„Jaučiuosi įbridęs į svaiginančią kūrybos, ieškojimų, atradimų ir nusivylimų upę. Drožyba lyg magija, lyg stovėjimas prie gilaus šulinio, kai semi, semi vandenį, o jo daugėja“ (Saulius Lampickas)
Po ilgos, šaltos ir snieguotos žiemos pagaliau pasitiksime pavasario pranašus – sugrįžtančius paukščius. O kol laukiame tikrųjų giesmininkų, kovo mėnesį kviečiame apsilankyti bibliotekoje ir pasigrožėti tautodailininko, medžio drožėjo Sauliaus Lampicko darbų – paukščių – paroda. Parodos atidarymo dieną, kovo 10-ąją, 16 val. kviečiame į susitikimą su tautodailininku, parodos autoriumi Sauliumi Lampicku.
S. Lampicko kūryba įvairi: jis drožia sakralinės, mitologinės temos kūrinius, kryždirbystės objektus, nevengia šių dienų aktualijų padiktuotų temų. Pasak menotyrininkės dr. Skaidrės Urbonienės, savita S. Lampicko kūryba išsiskiria šių dienų liaudiškosios medžio drožybos kontekste. Drožiniuose atsispindi nuoširdus autoriaus santykis su gamta, religija, mitologija – su visu tuo, iš ko jis semiasi idėjų, ką padiktuoja mintys kūrybai. Menininko darbai alsuoja kartais nostalgiška, kartais liūdnai svajinga, tačiau visada optimistine nuotaika.
Saulius gimė 1962 m. prie gražaus pušyno prigludusiame Rozalimo miestelyje Pakruojo rajone miškininkų šeimoje. Vaikystė prabėgo belakstant po miškus ir pievas, stebint gamtos grožį, žavintis jos harmonija, garsais.
Magiškiausias kampelis jam buvo miestelio bažnyčios šventorius su dievdirbio Jono Danausko skulptūromis. Mėgino peiliuku krapštyti medį, bet vaikystės padrožinėjimai nebuvo sėkmingi. Trūko kantrybės, įrankių ir žmogaus, kuris patartų.
1987 m. baigė Kauno A. Kvedaro miškų technikumą, persikėlė gyventi į Alytų. Tuomet ir prasidėjo rimtesni kūrybiniai ieškojimai. Pirmąjį ąžuolinį stogastulpį išdrožė 1989 m. Klepočiuose (Alytaus r.) surengtame plenere sudegintiems kaimams atminti.
Pirmieji žingsniai buvo sunkūs, bet didelis noras drožti, surasti gyvenimo prasmę, tikėjimas, kad tai jo kelias, neleido nuleisti rankų. Mokėsi iš drožėjų, knygų, liaudies meno albumų.
Keletą metų blaškėsi ieškodamas priimtino stiliaus, išraiškos formų, siekė pramokti amato. Širdžiai artimiausia pasirodė ąžuolo mediena ir liaudiška drožyba.
Svarbesnės datos autoriaus kūryboje:
• 1989 kūrybos pradžia
• 1992 Lietuvos tautodailininkų sąjunga
• 2000 ir 2008 įteikta Liongino Šepkos vardo premija
• 2002 ir 2017 įteikta Alytaus miesto savivaldybės kultūros premija
• 2005 įgytas meno kūrėjo statusas
• 2005, 2008 ir 2025 pripažintas geriausiu Alytaus apskrities liaudies meistru (vaizdinės dailės srityje)
• 2006, 2010 ir 2011 pripažintas geriausiu Alytaus apskrities liaudies meistru (kryždirbystės srityje)
• 2009 įgytas tautinio paveldo produkto sertifikatas
• 2012 nominacija „Aukso vainikas“ (kryždirbystės srityje)
• 2016 nominacija „Aukso vainikas“ (skulptūros srityje)
• 2017 įgytas kryždirbystės meistro sertifikatas
• 2018 sukurtas dok. filmas „Saulius Lampickas. Nuogi jausmai medyje“
• 2022 suteiktas Pakruojo krašto Garbės piliečio vardas
• Daugiametis Respublikinių ir tarptautinių parodų, medžio skulptorių plenerų dalyvis
• Kūrybinių stovyklų Latvijoje, Lenkijoje, Vengrijoje, Vokietijoje, Švedijoje, Čekijoje dalyvis
„Tu pats ir išsikasei tą šulinį. Jaukiai įsisriegdamas Dievo užantyje. Neprieštaravęs bet ir nepaklusęs tėvams, šypsodamasis buitiniams nesklandumams savo paties šeimoje, mokėdamas išsinešti laiką ir vienatvės apsuptyje turėti jį sau.
Pikta lemiantis burtas krito pro šalį, todėl širdis pilna saulėtekių. Tau sekasi pamiršti nespėjusias įskaudinti nuoskaudas, praradimus paversti atradimais. Neužkliūni už tyčia numesto aštraus žodžio, nes moki nesiekti kojomis žemės.
Nesupranti, kai kalba apie svyrančias rankas, išsekusius šulinius.
Susitikimuose su savo širdies ilgesiu visrakčiais pavirtę pirštai atrakina medyje įkalintus dievus, pavasariais pražydina jų drabužių klostes. Po plunksną išvilioja, išlaisvina paukščius ir angelus. Daugel jau išsiveržė iš mįslingojo tavo šulinio, kad kalbėtų tarp delno ir kalto gimusiais vaizdais juos regintiems.
Jie plėšo krūtinėse tūnančius abejingumo kokonus. Plečia pasaulio ribas žmonių protuose. Jie – nuogi jausmai medyje“ (Audronė Lampickienė)
Paroda eksponuojama Anyklščių L. ir S. Didžiulių viešojoje bibliotekoje iki balandžio 27 d.
