Tomas Tomilinas: „Manau, kad eisime kuro akcizo mažinimo keliu“

Anykščiuose ankstesnėje kadencijoje rinktas Seimo narys Tomas Tomilinas atsako į Vidmanto ŠMIGELSKO klausimus apie naujosios valdžios darbus, pensijas, šeimos politiką, pamokas po ekstremalių audrų.

– Naujoji dauguma pažadėjo daug, tačiau laiko įgyvendinti pažadus beveik nėra. Ar nebus taip, kaip dažniausiai būna – kalbos lieka kalbomis?

– Manau, kad šį kartą žmonės turi teisę reikalauti ne pažadų, o konkrečių rezultatų. Laiko tikrai nėra daug, todėl svarbiausia susikoncentruoti į tai, kas žmonėms aktualiausia šiandien. Pirmiausia visiems kyla klausimas – ar turime pinigų pensijoms didinti? Vienareikšmiškai atsakau – taip. Ir pagrindas tam neturi būti naujų skolų auginimas. Turime realias galimybes didinti pajamas ir efektyviau naudoti tai, ką jau surenkame.

Valstybės finansus stabilizuoja jau įvykusi mokesčių reforma, toliau turime mažinti šešėlį, taupyti viešuosius finansus ten, kur išlaidos nėra būtinos, ir atsakingiau investuoti „Sodros“ rezervą. Visa tai leidžia pensijas didinti tvariai. Man svarbu, kad pensijų didinimas nebūtų vienkartinis politinis gestas prieš rinkimus. Žmonės turi žinoti, kad jų pajamos augs ne tik šiemet, bet ir ateityje.

– Kuro kainos pasiekė labai aukštus dydžius, o šildymo sezonas gali būti brangus. Ką ketinate daryti?

– Vyriausybė rengia priemonių paketą, kuriame bus ir biokuro rinkos pokyčiai – turime skatinti didesnę pasiūlą, sudaryti geresnes sąlygas importui, stiprinti mažesnių tiekėjų galimybes konkuruoti. Biokuras yra viena sričių, kur galime daugiau padaryti Lietuvoje ir sumažinti priklausomybę nuo išorinių kainų svyravimų. Taip pat turime užtikrinti, kad šildymo kompensacijos būtų kuo lankstesnės. Nuo liepos jau įsigaliojo naujos sąlygos – kompensacijos už šildymą didės, o jų gavėjų ratas plėsis.

Manau, kad eisime kuro akcizo mažinimo keliu. Mano požiūriu, valstybė neturi uždirbti iš situacijos, kai žmogui automobilio bakas ar šildymo sąskaita tampa nepakeliama našta. Neišvengiamai grįšime prie tarpmiestinio viešojo transporto, visų pirma autobusų bilietų kainos sumažinimo, šį kartą neapsiribojant vien traukiniais.

– Buvo kalbų apie jūsų galimybę tapti aplinkos ministru, tačiau pasirinkote Socialinių reikalų ir darbo komitetą. Kodėl?

– Nemanau, kad tai yra pabėgimas nuo aplinkosaugos. Mano pirmoji kadencija Seime beveik visa praėjo Socialinių reikalų ir darbo komitete. Vėliau šią vietą užleidau Rimai Baškienei, o dabar ji dirba Kultūros komitete. Mano politinė tapatybė yra kairiųjų pažiūrų žaliasis. Man visada buvo svarbu, kad žalioji politika nebūtų atskirta nuo socialinės politikos. Negalima kalbėti apie klimato kaitą, energetiką ar žaliąją transformaciją neatsakant į klausimą, kaip tuo metu gyvens paprastas žmogus.

Man teko dalyvauti ieškant esminių sprendimų dėl pensijų, skurdo mažinimo, socialinių garantijų. Socialinių reikalų ir darbo komitetas šiandien yra vienas svarbiausių Seime. Mūsų visuomenė sensta, poreikių daugėja, o biudžeto dalybose dalyvauti nori visi – ir gynyba, ir švietimas, ir sveikata, ir savivalda, ir socialinė apsauga.

Todėl mano pareiga – pasirūpinti, kad socialinė sritis turėtų pakankamai pajamų. Aktyviai padėjau dar Palucko Vyriausybei koreguoti mokesčių sistemą, kad valstybės biudžetas gautų papildomų pajamų iš itin dideles pajamas gaunančių žmonių. Kalbame apie maždaug pusę milijardo eurų. Mokesčių reforma, kuri regionų gyventojų praktiškai nepalietė – tokio lygio pajamos regionuose yra labai retos, o surinkti pinigai dabar skiriami gynybai, socialinei apsaugai, keliams ir kitoms viešosioms reikmėms.

Dabar sau iškėliau labai konkretų tikslą – pagerinti išankstinių pensijų gavėjų padėtį. Tai mūsų skola senjorams, kurie išankstinę pensiją pasirinko prieš dešimtmetį ar du, kai gyvenimo sąlygos Lietuvoje daugeliui buvo gerokai sunkesnės. Jaunesni žmonės emigravo, o vyresni liko, dažnai gyveno skurde ir neturėjo realių galimybių dirbti iki įprasto pensinio amžiaus.

Man ypač malonu, kad mano dar anksčiau pasiūlyta regioninio būsto programa pagaliau gauna deramą finansavimą. Pinigų šiai priemonei daugėja trigubai.

Todėl noriu iš Anykščių pasiųsti labai paprastą žinutę: kvieskite savo vaikus, anūkus, draugus grįžti į Anykščius ir kurti čia savo namus. Šiandien daugelį darbų galima dirbti nuotoliniu būdu, o gyvenimo kokybė tokiame mieste kaip Anykščiai gali būti puiki. Gamta, bendruomenė, mažesnis tempas, kartu ir galimybė dirbti gerai apmokamą darbą – tai didžiulis regionų pranašumas.

– Kalbate ir apie platesnį šeimos politikos paketą. Kas jame svarbiausia?

– Šeimos politika turi būti ne vien gražūs žodžiai apie demografiją. Jeigu norime, kad žmonės augintų vaikus, turime realiai sumažinti šeimos išlaidas ir nesaugumą.

Šiame pakete yra nemokamas mokinių maitinimas, 100 procentų darbo užmokesčio siekianti vaiko priežiūros išmoka, daugiau kaip 300 eurų parama vaikų vasaros stovykloms, rudens kuprinės paketas visiems pradinukams, nepriklausomai nuo šeimos pajamų, papildomi pensijų taškai už vaikų priežiūrą, taip pat priemonės, skatinančios į Lietuvą grįžti mūsų vaikams ir anūkams. Man tai yra labai svarbu. Demografijos politiką turime suprasti ne kaip spaudimą žmonėms susilaukti daugiau vaikų, o kaip valstybės pastangas padaryti taip, kad žmogus, nusprendęs turėti vaikų, dėl to netaptų skurdesnis, nesaugesnis ar labiau pažeidžiamas.

Juk būtent apie tai svajoja daugelis šeimų.

– O kaip jūsų paties pažadas persikelti į Anykščius?

– Viskas galioja. Anykščiuose dirba net du mano patarėjai, čia turiu savo biurą vyno gamykloje. Taigi Anykščiai man nėra miestas, į kurį atvažiuoju tik prieš rinkimus.

Savo įsipareigojimus tęsiu. Šeimos planai taip pat nepasikeitė – ieškome savo svajonių sklypo ar namo, žiūrime, skaičiuojame, taupome pinigus.

Ne viskas gyvenime pavyksta taip greitai, kaip norėtųsi. Bet galiu pasakyti labai aiškiai – kitų planų mes neturime. Norime gyventi Anykščiuose.

– Po katastrofiškos audros liko daug klausimų. Ar valstybė nepaliko mūsų regiono likimo valiai?

– Pirmiausia anykštėnai tikrą pilietiškumą, žmonės stengėsi padėti vieni kitiems. Kita vertus, mano išvada labai aiški: mes dar nesame pakankamai. Mano išvada labai aiški: mes dar nesame pakankamai pasiruošę ekstremalioms situacijoms, ir tai ypač gerai parodė Anykščių bei kitų regionų patirtis.

Savivaldybės tokiose situacijose dažnai lieka beveik bejėgės. Todėl dabar turime sukurti aiškius algoritmus – ką konkrečiai daro ESO, ką daro savivaldybė, ką daro meras, komunalinės tarnybos, ugniagesiai, valstybės institucijos.

Dalis šių sprendimų būtent ir atsirado remiantis Anykščių bei kitų savivaldybių skaudžia patirtimi. Tai yra labai svarbu, nes ekstremali situacija neturi būti kiekvieną kartą sprendžiama improvizuojant.

Valstybė turi būti pasiruošusi ne kelioms valandoms, o ilgesniam sutrikimui. Viena iš akivaizdžiausių pamokų – kuro rezervai ir generatoriai. Jeigu nėra elektros, labai greitai sustoja ne tik namų ūkiai, bet ir degalinės, parduotuvės, ryšio bei kitos paslaugos.

Seimas jau priėmė pataisas, kad kritiniu atveju Lietuvos energetikos operatoriai galėtų greičiau pasitelkti kitų ES valstybių energetikos brigadas, techniką ir specializuotą įrangą. Deja, po ankstesnės didelės audros nebuvo padarytos tinkamos išvados, todėl visa ESO vadovybė atsistatydino.

Tačiau vien atsistatydinimo ir įstatymų pakeitimo neužtenka. Seimas ir toliau reikalaus nuolatinių ataskaitų – kiek kilometrų oro linijų miškingose ir kitose pažeidžiamose teritorijose realiai sukabeliuota 2024, 2025 ir 2026 metais, kaip tai atitinka planus ir kaip po šių metų audros bus spartinamas kabeliavimas.

Taip pat mūsų netenkina gedimų registravimo, jų vietos nustatymo, skambučių centro ir savitarnos sistemų veikimas. Žmogus, kuris kelias paras neturi elektros, turi bent jau žinoti tiesą – kada ji bus atkurta. Negalima žmonėms pateikti optimistinių terminų, kurie neatitinka realios situacijos.

Reikalausime ir didesnių nuosavų bei rangovų brigadų pajėgumų, pakankamų transformatorių, laidų, atramų ir kitų būtinų medžiagų rezervų.

– Ar šios audros nėra dar vienas įrodymas, kad turime rimčiau vertinti klimato kaitą?

– Man atrodo, kad pirmiausia turime išsiugdyti atsparumą socialinių tinklų pseudomokslui.

Kai po kiekvienos ekstremalios audros atsiranda žmonių, bandančių įtikinti, kad klimato krizė yra išsigalvojimas, ekonomikos žlugdymo ar žmonių kontrolės projektas, turime remtis ne emocijomis, o mokslu.

Tiesa yra tokia: Europa šiandien yra sparčiausiai šylantis pasaulio žemynas. „Copernicus“ ir Pasaulio meteorologijos organizacijos duomenys rodo, kad nuo XX amžiaus paskutinio dešimtmečio vidurio Europos temperatūra kilo maždaug 0,56 laipsnio per dešimtmetį, kai pasaulio vidurkis buvo apie 0,27 laipsnio.

Klimato kaita jau keičia ekstremalių reiškinių tikimybę ir mastą. Europoje didėja intensyvių kritulių rizika, o Šiaurės ir Vidurio Europoje prognozuojamas didesnis ekstremalių liūčių ir potvynių pavojus.

Todėl klimato politika nėra kažkas, kas vyksta kažkur Briuselyje ar konferencijų salėse. Tai yra labai praktiškas klausimas: ar mūsų elektros tinklai atlaikys audrą? Ar mūsų miestai pasiruošę liūtims? Ar turime pakankamai generatorių? Ar keliai ir tiltai atsparūs ekstremaliems reiškiniams? Ar savivaldybės turi planus, kaip elgtis nutrūkus elektrai kelioms paroms?

Tai ir yra žalioji politika, kurią aš suprantu. Ne šūkiai, o atsparumas. Ne draudimai dėl draudimų, o investicijos į saugesnę, pigesnę ir atsparesnę valstybę.

Ir čia regionai, tokie kaip Anykščiai, turi būti ne paskutiniai eilėje. Priešingai – būtent regionuose turime investuoti į atsparumą, infrastruktūrą ir gyvenimo kokybę.