Statistikos departamento duomenimis, daugiau nei trečdalį savo mėnesio išlaidų Lietuvos žmonės skiria maistui. Tačiau, ar visada mokama kaina atitinka produkto vertę? Ar tikrai produktai, ant kurių etikečių puikuojasi užrašas „be konservantų“, yra maistingi ir saugūs mums ir ypač – vaikams? Į šiuos klausimus vartotojai negauna vienareikšmio atsakymo nei iš valstybinių institucijų, nei iš maisto gamintojų. Neturėdami pakankamai žinių ir sveikos mitybos įpročių, gražių pakuočių bei spalvingų reklamų viliotiniui itin neatsparūs vaikai.
Statistikos departamento duomenimis, daugiau nei trečdalį savo mėnesio išlaidų Lietuvos žmonės skiria maistui. Tačiau, ar visada mokama kaina atitinka produkto vertę? Ar tikrai produktai, ant kurių etikečių puikuojasi užrašas „be konservantų”, yra maistingi ir saugūs mums ir ypač – vaikams? Į šiuos klausimus vartotojai negauna vienareikšmio atsakymo nei iš valstybinių institucijų, nei iš maisto gamintojų. Neturėdami pakankamai žinių ir sveikos mitybos įpročių, gražių pakuočių bei spalvingų reklamų viliotiniui itin neatsparūs vaikai.
„Labai gaila, kad mūsų valstybėje vis dar neskiriama prevencinio dėmesio vaikų nutukimo problemai, kuri tikrai neaplenks Lietuvos, nes pasaulyje jau yra įgavusi pagreitį ir kasmet tampa vis grėsmingesnė, – apgailestauja Seimo narė Agnė Zuokienė, dalyvavusi Seime vykusioje diskusijoje su užsienio šalių sveikos gyvensenos propaguotojais ir Lietuvos atsakingų institucijų atstovais apie jaunimo švietimą sveikos mitybos klausimais. – Kviečiau ministerijas susiburti dėl ES finansuojamos vaisių programos mokyklose – plačiai viešinti šį projektą bei jame dalyvaujančioms mokykloms įvesti motyvacines priemones, tačiau dėmesio siūlymui nesulaukta. Tuo metu ES kompensuoja 75 proc. vaisių mokykloms įsigijimą, skiria beveik milijono eurų kvotą, kuri lieka neišnaudojama”. A. Zuokienė pabrėžia, kad per 4 metus programa buvo vykdoma vos 20 proc. pajėgumu ir tik šį rudenį sugebėta į ją įtraukti daugiau mokyklų: „Tačiau per šiuos metus prarastų mums skirtų lėšų juk nebesusigrąžinsime”.
Pasak parlamentarės, šalies mokyklose vaikai maitinami pagal naujai sudarytus valgiaraščius, kuriems produktai nebuvo parinkti pagal maistingumo kriterijų. „Net ir sveiku bei lengvu maistu skelbiami jogurtai savo sudėtyje turi apie 30 proc. krakmolo – vieno pigiausių užpildų, tačiau niekur nereikalaujama nurodyti, kokį kiekį jis sudaro produkte, – pabrėžia ji. – Taip pat, kaip nenurodomas ir dešroje esantis skonio stipriklio glutamato kiekis”. A. Zuokienė sako netikinti gamintojų teiginiais, jog į maisto produktus nebededama skonio stipriklių: „Muitinės departamento duomenys rodo visai kitą tendenciją – kasmet dvigubėja įsivežamo glutamato ir kitų skonio stipriklių kiekis – vien pernai įsivežta už daugiau nei 14 milijonų litų”.
Tuo metu daugelyje pasaulio šalių sukurta kokybės sistema, kontroliuojama valstybės. Kai kuriose šalyse maisto produktų sudedamosios dalys ženklinamos šviesoforo spalvomis, kad vartotojui iškart asocijuotųsi, jog, pavyzdžiui, raudona spalva paženklintus produktus reikia rinktis tik gerai pasvarsčius. Skandinavijoje populiari „rakto skylutės” sistema – tik šiuo ženklu pažymėti produktai atitinka kokybinius reikalavimus.
Prieš penketą metų Lietuvos žemės ūkio ministerija taip pat sukūrė ženklą „Kokybė” – žymėti maisto produktus, kurių sudėtis atitinka kokybinius maistingumo reikalavimus. „Tačiau maisto gamintojams tokius kriterijus išlaikyti, pasirodo, sudėtinga: dabar šis ženklas yra vos ant 39 produktų – 6 ūkių daržovių ir 33 bitynų produkcijos, ir nerasite nė vieno ant mėsos ar pieno produkto”, – sako A. Zuokienė.
Ji pastebi, jog maisto pramonės lobistai ir reklama padarė didžiulę žalą mūsų mitybos įpročiams, todėl ar reikia stebėtis, kad net ir tėvai nesugeba formuoti tinkamų savo vaikų mitybos įgūdžių. „Reikalingas visuomenės švietimas ir tai yra valstybės, o ne vien sveikos gyvensenos propaguotojų, rūpestis, – pabrėžia A. Zuokiene. – Tačiau matant, kai, pavyzdžiui, ligoninėje, vienam vaikui pamaitinti 4 kartus per dieną skiriami vos 4-5 litai, sunku tikėtis, kad artimiausiu metu bus kreipiamas dėmesys, ar išties maistinga tai, ką vaikai valgo”.
Grėsmingoji statistika (šaltinis: VU Medicinos fakulteto Visuomenės sveikatos institutas):
- kasdien pusryčiauja 65 proc. pradinių klasių moksleivių;
- maisto papildus vartoja 44 proc. pradinukų;
- pusė vaikų kasdien pietauja valgydami karštą patiekalą;
- traškučiais užkandžiauja 11 proc. vaikų;
- žuvį, kaip patį nemėgstamiausią patiekalą, nurodo pusė vaikų;
- kasdien mokyklose sultis geria kas trečias vaikas;
- mokyklos valgyklose salotas valgo kas dešimtas vaikas;
- per pertraukas tarp pamokų į netoliese esančią parduotuvę nusipirkti užkandžių, kebabų ir pan. bėga kas trečias vaikas;
- daugiau nei pusė moksleivių arbatą saldina didesniu cukraus kiekiu nei norma;
- pusė vaikų geria labai mažai skysčių – mažiau nei 1 litrą per parą;
- saldumynų nevartoja tik 1,2 proc. vaikų;
- picų, dešrainių nevalgo tik kas 10-tas vaikas;
- tėvų išsilavinimas nėra vaikų mitybos įpročių kriterijus: pavyzdžiui, dažniau vaisius vartoja ne aukštąjį, bet vidurinį išsilavinimą turinčių tėvų vaikai.
