Jubiliejinės 75-ečio parodos „Veidai ir mintys“ atidarymas „Prospekto“ galerijoje. Knygos autorė Pranciška Regina Liubertaitė su Algimantu Žižiūnu. Ramūno Danisevičiaus nuotr.
Tokiu įrašu iš Algimanto Žižiūno dienoraščio prasideda ką tik pasirodžiusi Pranciškos Reginos Liubertaitės knyga „Lemtis būti fotografu. Algimantas Žižiūnas: gyvenimas ir kūryba“.
Knyga apie vieną iškiliausių Lietuvos fotomenininkų, šį pasaulį palikusį prieš dvejus metus, sudėtingą, jautrią ir kūrybingą asmenybę, daugybės šalies ir tarptautinių parodų bei konkursų laureatą, dviejų dešimčių didelės apimties nutraukų ciklų, tokių kaip „Veidai ir mintys“, „Atgimimo metraštis“, „Portretai“ ir kitų autorių, per 40 metų intensyvaus darbo sukaupusį asmeninį, daugiau nei 1 mln. fotografijų ir negatyvų archyvą, padovanotą Lietuvai.
Kūrybinį kelią pradėjo „Anykštos“ pirmtake „Kolektyviniame darbe“. Persikėlęs į Vilnių, Anykščių nepamiršo, kaip ir jo nepamiršo anykštėnai. Lankydavosi šventėse, surengė ne vieną fotografijų parodą. Knygoje yra Anykščių krašto nuotraukų, buvusių bendraminčių prisiminimų.
Laiko tėkmėje žmogaus gyvenimas – tarsi blyksnis, kurio trapumą pajunti stabtelėjęs ir žvilgterėjęs į prabėgusius dešimtmečius. Juose vieni prabėga tarsi kaleidoskope arba šmėsteli tik trumpalaikiais susitikimų blykstelėjimais, gi dalis prabėgusiuose metuose palieka ryškių pėdsakų, kurių šviesa lydi kasdienybėje, jų gyvenimas priverčia susimąstyti apie gyvenimo prasmę ir tikslus šioje žemėje.
Tokiu šviesuliu man buvo ir yra Algimantas – žmogus, kurio gyvenimas telpa žodyje fotografija, nors aktyviai reiškėsi ir žurnalistikoje, save išbandė ir kaip rašytojas. Man jis buvo artimas draugas, patarėjas, reiklus, sakyčiau, kritiškas parodytai fotografijai, tačiau kartu geranoriškas, skatinęs kūrybiniams ieškojimams…
Susipažinome maždaug 1967-aisiais. Jis jau buvo sukaupęs gyvenimiškos patirties, dirbo tuomečiame Anykščių rajono laikraštyje „Kolektyvinis darbas“ fotokorespondentu, literatūriniu darbuotoju, aš buvau bebaigiąs J. Biliūno vidurinę mokyklą, rinkausi gyvenimo kelią. Pirmosios laikraštyje išspausdintos nuotraukos, jo pastabos, patarimai padėjo apsispręsti studijuoti žurnalistiką, dalyvauti pirmojoje rajono fotografų parodoje, kurią jis organizavo. Susidraugavome, net meškerę kartu Rubikių ežere užmesdavom.
Deja, 1970-aisiais Algimantas, laimėjęs prestižinį šalies fotografijos konkursą, išvažiavo dirbti ir gyventi į Vilnių, baigė žurnalistikos studijas, dirbo savaitraščiuose „Liaudies sargyboje“, „Kalba Vilnius“, dienraštyje „Komjaunimo tiesa“, žurnale „Mokykla“, jo nuotraukas spausdino bene visi tuomet Lietuvoje leidžiami žurnalai, bendradarbiavo su Jungtinėse Amerikos Valstijose leidžiamu laikraščiu „Draugas“. Mūsų ryšys nenutrūko.
Dirbdamas respublikinių laikraščių, žurnalų redakcijose, leidyklose, niekuomet Anykščių nepamiršo, dažnai čia lankėsi, fotografavo, eksponavo savo fotografijų parodas, prie kurių vienos „Anykštėnų dainų šventėse“ organizavimo teko prisidėti. Susitikdavome, pasišnekėdavome, dažnai užsukdavau į jo „kūrybines dirbtuves“, vos talpinančias negatyvus ir nuotraukas, kartais vandeniu užliejamas, kartą apvogtas penkiaaukščio namo rūsyje.
Nesiskundė šiomis sąlygomis, nors jau didžiavosi daugybe tarptautinių apdovanojimų, laimėtų konkursų, dalyvautų parodų ir ne vienu tęstiniu fotografijų ciklų, iš kurių solidžiu, metai iš metų gausėjančiu „Veidų ir minčių“ ciklu, išaugusiu iki beveik dviejų tūkstančių nepakartojamų nuotraukų su nufotografuotų žmonių mintimis paraštėse ir 2003 metais pripažintu Lietuvos rekordu kaip didžiausia portretų kolekcija…
Tuomet niekaip negalėjau suprasti, kodėl Fotomenininkų sąjunga, kurios nariu buvo, niekaip neišleido ir neišleidžia jo nuotraukų albumo, ir ne vieno, kodėl valdžia nesuteikia padorių patalpų kūrybinei veiklai. Beje, Algimantas savo asmeninio gyvenimo aktualijomis nesidalino. Tik vėliau sužinojau, kad jo tėtis dalyvavo 1941-ųjų metų birželio sukilime, o Algimantas, kaip tikras kaunietis, jaunystėje reiškėsi tautiniame judėjime, sovietinio saugumo buvo suimtas, kalintas, o išleistas į laisvę saugumiečių sekamas iki Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo.
Na, maniau, dabar vienas po kito pasipils Algimanto fotografijų albumai, tačiau taip neatsitiko iki šiol, nors Atgimimu jis nuoširdžiai džiaugėsi, ir fotografavo, fotografavo… Abejojančių jo talentu, darbų išliekamąja verte girdėti neteko. Gal čia ir dėl asmeninių jo charakterio savybių – tiesus be užuolankų, atviras, kritiškas, tačiau niekam nelinkęs pataikauti ar prisitaikyti…
P. R. Liubertaitės 300 puslapių knygoje – anykštėnų rašytojų Rimanto Povilo Vanago, Vygando Račkaičio ir kitų prisiminimai, A. Žižiūno nuotraukos iš Anykščių krašto švenčių, portretai…
Autorė kruopščiai atrinko jį pažinojusių, su juo dirbusių leidėjų, menininkų, nuotraukų herojų prisiminimus, tačiau didžiąją knygos dalį užima A. Žižiūno kurtų ciklų „Anykščių dainų šventė“, „Mano vizijų moterys“, „Atgimimo metraštis“, „Anciškis – Lietuvos vidurys“… ir iš didžiausio, apie 2000 didelio formato portretų su kultūros, meno, mokslo, Lietuvos svečių, visuomenės ir politikos elito su portretuojamųjų ranka užrašytomis mintimis „Veidai ir mintys“ nuotraukos.
Tai kolosalus, nepakartojamas ypatingo kruopštumo ir atkaklumo reikalavęs, beveik 3 dešimtmečius trukęs darbas. Viso gyvenimo asmeninį fotografijų ir negatyvų archyvą, kurio vertė neįkainojama – maždaug 1 milijonas negatyvų, dokumentinių ir meninių nuotraukų, tarp kurių ir „Veidų ir minčių“ nuotraukų kolekcija, A. Žižiūnas padovanojo saugoti Lietuvos centriniam valstybės archyvui.
…2022-ųjų sausio 10-ąją Anykščiuose, per Algimanto gimtadienį, Anykščių koplyčioje–Pasaulio anykštėnų kūrybos centre buvo atidaryta A. Žižiūno fotografijų paroda „…neišėjusiems sugrįžti…“ – mažytė dalis fotografijų iš ciklo „Veidai ir mintys“ su rašytojų, muzikų, mokslininkų, sugrįžusių į gimtinę, mintimis ir įžvalgomis, užrašytomis portretuose esančių žmonių ranka. Per Lietuvą keliaujančią parodą surengė Lietuvos centrinis valstybės archyvas.
Maždaug 2006-aisiais, būtent Anykščiuose, jį užklupo netikėta, sunki liga. Teko rūpintis, kad iš Anykščių jis kuo greičiau patektų į gimtojo miesto Kauno klinikas. Apmaudu ir skaudu, kad liga per anksti pakirto jo kūrybines galias, nes užmojų turėjo daug.
Lemtingi atsitiktinumai, kad A. Žižiūno gyvenimo kelias susiliejo su P. R. Liubertaitės – kūrėjos, parašiusios per tūkstantį eilėraščių, išleidusios 18 knygų, – gyvenimo keliu. „Prižiūrėjau ir slaugiau savo sergantį vyrą Algimantą Žižiūną 16 metų. Fotomenininko asmeninis nuotraukų, o ir negatyvų archyvas laikomas vienas didžiausiu fotografijų archyvu, išgelbėtas nuo sunykimo ir padovanotas Lietuvai. Tokia jo valia, – sakė knygos autorė P. R. Liubertaitė. – Kai Valstybės archyvo Fotodokumentų skyriaus darbuotojai nuskenavo ir aprašė daugybę nuotraukų, kilo mintis parašyti knygą apie šį savo profesijai visa esybe atsidavusį menininką“. 1988 metų kovo 24-ąją savo dienoraštyje A. Žižiūnas užrašė pranašiškus žodžius: „Aš turiu galimybę pažiūrėti į didžiuosius gerbiamus Lietuvos žmones iš arti. Pirma aš, o paskui Jūs…“ Lietuvos centrinio valstybės archyvo surengtos fotografijos parodos dabar keliauja per Lietuvą, yra tikimybė, kad gal dar šiemet viena jų bus eksponuojama ir Anykščiuose.
Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas
