Menininkė Eglė Jesulaitytė įtaigiai kalba apie savo kūrybą, kuri šiuo metu eksponuojama Svėdasų bibliotekos meno galerijoje.
Svėdasų bibliotekos meno galerijoje atverta ir iki pat birželio pabaigos veiks Vilniaus dailės akademiją baigusios profesionalios tekstilininkės Eglės Jesulaitytės kūrinių paroda „Metų laikai“.
Išraiškingi, spalvingi, išskirtinius koliažus primenantys gobelenai, kuriuose skleidžiasi gilios, Kūrėjo dovanotais stebuklais persmelktos menininkės pajautos.



Spalvingais darbais Svėdasų meno galerija nušvito neatsitiktinai: menininkės senelis – motinos tėvas Juozas Pečiūra, kilęs iš netolimo Punkiškių kaimo, kuris iki pat 1921 metų, kuomet pastatyta bažnyčia Adomynėje, priklausė Svėdasų parapijai. Iš tėviškės išvykęs tapo hidroinžinieriumi, darbavosi, gyveno Marijampolėje, dalyvavo Lietuvos šaulių sąjungos veikloje, prieš tris dešimtmečius surengė pirmąjį kaimo prie Jaros kraštiečių suvažiavimą, kuris stebuklingai be jokių pertrūkių kasmet vyksta iki šiolei.
E. Jesulaitytė gimė ir augo Kaune, baigė Vilniaus dailės akademiją, tapo profesionalia tekstilininke, kuria spalvingus, iškalbingais simboliais paženklintus, susimąstyti skatinančius darbus.
Parodoje Svėdasuose jų net aštuoniolika. Spalvingumu, tarsi sprogtų pumpurai ar skleistųsi žiedai, išsiskiria kūrinys „Pavasaris“. Rūsčiai iš baltų sniegynų bekylančiais juodais kryžiais atsiveria tremties, mirties toli nuo tėvynės tema. Mene visuomet glūdi paslaptis, kuri sukelia įvairias mintis, išgyvenimus, kartais net labai keistas pajautas.
Niekada kūrybinio ritmo nepametusi, tad jau sukūrusi apie penkis šimtus didesnių tekstilės darbų. Didžioji dalis tebesaugomi menininkės lobyne, mat duonai pelnosi besidarbuodama Kauno miesto muziejuje. Retsykiais imasi tapybos, koliažų, karpinių, bet tai tik savotiškas eskizavimas, formų paieška pasirengiant didesniems, įprastiems tekstilės darbams.
Pasak menotyrininkės Violetos Jocienės parodos aprašo, E. Jesulaitytė jau surengė daugybę personalinių parodų Lietuvoje ir užsienyje, yra nuolatinė katalikų dailininkų religinio meno „Gloria Deo“ parodos dalyvė. Naudodama tradicines tekstilės technikas ir medžiagas (gobeleną, nėrinius, aplikacijas ir siuvinėjimą), ji kuria originalius, įtaigius, šilumą skleidžiančius darbus. Be to, menininkė savo idėjas įgyvendina ir tapydama.
Stilizuotos figūros, originalūs meniniai sprendimai atskleidžia savitą autorės pasaulio suvokimą. Įkvėpimas, polėkis, svajojimas, nepasiekiamo siekis asocijuojasi su tikėjimu geresniąja būties puse. Menininkė neria į sielos gelmes, kad atrastų Dangaus palaimą, išlaisvinančią kūrybines galias, todėl jos darbai daugiasluoksniai, kupini užburiančios paslapties. Žaismingi potėpiai, jaudinantys piešiniai, karpiniai ir nėriniai, skirtingų audinių derinimas padeda autorei sustabdyti laiko tėkmę, iš mažų užuominų suvokti Paslaptį. Skirtingų technikų ir medžiagų, žanrų derinimas kūriniams atveria tarpdisciplininio meno plotmę.
„Į tekstilininkės kūrybinį akiratį dažniausiai patenka religiniai ir filosofiniai Dieviškos horizontai, žmogiškojo ryšio paieškos, Lietuvos tremties ir pokario istorija, jautriai reflektuojant ištremtųjų patirtis ir likimus. Lietuvos tekstilės panoramoje Eglės kūriniai išsiskiria dėmesiu koliažinei technikai, aplikacijoms iš tariamai paprastų detalių, šviesiu ir tyru vizualiniu tekstu, jautrumo ir empatijos kokybėmis“, – rašoma ir šios parodos pristatyme.
Besikryžiuojančios siūlų kryptys kuria gyvenimo ir likimo paveikslą, kuriame susipina laikas (žiema ir vasara), gamta (žemė ir dangus) bei žmonės, atskleisdami ilgesį kažko aukštesnio. Kūriniuose atsiskleidžia meilės galia, dvasinė ramybė ir gerumo paslaptys, jungiančios žemiškąjį ir dieviškąjį pradus. Meninė kūryba čia tampa atsaku į likimo iššūkius ir Rojaus paieškomis, balansuojant tarp skaudžios tikrovės ir metafizinio Rojaus sodo vizijos.
























