Dendrologai sutvarkė Sigučio Obelevičiaus botanikos sodą

                              Asmeninis liudijimas
Aš pats gyvenau baisų nuodėmingą gyvenimą,ir galvojau,kad vistiek pateksiu į rojų.Nes galvodavau,kad baisiausia nuodemė už kuria laukia pragaras yra žmogžudystė.O visos kitos nuodemės nieko baisaus,lyg būtų nelabai reikšmingos.Juk aš žmogus,”normalu”daryti nuodemėles kurios yra „smulkmena”. Aš sakydavau,kad tikiu Dievu,bet taip Jo ir nepažinojau,nes gyvenau nuodėmėse,kaip niekur nieko.Paleistuvavau, gėriau,rūkiau,melavau,vogiau,apkalbėdavau,žiūrėdavau pornografija,mintimis galvodavau visokias nešvankybes,perdėtai rūpinausi savimi,kad kitos moterys manęs geistų,norėtų ir t.t. Mano vidus buvo prasmirdęs ir dvokiantis nuo nuodemių… Aš ilgą laiką taip gyvenau,turbūt net nesusimąstydamas,kad jei aš dabar mirčiau tai mano vieta pragare.Nes rojun tokie žmonės,kaip aš kurie gyvena nuodemėse patekti niekaip negali.Tai neįmanoma! 
Taip gyvendamas nuodemėse ateidavo tokios mintys,kad aš nebenoriu gyventi.Jau nebenoriu,taip negera dvasiškai būdavo,kad sunkoka tai žodžiais paaiškinti. Ir kuo tolyn tuo tokios mintys mane aplankydavo vis dažniau.Atrodo nusižudysiu ir bus ramu.Kažkas nebegerai,jau per sunki tapo nuodėmių našta… Kol vieną dieną pamačiau liudijimą moters kuriai Dievas parodė pragarą.O pragare buvo tokie žmonės,kaip aš kurie gyveno nuodėmingai ir nesistengė pažinti,klausyti Dievo.Aš tai žiūrėdamas buvau išgėręs alkoholio, bet tai ką aš išgirdau tame liudijime apie pragarą mane labai sukretė.Aš labai nusigandau,mane apėmė didelė baimė. Galvoje  tokia mintis atėjo,kad bet kada galiu pabusti pragare. O kas tada? Jau viskas,per vėlu kažką keist ir atgailaut.Jei aš dabar žiūrėdamas ir girdėdamas kas laukia nuodėmingų žmonių sielų pragare nepadarysiu išvadų,tai galiu ir nebespėti.Nes kiekviena sekundė gali būt paskutinė.
Tokios mintys man nedavė ramybės,nors ir neblaivus buvau,bet visą liudijimą klausiau iki galo.Nors ten baisus liudijimas apie kenčiančias sielas pragare,kurios nori įšeiti iš ten,bet jau niekada nebegalės…Kažkas baisaus ir nesuvokiamo.
Viskas galvojau,dabar turiu priimti sprendimą,nes bet kada galiu pabusti pragare iš kur įšėjimo nėra. Tada jau kitą dieną nustojau gerti ir rūkyti,nors sunkoka buvo pagiriotis,bet ta baimė amžinai kentėti pragare buvo daug didesnė. Nežinau kiek laiko praėjo nuo tos dienos kai nustojau vartoti alkoholį ir rūkyti,tiksliai nepasakysiu. Bet atėjo ta diena kai jau kurį laiką nebegerdamas pabudau vieną rytą ir užėjo labai stiprus noras pasitraukti iš gyvenimo,kad sunku žodžiais nupasakot.Aš nebekenčiau savo kūno,tokia didelė neapykanta jam.Atrodo jei turėčiau nagus tai suplėšyčiau,sudraskyčiau gabalais. Toks beprasmybės ir tuštumos jausmas viduje,ir stiprus nepaaiškinamas noras atimti sau gyvybę. Ašaros kaupiasi,nes aš nesuprantu kas vyksta. Dar tada gyvenau pas mama,tad pasakiau jai sėdinčiai prie stalo,kad man kažkas darosi.Aš nebenoriu gyventi. Mama sunerimo,taip pat nesuprato kas vyksta.Ji sako tau reikia pas daktarą. Kokį dar daktarą,aš dabar noriu nusižūdyti,nebegaliu laukt,nes nebenoriu gyventi,man labai negera.Tas noras su kiekviena minute vis stiprėja. Ir kažkokia mano galvoje mintis,kad jokie tau daktarai nepadės.Aš atsiguliau ir susirietęs bandžiau lyg tramdyti tą norą nusižūdyti.Kuris vis stiprėjo ir stiprėjo. Aš bandžiau tyliai verkti,kad mama neužgirstų ir dar labiau nenusigąstų,bet jau nebegaliu viskas,man per sunku su tuo kovoti.
Ir aš tada prisiminiau tą liudijimą moters kuriai JĖZUS parodė pragarą. Ir tada galvojau,bet jeigu tai tiesa ir pragaras tikrai egzistuoja,tai aš nebegalėsiu grįšt atgal. Ir šita mintis mane stabdė nuo savižūdybės,nors ir labai stiprus noras buvo tai padaryti.Bet amžinų kančių amžinybėje bijojau labiau.Bet ką tada daryti nežinau,aš taip neišbūsiu,tiesiog nebegaliu.Ką daryti?!?!? Vėl tokia mintis atėjo,kad reikia bandyti melstis ir šauktis JĖZAUS. Kito kelio nematau. Tada išėjau į lauko virtuvėlę užsidariau ir pradėjau stipriai verkti,nepamenu,ar kada taip verkiau. Mano žodžiai buvo Dieve,Jėzau jei Tu tikrai esi tai padėk man,nes aš nebežinau kas man darosi,man labai blogai.JĖZAU padėk!!! Padėk JĖZAU!!!  Bandžiau melstis skaityti maldas,bet per tas ašaras ir tą sunkumą kokį tada jaučiau sunku buvo tai padaryti.JĖZUS tai matė ir įrodė man,kad Jis tikrai yra! Ir tada pradėjo mano savijauta gerėti,gerėti kol visiškai pranyko tas baisus noras nusižūdyti. AČIŪ TAU JĖZAU! Nuo to laiko ir prasidėjo mano pažintinė kelionė su tikruoju ir gyvuoju DIEVU. Ir ta kelionė tesiasi iki šiol. Labai svarbu pačiam asmeniškai užmegsti ryšį su gyvuoju DIEVU. Tai pats nuostabiausias jausmas kokį galima jausti gyvenime! Čia galima būtų rašyti ir rašyti,kokių DIEVAS nuostabių dalykų padaręs mano gyvenime. Bet šitam kartui tiek.Tai tikras mano liudijimas kuris ačiū JĖZUI  KRISTUI baigėsi laimingai. Nepražūdykim savo sielos amžinybėje.      Vaidas.R