistus, kurie paruoštų ekspoziciją, reikėtų inventorizuoti eksponatus, dėl kurių man kyla klausimas: ar ten yra tokių autentiškų eksponatų, kuriuos verta surašyti? – svarstė Lietuvos muziejų asociacijos Garbės narė.

Ji kalbėjo: „Bibliotekininkę V. Balčiūnas tame tekste už tai, kad tokia entuziastinga, dar ir pabara, tačiau jokiais būdais žmogaus už entuziazmą negalima barti. Svėdasuose yra biblioteka, ji arčiau Kunigiškių, nei Anykščių muziejus, ji ir galėtų būti tas branduoliukas.
Jei muziejuje liktų V. Bagdonas, ten kitos ekspozicijos nebus. Turime gerbti žmogų, jo darbą. O jei nori, kad muziejus būtų kaip muziejus, su surinktais eksponatais, ar kopijomis, kurios skirtos Vaižgantui, galbūt mirusiems kaimams, žymiems žmonėms atminti, visiškai pertvarkant ekspoziciją, tuomet bibliotekininkių šioje darbo vietoje nelabai įsivaizduoju. Tokius dalykus geriau išmano muziejininkai, bet jei jie to nenori, nežinau, ar jūsų meras kumščiu trenkęs gali pasakyti, kad bus kitaip.
Man keista, kad pas jus negali žmonės nuomonės pasakyti – kaip tik turi susėsti grupė, ginčytis, sakyti savo nuomonę – juk tai jų kraštas.“

Sutvarkyti ekspoziciją reikia

A. Ruseckaitė kalbėjo, kad V. Balčiūno mintims, jog muziejaus netinka perduoti bibliotekos globon, pritartų, tačiau – ne šiuo atveju. Kalbant apie Svėdasų krašto muziejų, muziejininkė patarė žiūrėti į aplinkybes.
„Negali būti pagal plaktuką ir raidę. Vytautas parašė viską gražiai ir teisingai. Jeigu tai muziejus – modernus, su nauja ekspozicija – tuomet, ko gero, muziejininkai turi globoti, surašyti eksponatus, juos registruoti. Bet žiūrint į konkrečią situaciją, kuomet tas muziejus su memorialiniu muziejumi neturi ryšių ir jų nenori, o biblioteka turi, nori ir sutinka, manau, kad nieko blogo, jei biblioteka ir globotų. Tokia praktika ne naujiena, Panevėžio biblioteka turi tokių muziejėlių. Ir čia kultūrinė įstaiga, ir čia. Ir ten dirba ne agronomai, ir ten.

Bet kad tame muziejuje (Svėdasų krašto – aut. past.) reikia pertvarkos, aš su V. Balčiūnu sutinku šimtu procentų. Reikia nuimti visas iškarpas, viską, kas suklijuota. Kai kur nors pamatau originalią nuotrauką, vos ne „knopkėmis“ priklijuotą, būna tikrai labai gaila. Šitą pertvarkymą gali padaryti nebūtinai muziejininkas, bet muziejininkas miestelyje gali konsultuoti“, – savo nuomone apie Svėdasų krašto muziejų dalijosi Muziejų Tarybos narė.

Pirmiausia – bendruomenės nuomonė

A. Ruseckaitė sakė, kad pirmiausia patys svėdasiškiai, bendruomenės nariai turi nuspręsti, kokio muziejaus jie nori. O valdžia su jais turi konsultuotis, išklausyti ir į norus įsiklausyti.
„Bendruomenės nuomonė turėtų būti labai svarbi, nes žinote kaip bus? Iki Anykščių nuo Svėdasų muziejaus – daugiau nei 40 kilometrų. Kas juo rūpinsis?
Pasakysiu iš savo patirties: kai pradėjau direktoriauti, turėjome per 13 muziejų visoje Lietuvoje: Zarasų, Kretingos, Varėnos, kituose rajonuose. Tad labai greitai susitariau su Kultūros ministerija ir visus tuos muziejėlius atidavėme savivaldybėms: ką prijungė prie muziejaus, ką prie bibliotekos, kitų įstaigų. Aš norėjau, kad ten „įsiveiklintų“ vietinė veikla, kad žmonės patys rūpintųsi, kad ten sukurtų tradicijas. Ką aš galiu iš Kauno sukurti Krėvės muziejuje?
Būdavo, skambina man iš savivaldybės, sako, kad žolė nenupjauta – Kaunui priklauso, jūs ir rūpinkitės. Man pavyko tuos muziejus atiduoti į rajonus ir jie gyvuoja, puikiausiai laikosi, – asmenine patirtimi dalijosi buvusi Maironio lietuvių literatūros muziejaus direktorė. – Labai svarbus įveiklinimas vietoje ir jei bendruomenė nori būti bibliotekos dalimi, jei ten yra darbuotojų, kodėl ne.“

Muziejui esant bibliotekos filialu, A. Ruseckaitės teigimu, taip pat galima padaryti eksponatų sąrašus, kuriuos nebūtina skaitmeninti, pasidaryti ekspozicijas, jas atnaujinti, „išmesti ant kartonėlių padarytas iškarpas, galbūt atvažiuoti į Kauną, nusikopijuoti Vaižganto eksponatų.“
„Mačiau, kad tame muziejuje yra audinių paroda. Būtų galima pasilikti vietos tokioms parodoms – žmonės ir audžia, ir iš medžio drožia. Būtų galima pasikviesti iš ten kilusius žmones, kurie dabar galbūt yra žymūs Lietuvoje. Tad manau, biblioteka čia visai gražiai dirbtų, juo labiau, jei memorialinis muziejus nenori ir nemato jokio sąlyčio su tuo muziejumi. Iki respublikinio lygio muziejaus „pritempti“ neišeis, todėl prie bibliotekos jis puikiai tiktų“, – kaip Svėdasų krašto muziejus galėtų veikti, būdamas bibliotekos dalimi, pasakojo A. Ruseckaitė.

Viskas priklauso nuo žmonių

Svarbiausias dalykas, pasak muziejininkės, kad Svėdasų krašto muziejaus veikla vyktų be centro nurodymo, o jam tik padedant.
„Atsiminkim, ką Vaižgantas testamente rašė – „mane galite palaidoti Svėdasuose, nes reikia pamėčioti įžymybių po visą Lietuvą.“ Kad tą vietą lankytų, kad ji būtų garsi.
Galiu pasakyti pavyzdį. Pati esu kilusi iš Prienų rajono ir ten buvo Šilavoto Davatkynas. Kodėl jis iki šiol gyvuoja? Nes ten labai stipri bendruomenė, net iš Prezidento apdovanojimą gavusi. Jis priklauso Prienų krašto muziejui, kuris muziejininkei moka atlyginimą. Bet muziejininkė dega tuo darbu. Ten yra trobelės, ten yra gyvenusios vienuolės, yra ekspozicija, tvarkoma aplinka, gėlynai sodinami. Centras – Prienai – nei ten važiuoja gėlių sodinti, nei šienauti. Viską pasidaro toji darbuotoja, gal jai dar padeda šeima. Tas muziejus yra garsus, ten sudėti įvairūs daiktai, yra kunigų stulų, kryželių, knygų, paveikslų – viskas eksponuojama. Vyksta plenerai, poezijos pavasariai, įvairiausi renginiai. Ne pati muziejininkystė ten išvystyta, o vietos įveiklinimas, garsinimas. Tai yra vieta, kur lankytojas atvažiuoja ir randa labai gerai nusiteikusius žmones, bendruomenę, kuri dirba. Jei bendruomenė ten nedirbtų, nieko ir nebūtų.
Viskas yra dėl žmogaus, reikia suteikti daug galių bendruomenei, su ja diskutuoti, sudaryti grupę. Tegu viską turi biblioteka drauge su bendruomene, ir viskas bus gerai“, – kalbėjo A. Ruseckaitė.