Dizainerė Jolanta Rimkutė (centre), keramikė Ramunė Pranckevičiūtė ir grafikė Loreta Uzdraitė liepos viduryje paminėjo profesionalaus meno Janydžių galerijos vienerių metų sukaktį.
Prieš metus dizainerė Jolanta Rimkutė, keramikė Ramunė Pranckevičiūtė ir grafikė Loreta Uzdraitė Anykščiuose, Janydžių gatvėje, atidarė profesionalaus meno Janydžių galeriją.
Apie pirmuosius šios galerijos metus, jos lankytojus, kūrybines dirbtuves ir ateities planus – „Anykštos“ pokalbis su garsia Lietuvos mados dizainere, kostiumų dailininke, dėstytoja, sukūrusia daugybę teatro kostiumų ne tik šalies, bet ir užsienio scenoms J. Rimkute.
– Kokie tie pirmieji Janydžių galerijos metai?
– Geri. Tai, ką planavome, kas buvo galvoje, viską pavyko įgyvendinti. Nebuvome sugalvoję, kuriuos mėnesius dirbsime, bet idėja vasarą dirbti liepą, rudenį – lapkritį, žiemą – gruodį, pavasarį – balandį – pasiteisino. Tai tie mėnesiai, kada galerija atvira, kai pačios čia būname ir eksponuojame naujus darbus. Taip pat tai – susipažinimo metai – su aplinka, galiausiai – tarp savęs.
Buvo puikus laikas – visų pirma, mums pačioms – su Zita Inčirauskiene ir jos kaligrafijos pamokomis. Iš pradžių mes pačios vedėme edukacijas, o dabar leidomės vedamos. Kadangi mūsų galerija maža, visą šią edukaciją darėme Anykščių Menų inkubatoriuje, kur yra daug erdvės. Mes pačios užaugome iš Menų inkubatoriaus, todėl buvo labai paprasta paprašyti. Tai – labai geras metų pabaigimas iki rudeninio sezono.
Sprendimas pasikviesti svečių taip pat labai pasiteisino – gera žinoti, kiek aplink mus yra kitų sričių menininkų. Naujos pažintys visada yra miela.
– Kaip šiuos menininkus surandate? Ar tai – asmeninės pažintys, o gal jie susiranda jus?
– Kol kas yra asmeninės pažintys. Ir Zitą Inčirauskienę aš pati seniai pažįstu, ją žinau būtent kaip Vilniaus dailės akademijos Telšių fakulteto dėstytoją – ji yra ir Linos Svirplelės dėstytoja. Buvo išnaudota proga, kad puikus žmogus dažnai būna Anykščiuose ir radome datą, kuri būtų patogi visiems.
Ko gero, darysime tą ir toliau, nes yra daug puikių žmonių, kurie gali daug ką papasakoti.
– Ar galite įvardyti, kas yra Janydžių galerijos lankytojas?
– Manau, kad pirmieji metai yra smalsumo metai. Iš smalsumo užsuka labai skirtingi žmonės. Tai – labai „faina“, nes mes, kaip atėjūnai, pažindinamės su vietiniais ir ne vien vietiniais žmonėmis. Čia yra labai giliai vietinių, daug naujai atvažiavusių ir vasarotojų.
Suprantu, kad visi norime greito rezultato ir kaip iš knygutės parašyto scenarijaus. O man atrodo, kad reikia kantrybės. Man atrodo, yra kažkokios taisyklės arba dėsniai, kuriuos susigalvoji ir žinai, o kitos – kurias reikia jausti.
– Kas ateina į kūrybines dirbtuves? Ar tai – vis tie patys žmonės, ar nuolatos – kiti?
– Yra ir tokių, ir tokių. Vasarą labai gera – daug kas čia vasaroja, pas mus ateina. Mes pripratę, kad visa informacija dabar socialiniuose tinkluose, bet ne visi ją mato ir ne visi skaito. Todėl tenka ir asmeniškai pasakyti. Įvairumas yra.
– Ar iš lankytojų sulaukiate pastabų, pageidavimų?
– Kol kas didieji kritikai – mes pačios. Nepamirškime to, kad buvome susiplanavę ir padarėme parodą, buvo net trys bendradarbiavimai su Menų inkubatoriumi, su jo pagalba rugsėjo mėnesį važiuojame į parodą Helsinkyje.
– Šiais metais prie jūsų prisijungė ir keramikė Lina Svirplelė. Galbūt komandą papildys ir daugiau narių?
– Niekados negali žinoti. Durys nėra uždaros, bet norisi, kad tiek mes, tiek kūriniai, kuriuos mes kuriame, susikalbėtų. Pagrindinis dalykas – kad įvyktų dialogas.
Man labai patiko Eglės Širvytės juvelyrika, nes ji labai savaip perfrazuoja etninius motyvus arba senojoje architektūroje mato elementus. Tokie sprendimai man labai įdomūs. Ir, pagrindinis dalykas, – kad nedubliuotume viena kitos. Kiekviena turime savo medžiagą ir norime, kad atėjęs žiūrovas ar pirkėjas nesusimaišytų.
Mums tarp savęs yra labai gerai.
– Ir tuomet Janydžių galerija išsiplės iki pat Menų inkubatoriaus…
– Tikrai ne, nemaišykime. Nepamirškime, kad mes esame privatūs. Nesame niekam įsipareigoję, bet yra ta kokybė, kurią norime sau atliepti. Man prioritetas – turinio kokybė. Nebent vieną dieną atsiras kelios galerijos, gali būti skirtingos galerijų koncepcijos. Mes pradėjome nuo „namų“ – kaip namuose gali gyventi meno kūriniai.
Tačiau Anykščiuose nėra daug erdvių, kuriose profesionaliai ir gražiai galime eksponuoti darbus.
– Ar jūsų galerijoje sukurtus darbus galima įsigyti?
– Be abejo. Tačiau, supraskite, tai – daug laiko ir sąnaudų reikalaujantis darbas ir jo vertė yra. Neįmanoma, kad darbai kainuos penkis eurus.
– Kokie galerijos ateities planai ir vizijos?
– Svarbiausia, kad ateityje nebūtų karo. O pats artimiausias planas minėta paroda Helsinkyje. Per metus turėjome susidirbti viena su kita ir štai po metų galime save parodyti kitiems – suomiams. Toks netikėtas iššūkis.
Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas
