Juozas Kriaučiūnas (dešinėje) Sibiro lageriuose su likimo draugais. Nuotraukos iš albumo.
Tolimais 1996 metais, berinkdamas žinias apie Andrioniškio kraštą, susitikau pačiame miestelyje gyvenantį labai įdomų, daug patyrusį, sunkumų iškentusį žmogų Juozą Kriaučiūną.
Pokariu jo tėvų sodyboje, Plotų kaime, veikė Algimanto apygardos štabo bunkeris, kuriame glaudėsi legendinis partizanų vadas Antanas Slučka-Šarūnas ir jo bendražygiai, spausdinama partizanų spauda. Kuomet priešas bunkerį išaiškino, tai už ištikimybę laisvės kovai skaudžiai nukentėjo visa J. Kriaučiūno šeima.
Šviesi vaikystė
J. Kriaučiūno vaikystės atsiminimuose liko daug Andrioniškio įdomybių, miestelį supančių šilų, užburianti gamta, upė, upeliai, žvejyba, keturi metai pradžios mokykloje, įspūdingos bažnyčios iš tašytų granito plytų statyba. Kuomet miestelio žemę išskirstė į vienkiemius, Kriaučiūnai 1931 metais apsigyveno Plotų kaime, jų sodybą vadino Šaltupio vienkiemiu, nes netoliese sruvo net per žiemos šalčius neužšąlanti, garuojanti versmė, kuri upeliu įtekėdavo į Vadakstą.
Ūgtelėjęs kartu su tėvu – šis buvęs „prie obliaus“ – meistruodavo: statydavo trobesius, atlikdavo įvairius stalių darbus, degė kalkes, gamino statinaites, kubilus, vežėčias, roges. Tačiau nutiko nelaimė – Juozas kirviu stipriai įsikirto koją, bandė gydytis namie, tačiau po kelių dienų žaizda baisiausiai užpūliavo ir teko skubiai važiuoti pas gydytojus. Pirmiausia į Anykščius pas Ginsburgą, kuris, suleidęs medikamentų, pasiuntė tiesiai į Panevėžį, kur teko pagulėti veik visą savaitę ligoninėje. Nors koją išgelbėjo, bet visam gyvenimui pasiliko šlubas. Už tokius patarnavimus būtų tekę kelias karves parduoti, tačiau išgelbėjo draudimas. Kaip prie statybų dirbantys, aukštai laipiojantys, kartu su tėvu buvo apsidraudę Kauno ligonių kasoje. Tad ta draugija sumokėjo už gydymą ligoninėje, o taip pat išmokėjo 640 litų draudimo. Komisija nustatė III grupės invalidumą – pensijos nemokėjo, tačiau atleido nuo tarnybos kariuomenėje, suteikė smulkių lengvatų.
Karas ir pokaris
Užėjo sovietai, po to vokiečiai. Tėvas, kuris kadaise priklausė Anykščių šaulių būriui, su dar keliais vyrais sutelkė sukilėlių būrį. Praėjus frontui sumanė apsiginkluoti ir sūnus Juozas. Kartu su tokiu Sadausku, jis vėliau išėjo į partizanus ir arkliu važiuoti nukeliavo į Kurklių kraštą – ten, kur vyko smarkesni mūšiai. Ir tikrai, paklausinėję surado, į naminukę išsimainė du šautuvus. Juozui atitekęs Tokariovo sistemos automatinis šautuvas – „dešimtukas“ – buvo sutrupinta buože, bet kaip pats „prie obliaus“, greitai pasidirbo naują. Būdavo miške pašaudo, kokią stirną ar zuikį pamatęs „nuporindavo“.
1944 metų liepos 17-ąją sodybą apsupo rusų kareiviai, abu su tėvu, nors apšaudomi, bebėgdami ir į persekiotojus pykštelėdami, laimingai pasitraukė į mišką. Kiek pasislapstę suprato, kad nieko iš to nebus – pasidavė, atidavė ginklus. Pradžioje juos palaikė uždarę Anykščiuose, traukinuku nuvežė į Uteną. Tardė, kaltino antisovietine veikla vokietmetyje. Kartą iš tardymo sugrįžęs tėvas, jis gal bandė pridengti sūnų, sau visas kaltes prisiėmė, išpranašavo, kad jį išgabens į kalėjimą, o bernioką paleis. Taip ir buvo. Visus toje byloje teistus pasmerkė mirties bausmei, tačiau greitai pakeitė 25 metais katorgos. Tėvas Vorkutoje atvargo daugiau negu dešimt metų, sugrįžęs gal tik šešis metus tepagyveno.
Slėptuvėje glaudėsi ir apygardos vadas
Dėl sužalotos kojos kariuomenė negrėsė, nors dažnai ateidavo partizanai, tačiau į būrį nėjo. Galvojo, kaip viena pasilikusi motina sugebės tvarkytis, kas svarbiausius darbus nudirbs. Vieta atoki, tad partizanai dažnai užeidavo. Pasikalbėdavo. Ir prikalbino leisti jų namuose įrengti požeminę slėptuvę – bunkerį.
Vėlyvą 1946-ųjų rudenį bene dešimt vyrų darbavosi kelias paras – dirbo dieną naktį. Diendaržyje po kiaulių gardais įrengė kokių 3×4 metrų dydžio, apie pusantro metro aukščio slėptuvę, jos lubas išklojo storomis pušaičių kartimis, ant jų supylė bene 70 centimetrų storio žemės sluoksnį, sienas išmušė lentomis, taip pat įrengė bene šešių dešimčių metrų ilgio tunelį, išvedantį į upelio pakriaušę. Gal dėl netolimo šaltinio ir aplinkui žaliuojančių pušynų šią slėptuvę pavadino kurorto Birštono vardu.
Gyveno čia kelis mėnesius apygardos vadas A. Slučka-Šarūnas bei spaudos leidėjai – iš Stakių kaimo kilęs buvęs mokytojas Jurgis Urbonas-Lakštutis ir troškūnietis iš Žempučių sodžiaus Antanas Kisielius-Sakalas. Pastarasis tuoj po karo dirbęs prie siaurojo geležinkelio, bet sovietams ėmus persekioti, gelbėdamasis, pažadėjo tapti informatoriumi, jam net suteikė Varžto slapyvardį. Tačiau nieko gero jiems nenuveikęs, labai greitai ėmė slapstytis ir įsijungė į partizanų būrį.
Jie čia turėjo radijo imtuvą, rašomąsias mašinėles „Romel“ ir „Remington“, bei spausdinimo įrenginį – rotatorių „Geka“, rengė bei spausdino leidinius „Pragiedruliai“, „Partizanų kova“ ir kitus.
Slėptuvės įėjimą prižiūrėjo, nuolat užmaskuodavo Juozas. Kartais šnektelėdavo, mat jis prenumeravo laikraštį „Tiesa“, o partizanai nuolat pasiklausydavo užsienio stočių, tad aptardavo politinę padėtį.
Iš tiesų tikėjosi, kad spaudžiant Vakarų valstybėms, ypač Amerikai, sovietai iš Lietuvos pasitrauks.
Lemtinga naktis…
Tą naktį išleidęs Sakalą, jis tuomet čia glaudėsi vienas, kuris, kaip vėliau paaiškėjo, nuėjo pasisvečiuoti pas Žeimius, J. Kriaučiūnas išėjo pas panas. Ona Žeimienė gyveno su trimis dukromis ir dviem sūnumis, mat vyras Kazimieras pasakęs, kad reikia dukroms kraičius paruošti, išvažiavo uždarbiauti į Argentiną. Kažkiek uždirbo, norėjo į svečią šalį ir šeimyną nusikviesti, tačiau žmona su pulku vaikų kelionei per vandenyną nesiryžo.
Matyt, slėptuvė buvo išduota, nes po geros valandos užplūdo kareiviai ir skrebai. Beje, apygardos vado Šarūno bunkeryje nebuvo, nes jis sužeistas gydėsi kitoje slėptuvėje – Butkiškėse pas Jovaišas. Sargų šunį, kad nelotų, įvedė į trobą ir per naktį laukė pasaloje, kol 1947 metų vasario 9-ąją, jau išaušus, pastebėjo grįžtantį Sakalą. Palaukė, kol partizanas įėjo į diendaržį ir jau rengėsi atverti prie slenksčio esančios angos dangtį. Rusų kariai atidengė ugnį. Sprogstamos kulkos partizaną stipriai sužeidė į šlaunį ir sutrupino ranką ties alkūne. Bet tvirtas, stambus, gyvenimą ir tėvynę mylintis vyras – kuomet jis eidavo, net po žeme sėdint girdėdavosi kaip žemė dunda, – nors išmetęs iš rankų kulkosvaidį, dar pajėgė nubėgti į mišką netoliese ir pasislėpti. Tūnodamas po egle matė, kaip pro šalį praslinko persekiotojai – iš batų bei kelnių suprato, kad čia ne skrebai, bet rusų kareiviai.
Jį beslepiantį užtikęs medkirtys nuėjo pagalbos į Žeimių vienkiemį Pirmaliūnio kaime. Ten, kur jis ir praleido naktį, mat atėjo susitikti su viešnia iš Kupiškio, ten praktikos atlikti atvykusia Panevėžio medicinos mokyklos studente Brone Rečiūgaite nuo Juostininkų. Žinojęs, kad ji pagelbėdavo gauti dokumentus, mat Sakalas rengėsi pasitraukti iš partizanų būrio – legalizuotis.
Namuose buvo Ona ir Domicelė Žeimytės bei viešnia Bronė. Ši Sakalą dar įkalbinėjo pasilikti sodyboje dienai, nes jau beveik prašvitus eiti buvo pavojinga.
Sužinojusios apie nelaimę merginos arkliu parsivežė sužeistąjį namo, aptvarstė žaizdas, jau galvojo, kaip ir kur saugiau paslėpti, gal kur išgabenti toliau, bet sodybą apsupo kareiviai. Matyt, miške dar buvo sniego, ten kraujo pavarvėjo, ar pėdsekys šuo atvedė. Ėmė šaudyti, kulkos skriejo per langus, smigo į sienas. Domicelė, gelbėdamasi nuo šūvių, įlindo į krosnį, kartu pasislėpė ir brolis Stasys. Sakalas, neberasdamas išeities, bandė susisprogdinti granata, o šiai nesprogus, nusišauti pistoletu. Kai kareiviai ištempė į kiemą, Sakalas tebebuvo gyvas, tačiau buvo nudurtas dūriu į krūtinę ir gyvybė užgeso. Kareiviams kilo klausimas, kas taip profesionaliai sutvarstė sužeistąjį, bet klaidžioje sumaištyje sanitarei pavyko pasprukti.
Sakalo kūnas kelias dienas gulėjo numestas prie skrebų būstinės Anykščiuose, ten pat, kur bene prieš savaitę tysojo tokio pat likimo ištiktas bendražygis Lakštutis. Ryte suimtą Juozą taip pat nubogino į miestą. Fotografavo kartu su prie sienos atremtu jau nebegyvu Sakalu. Šalia padėjo rašomąją mašinėlę, automatą, tokia tarsi kompozicija, dabar sakytumėm – instaliacija.
Bolševikų naguose…
Tardymas užtruko visą savaitę. Naktį veda pas tardytoją, kuris su pagalbininku klausinėja, kankina, muša, o dieną laiko kameroje, tačiau gulėti ar miegoti neleidžia. Ypač iškamavo ta nemiga ir kankinimai. Įspaudžia pirštus tarp durų, kraujas trykšta, nežmoniškai skauda, iš užpakalio kažkokiais pagaliukais spaudžia ties smilkiniais galvą kol netenki sąmonės. Tada perlieja vandeniu, atgaivina. Tardytojas kapitonas Timinskas mėgavosi smogdamas kumščiu į krūtinę, parkritus smarkiai apspardydavo. Vis klausinėjo: kas ateidavo, kodėl nepranešei? Juozas gynėsi, kad kaip ir kas ateidavo nematydavo, o pranešti norėjęs, tik vis laukęs, kol visi susirinks.
Pervežė į Rasų kalėjimą Vilniuje. Ten jau nebetardė, tik gal po poros savaičių išsikvietę pranešė, jog esąs nuteistas 10 metų kalėjimo. Liepė pasirašyti, bet J. Kriaučiūnas atsisakė. Bolševikas nė kiek nenusiminė, tik iškošė: „Nieko, atsėdėsi ir be parašo…“
Pamokė kriminalinius
Vežė Juozą ir kitus kalinius iki Uralo traukiniu visą mėnesį, nes visuomet praleisdavo kitus, svarbesnius traukinius. Kuomet nuvyko į Kajar Kano lagerį netoli Norilsko, dar turėjo geresnių drabužių, kai kas maisto.
Po pirties atvežtuosius užgriuvo kriminaliniai, pasirengę viską atimti. Tačiau tame etape būta drąsių vyrų. Kaip mat narus po pagaliuką išardė ir apsiginklavę užkūrė plėšikams tikrą pirtį, bene keturiolika liko tysoti negyvi, kelias dešimtis smarkiai sužalojo. Po tų grumtynių niekas nebesikabinėjo.
Juozas, kaip apsukrus vyrukas, veikiai įsidarbino valgykloje. Lietuviams visuomet riebesnio viralo iš puodo pagraibydavo. Žinoma, kad kitų kalinių sąskaita, tačiau brolis yra brolis. Po poros metų į lagerius pakliuvo ir jo tikras brolis Stasys. Jis gerokai jaunesnis, mokėsi gimnazijoje, bet ėmus komunistams persekioti, išėjo į partizanų būrį. Jo ir slapyvardis buvo Gimnazistas. Brolis per 1949 metų lapkričio 1-osios kautynes Šimonių girioje išliko gyvas. Vargo Vorkutos lageriuose, anglies kasyklose, kur 1958 metais užgriuvus luboms, žuvo. Jam tebuvo 27-eri.
Juozas motinai pasiuntė pinigų, kad nusipirktų karvę. Tačiau laiškai nenueidavo ir todėl nustojo rašyti. Motiną kažkas pamokino, kad ji pateiktų užklausą apie sūnų kaip apie pražuvusį. Tuomet Juozą išsikvietė lagerio partorgas ir paliepė rašyti motinai, patikino, kad laiškus tikrai gaus. Kalėjo įvairiausių tautų vyrai, Juozui labai įdomu būdavo jų, savomis kalbomis besikalbančių, pasiklausyti. Tuo pačiu pramoko neblogai latvių, lenkų ir rusų kalbų, o vokiečių dar Andrioniškyje gyvendamas savarankiškai iš vadovėlio išmokęs.
Po Stalino mirties sąlygos pagerėjo, nuolat peržiūrėdavo bylas, tad 1955-ųjų pavasarį išleido į laisvę ir Juozą. Tik jis nesutiko niekur išvažiuot, kol nesugrąžins visų teisių, nepanaikins tremties papildo ir galiausiai savo pasiekęs – gegužės 11-ąją išvyko namo. Keleivių visur pilna, traukiniai pilnutėliai, tad tik po mėnesio atvyko į Maskvą, o galiausiai sugrįžo namo. Į kolchozą nėjo, įsidarbino statybose, tačiau tėvynėje nepatiko – visur valdžioje komunistai, jei ką, tuoj primena praeitį.
Kiek pabuvęs išvyko atgal į Sibirą, į Vorkutą. Dirbo mėsos sandėliuose prie garo katilų, neblogai gyveno, sulaukęs paankstintos šiaurietiškos pensijos, 1975 metais sugrįžo į Lietuvą. Greitai melioracija nugriovė vienkiemį ir jis bene 1984-aisiais apsigyveno pas pusbrolį Adomonį Andrioniškyje. Ten 1996 metų liepą susitikus jis ir papasakojo savo spalvingo gyvenimo odisėją.
Jau nieko nebedirbdavo, kamavo dusulys. Prasitarė, kad gaunąs 330 litų pensiją, iš kurios 250 atiduodavo namų šeimininkei, o likusius suvartodavo pats – „ropelėms ir alui…“ Prenumeravo „Valstiečių laikraštį“ ir „Anykštą“. Skaitydavo knygas, ypač patikdavo apie gyvenimą Azijoje, politika jau nesidomėdavęs, tik kriminalais – kas kiek pavogė ir kiek Lietuvos Vyriausybė prasiskolino…
