Algirdas Kaušpėdas dukters netekties skausmą gydė rašymu

Kartais knygos gimsta iš noro papasakoti istoriją, o kartais – iš būtinybės išgyventi. Būtent toks yra architekto, muzikanto ir visuomenės veikėjo Algirdo Kaušpėdo autofikcinis romanas „Koplyčia“, kurį autorius liepos 23 dieną pristatė Anykščių skaitytojams.
Susitikimas netapo vien literatūros vakaru. Anykščių viešojoje bibliotekoje kalbėdamas apie knygą, A. Kaušpėdas atvirai pasakojo apie skaudžiausią savo gyvenimo patirtį. Būtent ši netektis tapo romano ištakomis.

Rašymas kaip išsigelbėjimas

„Mintis parašyti šį romaną buvo išprovokuota mano paties netekties – žuvo mano dukra Algė Kaušpėdaitė. Tai įvyko 2012 metais. Po šios nelaimės mane buvo apėmusi atmetimo reakcija – nenorėjau to pripažinti, nenorėjau apie tai galvoti. Norėdamas užsimiršti dvigubai padidinau savo apsisukimus – tiek architektūroje, tiek muzikoje. Negalėjau nieko apie jos mirtį girdėti, ir tai peraugo į pilką gedulą. Mane buvo suvystęs tarsi voratinklis, kokonas, o kelias iš jo išsivaduoti buvo knygos rašymas“, – Anykščiuose kalbėjo autorius.

Tikrovė persikelia į romaną

Šis prisipažinimas padeda geriau suprasti ir patį romaną. „Koplyčia“ pristatoma kaip autofikcija, todėl nesunku įžvelgti paralelių su paties autoriaus gyvenimu.
Pagrindinis romano veikėjas – žinomas architektas Leonardas Gražys. Jo puikų gyvenimą staiga sukrečia dukros mirtis. Netekties prislėgtas vyras netikėtai sulaukia neįprasto užsakymo – suprojektuoti koplyčią šeimai, kuri taip pat gedi žuvusio sūnaus. Šis darbas tampa ne tik profesiniu iššūkiu, bet ir savotiška terapija. Projektuodamas koplyčią kitiems, herojus pamažu stato ir savo vidinę koplyčią – ieško susitaikymo su netektimi, savimi ir tikėjimu.

Tikėjimas ir pagarba

Gedulas, priklausomybės, kūrybinės krizės, santykis su Dievu ir bandymas atleisti sau – temos, kurios romane persipina su architektūros ir kūrybos pasauliu. Skaitytojui paliekama pačiam spręsti, kur baigiasi tikri išgyvenimai ir prasideda literatūrinė vaizduotė.
Susitikime Anykščiuose, kurį moderavo Gediminas Bradauskas, A. Kaušpėdas kalbėjo ne tik apie skausmą, bet ir apie tikėjimą. Jo įsitikinimu, žmogaus santykis su kitais prasideda nuo pagarbos.
„Pavyzdingas katalikas turi mylėti kitus žmones ir juos gerbti“, – sakė autorius.

Ryšys su Anykščių kraštu

Algirdas Kaušpėdas Lietuvos visuomenei pirmiausia žinomas kaip legendinės grupės „Antis“ lyderis, architektas ir aktyvus Sąjūdžio dalyvis. Tačiau susitikime Anykščiuose jis atsiskleidė ne kaip scenos žmogus, o kaip tėvas, ilgus metus ieškojęs būdo susitaikyti su netektimi.
Autorius prisiminė ir savo ryšį su Anykščių kraštu. Jis pasakojo, kad jo šeimos šaknys siekia Paandrioniškio apylinkes, o mamos tėvai palaidoti Andrioniškio kapinėse.

Nauja knyga – jau pakeliui

„Koplyčia“ yra trečioji A. Kaušpėdo knyga. Pirmoji – „Antiška“ – buvo skirta grupės „Antis“ istorijai, antroji – „Gyveno kartą bičas ir kaimynas“ – sudaryta iš novelių. Šiuo metu autorius jau rašo naują kūrinį, kuris, pasak jo, bus meilės laiškų romanas „Laisvė, meilė ir pankrokas“.

Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas